Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 8d. 11:15

E.Banytės knygų apžvalga: ieškant slibinų ant užburto kalno

Mergina skaito knygą.
Fotolia nuotr. / E.Banytės knygų apžvalga: ieškant slibinų ant užburto kalno

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Thomo Manno „Užburtas kalnas“ ir šiuolaikinės britų rašytojos Sarah Perry romanas „Esekso slibinas“.

Thomas Mann, „Užburtas kalnas“ (vertė Vytautas Petrauskas)

Iškart prisipažinsiu, kad Th. Manną mėgstu – patiko ir jo ambicingieji „Budenbrokai“, ir trumputė, bet gryna „Mirtis Venecijoje“, ir kitkas, kad ir „Juozapas Egipte“. Tai – vienas tų rašytojų, kurie gavo Nobelio premiją ir tapo tikrais literatūros klasikais, mėgstamais ir akademinės bendruomenės, ir vadinamųjų intelektualų, ir tiesiog literatūros mylėtojų. Anaiptol ne visiems nobelistams taip pasisekė. Bet net ir atmetus kitus Th. Manno romanus reikėtų pripažinti, kad jis parašė šedevrą ­– 1924 m. pasirodęs „Užburtas kalnas“ vis dar stebina savo plačiu, kone enciklopediniu užmoju apimti ir ištyrinėti prieškario epochos gyvenimą.

Knygos viršelis/Knyga „Užburtas kalnas“
Knygos viršelis/Knyga „Užburtas kalnas“

Tiesą pasakius, pats autorius, ko gero, nemanė, kad romanas ras daugiau negu kelis šimtus skaitytojų. Tačiau „keistas pasismaginimas“, kaip jį yra pavadinęs Th. Mannas, planuotas kaip antitezė apysakai „Mirtis Venecijoje“, skaitomas iki šiol. Beje, įdomus faktas: Davose, Šveicarijos Alpėse, dabar veikia „Hotel Schatzalp“. Skaičiusius „Užburtą kalną“ patikinu, o kitiems pranešu: taip, viešbutis yra įsikūręs tos pačios sanatorijos, kurios vienintelės pavadinimas paminėtas romane, patalpose. Ir išties kad ir nedidelis, bet pastovus skaičius vadinamųjų „literatūros turistų“ kasmet aplanko šį tik funikulieriumi arba pėsčiomis pasiekiamą viešbutį vien dėl Th. Manno.

„Užburtas kalnas“ pasakoja jauno ir laimingo žmogaus Hanso Kastorpo istoriją. Jis atvažiuoja trims savaitėms aplankyti savo tuberkulioze sergančio pusbrolio į prabangią kalnų sanatoriją. Tačiau jam besisvečiuojant paaiškėja, kad ir jis serga – jį užklumpa karštinė; todėl trumpa išvyka tampa septynerių metų tarpsniu. Amerikiečių literatūros kritikas Hermannas J. Weigandas „Užburtą kalną“ yra pavadinęs „ligos epu“. „Epas“ tai, be abejo, tiek, kiek ir „Bildungsromanas“, papročių romanas ar kiti žanrai, kuriems bandoma šį romaną priskirti. Tačiau liga čia – centrinis motyvas: sunku nesutikti, kad „Užburtas kalnas“ skaitytojui rodo, kaip fizinę ir dvasinę ligą suprato ir kaip sirgo tam tikro amžiaus žmonės tam tikroje kultūroje tam tikru metu. Tuberkuliozė XIX a. buvo suprantama kaip romantiška liga – žinoma, ir todėl, kad ja susirgdavo daug jaunų ir išsilavinusių žmonių, ir todėl, kad buvo nepagydoma. Todėl ligonis buvo suprantamas kaip „likimo paženklintas“: mąslus, meniškas, „džiūstantis iš vidaus“, kitaip tariant, įdomus.

Hansas Kastorpas yra ironiška romantinio herojaus replika, bet, kas įdomiausia, Th. Manno genijus paverčia jį įtikinamu. Įtikina ir sanatorijos tvarka bei gydymo metodai: nuleisti kraują, gerti pieną su riebalais ir kt. Ir vis dėlto pasakojimas – ne tik (o gal užvis mažiausiai) fizinės ligos tyrimas. Tai yra septynerių metų (archetipinis skaičius) kelionė po dvasios ir psichikos užnugarius, reikalinga žmogui, bet vis dėl to liguista. Įsimenantis pavyzdys – Kastorpas nusiperka labai brangų termometrą (tekste jis lyginamas su „brangenybe“) ir rutiniškai matuojasi temperatūrą keturiskart per dieną. Galų gale visiškai nebeaišku, ar ne pats Kastorpas išsiprovokavo ligą – be abejo, nesąmoningai, nes gyvenimas sanatorijoje paradoksaliai leidžia jam imtis užduoties suvokti normalaus gyvenimo dėsnius ir iki galvos netekimo įsimylėti. Ir vis dėlto atmosfera ant mitinį matmenį aiškiai turinčio snieguoto kalno yra savotiška: nuolat tykančios mirties ir absoliutaus lengvabūdiškumo; vyno išgėrinėjimo bet kokia proga (tarkim, didesnio planinio sveikatos patikrinimo) ir suprantamos melancholijos, o kartais desperacijos. Kitaip tariant, „Užburtas kalnas“ yra tiek pat asmeninė Kastorpo istorija kiek ir prieškario buržuazijos papročių tyrimas.

Be abejo, kai daugybė žmonių leidžia laiką – ir dar taip specifiškai – kartu daugybę metų, neišvengiamai gimsta ne tik draugystės, meilės ir kančios, bet ir randasi apsikeitimas idėjomis. Ko gero, šito labiausiai ir alko Kastorpas, priešingai negu jo tvirtai ant žemės stovintis pusbrolis, kurio romano pradžioje pagrindinis veikėjas atvažiavo lankyti. Sanatorijoje yra įvairiausių politinių pažiūrų ir ideologijų žmonių, o diskutuojama apie viską: nuo meno iki mokslo atradimų, nuo politikos iki religijos. Idėjinę įtampą kuria du Kastorpo draugai: vienas – aršus liberalas, kurį galėtume vadinti progresyvistu, kitas – dar aršesnis tradicinių vertybių saugotojas. Jie diskutuodami savotiškai varžosi dėl Kastorpo, bando jį palenkti. Jų pozicijos tikrai ne visada nuoseklios ir dažnai ironizuojamos, o tai suteikia skaitytojui malonumo tuo pat metu pasinerti į jų ginčą ir išlaikyti šiek tik kreivos šypsenėlės nulemtą atstumą. Beje, dalis klausimų, kuriuos jie svarsto – bent jau pats bandymas nusistatyti santykį keičiantis pasaulio sąrangai – mums yra tiek pat aktualus, kiek buvo jiems, gal net aktualesnis, todėl, nors po šešerių metų romanas švęs savo šimtmetį, jis vis dar šviežias. Klasika nesensta, o gera literatūra visada puiki dialogo partnerė. Šių dviejų personažų varžybos dėl abejojančios sielos – tikrai ne vienintelė į kitokį kontekstą perkelta nuoroda į garsųjį Johanno Wolfgango von Goethes „Faustą“ šiame romane. Th. Manno kūryboje jų apskritai knibžda. Juk Kastorpas irgi turi sudaryti sandorį su liga – įkeisti plautį – kad turėtų prabangą ieškoti savęs. Beje, dar įdomu tai, kad, nors Mannas priskiriamas prie modernistų, t. y. į tą pačią kompaniją su James‘u Joyce‘u, Wirginia Woolf, Williamu Falkneriu ir kt., jo pasakojimo forma, palyginti su pastarųjų proza, kur kas labiau tradicinė – tarkim, joje neeksperimentuojama sąmonės srauto technika ar pan.

Visa tai: tirštas simbolių ir metaforų sluoksnis, ironija, XX a. pradžios žmonių bei jų įsitikinimų smulkmeniškas – toks smulkmeniškas ir kiaurai permatantis kaip Kastorpo plaučių rentgenograma – vaizdavimas padaro „Užburtą kalną“ sunkoką skaityti. Bet tuo pat metu beveik 1000 naujo leidimo minkštais viršeliais yra įtraukiantys, keistai svaiginantys, visai kaip nuo pasaulio atitrūkusios sanatorijos atmosfera svaigino jos gyventojus. Ko gero, mūsų skubančiam pasauliui lėtumas ir atkakliai bėgantys metai snieguoto kalno viršūnėje ir yra didžiausia dovana, kurią suteikia šis romanas – tobulas lėtas rudens vakarų skaitinys, verčiantis mąstyti ir mėgautis reiškinių spektro pločiu ir jų analizės gyliu.

Sarah Perry „Esekso slibinas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Romane vaizduojamas istoriškai „Užburtam kalnui“ artimas, gal mažiau negu pora dešimtmečių ankstesnis laikas, todėl suprantama, kad ir kai kurios problemos ar kylantys klausimai persidengia. Įsivaizduokite, kad čia XIX a. pabaigos Londonas – Šerloko Holmso, karalienės Viktorijos, besiplėtojančio modernaus mokslinio pasaulio supratimo erdvėlaikis. Visi pakvaišę dėl paleontologijos: Darwino idėjos kaip tik tuo metu šviežios, todėl į žemės ir organizmų vystymosi istoriją neriama stačia galva. Kas kelis mėnesius išspausdinamas straipsnis, įrodinėjantis, kad išnykusiomis laikytos rūšys gali toliau atokiai gyventi. Ir kiekvienąkart tai sukelia šiokį tokį šurmulį. Be to, čia tradicinis pasaulėvaizdis gali būti paneigtas kaip prietaras, moterys kovoja dėl savo teisių, o darbininkai – dėl savųjų, keičiantis gyvenimo būdui ir vystantis technologijoms nuolat diskutuojama apie progreso ir tradicijos santykį.

Leidyklos nuotr./S.Perry odė meilei „Esekso slibinas“
Leidyklos nuotr./S.Perry odė meilei „Esekso slibinas“

Kora Syborn – centrinė romano figūra. Ji – našlė, kuri dėl vyro mirties sielvartauja saikingai: romane esama užuominų, kad šeimoje buvo smurtaujama, o meilė ar prisirišimas tarp sutuoktinių tikrai buvo pavirtęs į geriausiu atveju kartoką pakantumą, blogiausiu – kentėjimą būnant kartu. Taigi ji su autistu sūnumi Franciu ir jo aukle Marta – beje, socialistinių pažiūrų lyg ir ankstyvąja sufražiste – iškeliauja iš Londono į Eseksą. Čia, kur niekada, anot jos, negali būti tikras dėl skirtumo tarp galvojimo ir tikėjimo, ji išgirsta, kad neaiškus slibinas terorizuoja Blakvoterį. Taip pat susipažįsta su vietos pastoriumi ir prasideda jų savotiškas aštrios opozicijos ir didelio susidomėjimo vienas kito mintimis santykis.

Kai randamas skenduolio kūnas, kurio akyse kaimiečiai įžvelgia siaubą, jie klausia: kas nutiko, kad sparnuota bestija, slibinas, terorizavęs kaimelį 1669 m., vėl sugrįžo? Žinoma, kad kabančios grėsmės akivaizdoje atliekama daug ritualų – ir krikščioniškų, ir ne visai. Kita vertus, pačią Korą – smalsią ir gyvybingą moterį, kuriai namų šeimininkės vaidmuo niekas netiko – neaiškaus padaro, galbūt išnykusia laikytos rūšies, gal net dinozauro pasirodytas veikia gerai: ji atgyja, pajunta savotiško nuotykio, nuostabos skonį, kurio trūko gyvenant įstrigusioje santuokoje su vyru. Taip pat ji turi ir gerbėjų, su kuriais susirašinėja labai gražiais ir skaityti įdomiais laiškais. Vienas jų – jaunas ir perspektyvus Londono chirurgas, kitas – turtuolis, susižavėjęs socializmu ir norintis geriau jį suprasti malonioje Koros kompanijoje. Taigi taip – ko gero, tai labiausiai knyga apie meilę besikeičiančioje visuomenėje. Ir be abejo, kad nebandoma rekonstruoti XIX a. meilės formų: justi labai šiuolaikinis, psichologijos prisiskaitęs pasakotojas.

Vietos dvasininkui Viljamui Ransomui Koros ir kitų žavėjimasis mokslu atrodo kvailystė. Jo nuomone, mokslas palieka žmogų be tikėjimo teikiamo saugumo – vieną ir blaškomą neaiškių, grėsmingų gamtos jėgų. Tikėjimo ir racionalumo priešprieša (tiesa, kartais truputį sekloka) sykiu su užgimstančiu feminizmu, kairiaisiais judėjimais ir visuomenės procesų kaita – bandymu suderinti turtą ir socialinį įsipareigojimą vargstantiems – idėjų plotme priartina „Esekso slibiną“ prie „Užburto kalno“. Žinoma, lyginti laiko patikrintą pasaulinės klasikos kūrinį ir šiuolaikinį romaną kokybės prasme neverta ir tikriausiai neadekvatu (galų gale, o kas yra literatūros kokybė?). Bet viena aišku: S. Perry romane analizuojamas ne tiek XIX a., o dabartis. Valiūkišką gotikinio romanų skraistę užsimetusi knyga klausia mūsų: kodėl šie klausimai vis dar neišspręsti? Ar jie neišsprendžiami? Ar, kalbant apie socialinį kontraktą, tik tiek teišgalime? Ar tikrai įgyvendinome tikslus, kuriuos sau kėlė ir mums paliko XIX a. šviesuoliai? Jeigu mėgstate XIX a. stilizacijas, knyga – kaip tik jums.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

Ypatingos

09:17
05:49

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Mamos prieš meningokoką