Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 25d. 11:03

E.Banytės knygų apžvalga: kaip rašyti apie rašymą

Rašomoji mašinėlė
Silvijos Žemaitytės nuotr. / Rašomoji mašinėlė

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Gildos Williams „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“, Eleanoros Catton „Šviesuliai“ ir Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“.

Gilda Williams „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ (vertė Irena Jomantienė)

Gilda Williams yra meno kritikė, nuolat dėstanti Londono universitete, o kaip kviestinė lektorė – Karališkajame meno koledže ir kt. Ji bendradarbiauja su daug apie meną rašančių leidinių, „Phaidon Press“ leidykloje yra specialioji serijos „Šiuolaikinis menas“ redaktorė. Taip pat ji – meno aukciono Sotheby‘s konsultantė. Jos moksliniai interesai – gotika ir šiuolaikinis menas.

Leidyklos nuotr./Gilda Williams „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ (vertė Irena Jomantienė)
Leidyklos nuotr./Gilda Williams „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ (vertė Irena Jomantienė)

Išties tenka pripažinti, kad meno kritikai Lietuvoje palyginti sekasi – Alfonsas Andriuškevičius daugybę studentų mokė rašyti įdomiai, stilingai, su intriga. Pagrindinis Gildos Williams knygos tikslas iš esmės panašus: pateikti patarimus, kaip skaidriai ir aiškiai parašyti tekstą apie šiuolaikinį meną – taip, kad tekstas nebūtų prieinamas tik specialistams. Šią užduotį, anot autorės, komplikuoja daug veiksnių. Visų pirma, akivaizdu, kad geras rašymas visada peržengia tam tikras tradicines mokyklas – kiekvienas rašantis prieš tai turi daug skaityti, daug rašyti ir taip atrasti savo balsą. Antrasis sunkumas susijęs su objekto specifika. Šiuolaikinis menas gyvuoja daugybe skirtingų terpių – skaitmeniniu pavidalu, festivaliuose, bienalėse, meno mugėse ir pan., ir tik galiausiai tradicinėje galerijų erdvėje. Dėl to šiuolaikinio meno pasaulis atrodo didžiulis ir efemeriškas tuo pat metu: nebėra aiškių stiliaus, krypties ar kt. ribų, daugybė skirtingų dalykų egzistuoja ar netgi vyksta tą pačią minutę. Todėl kiekvienam veikėjui (renginio organizatoriams, vedėjams, ekskursijų po galerijas gidams, žurnalistams ir kt.) reikia vis kitokių tekstų. Meno kritiką Gilda Williams supranta plačiąja prasme – ne vien kaip recenzijas, straipsnius ir monografijas, bet ir kaip pranešimų spaudai, anotacijų katalogui, menininko pasisakymų rengimą. Trečias skyrius tam ir skirtas – jame pateikiama patarimų, kaip rašyti mokslinius, aprašomuosius bei vertinamuosius tekstus.

Nors orientuojamasi į tuos, kurie dirba su šiuolaikiniu menu, daugelis knygoje išsakytų patarimų galioja visiems rašantiesiems – nesvarbu, ar apie literatūrą, ar apie dailę, ar apie baletą. Tiesą sakant, tam tikros įžvalgos tiktų bet kurios srities apžvalgininkams ar kritikams. G.Williams stilius subtiliai kandus, ji nevengia aštresnių pasakymų, tačiau labai aiškus. Aiškumo ji tikisi ir iš kitų rašančiųjų. Pvz., štai kaip autorė rašo apie pradedančiuosius: „Atbildėjęs iki paskutinės pastraipos, silpstantis rašytojas nujaučia, kad kuras senka, taigi prilipdo panikos persmelktą finalą, kuriame visiškai arba bent dalinai apverčia viską, ką parašęs. <...> Tai buvo gilu, bet ne banalu; tradiciška, bet ne atpažįstama. Buvo plokščia, bet apvalu; atvira, bet uždara; tapyba, bet fotografija; asmeniška, bet mokslinga, – ad infinitum, kol rašytojas vis taikosi užčiuopti besimezgančią originalią idėją. Deja, toji minties užuomazga niekur neveda (p. 45).“ Kiekvienas esame skaitęs, o gal net proto aptemimo valandėlę ir parašęs tokių tekstų, ar ne? Tad verta paskaityti šią knygą – patyrusiems praktiniai patarimai mažiau pravers, bet leis susisteminti savo patirtį, rašymo naujokams tai bus visapusiškai naudinga ir praturtinanti informacija, o skaitytojai geriau supras, kaip ir kada jais manipuliuoja tekstų autoriai.

Eleanor Catton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Eleanora Catton išgarsėjo tuo, kad buvo jauniausia rašytoja, 2013 m. pelniusi prestižinę „Man Booker“ premiją per visą šio apdovanojimo egzistavimą. Autorei tuo metu buvo 28. Romanas, beje, yra didžiausios apimties knyga (daugiau negu 800 psl.) iš apdovanotųjų. Pagreitėjusiame pasaulyje skaityti tokios apimties romaną gali atrodyti prabanga, bet iš tiesų investuoti laiko verta: skaitant veriasi gražios pasakojimo struktūros ir bent pati skaitydama džiaugiausi, kad dar liko keli šimtai puslapių mėgautis siužetu ir stiliumi.

Leidyklos nuotr./Eleanor Catton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)
Leidyklos nuotr./Eleanor Catton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Romano žanras – istorinis su detektyvo elementais. Siužetas plėtojamas Naujojoje Zelandijoje „aukso karštligės“ laikotarpiu XIX a. pab. Naujoji Zelandija yra valstybė, kuri nuolat pamirštama pavaizduoti pasaulio žemėlapiuose. Tam skirti netgi ištisi interneto puslapiai. Ne kitaip yra ir su literatūriniu pasaulio žemėlapiu: Naujoji Zelandija pasirodo kaip maorių kraštas, egzotiška sala, savotiškas nebuvimas ar ne visai buvimas, o šit pačių šalies rašytojų beveik nežinome, net pavardžių nesame girdėję. Nors pati E.Catton yra gimusi Kanadoje, kur buvo išsikraustęs jos iš Naujosios Zelandijos kilęs tėvas, ji pristatoma kaip tėvo šalies rašytoja. Nenuostabu – epinės apimties romanas „Šviesuliai“ bent iš dalies galėtų būti laikomas tam tikru šalies epu, bandymu grąžinti dingusį kraštą į literatūrinę ilgumą ir platumą.

Rašytoja auksą naudoja ne tik kaip objektą, kurio siekia dalis romano veikėjų, bet ir kaip struktūrinį elementą knygoje. Kiekvienas romano skyrius yra maždaug perpus trumpesnis už prieš tai buvusį, o aukso kaskart irgi perpus mažėja, taigi pasakojimas juda sakytum spirale. Atskirti dalims skyrių viduje naudojama graikiška raidė Φ (fi), kuri matematiškai reiškia „aukso pjūvį“ – iracionalųjį skaičių, lygų 1,618... Jis suskaičiuotas dar Antikoje ir žymi tą proporciją, kuri maloniausia mūsų akiai – „aukso pjūvis“, dar vadinamas „dieviškąja proporcija“, naudotas harmoningai architektūrai, vazoms, skulptūroms kurti.

Kita romano savybė, be aukso, yra dangiškumas. Kiekvienas skyrius pradedamas geografinėmis koordinatėmis, nurodančiomis konkrečią vietą, bei planetų padėtimi Zodiako rate. „Šviesulių“ pradžioje esanti pastaba paaiškina, kad dėl nuo XIX a. dangaus skliaute šviesuliai padėtį kiek pakeitė, todėl ir Zodiako ženklai maždaug mėnesiu neatitinka dabarties. Po pastabos pateikta veikėjų schema gali mažiau patyrusį skaitytoją kiek išmušti iš vėžių, nes čia veikėjai susiejami su planetomis, žvaigždėmis, būstais ir žmonių savybėmis – valdžia, protu ir t. t. Kiekviename skyriuje tuo sužaidžiama: tarkime, pirmasis vadinasi „Merkurijus Šaulyje“, ir čia aukso į Naująją Zelandiją ieškoti atvykęs Valteris Mūdis pristatomas dvylikai viešbutyje susirinkusių vyrų (pagal schemą – planetų). Mūdis, nepaisant pavardės (angl. mood – nuotaika) priskirtas proto sferai, čia tampa Merkurijaus planeta, kuri astrologijoje siejama su prekyba, komunikacija ir kelionėmis. Taip susiejami dangas šviesuliai su žemės žmonėmis, o jiems visiems būdingas arba trokštamas aukso spindėjimas.

Net viso šito nepastebėjus ir į tai nesigilinant romanas įdomus, jį į priekį stumia intriga (nors, kaip supratome, „Šviesuliai“ yra tikrai ne tik istorinis detektyvas). Tiesa, kalbant apie XIX a. remiamasi ir to laikotarpio prielaidomis – tarkime, veikėjų aprašymai ilgi ir išsamūs, fiksuojami smulkūs išoriniai pokyčiai, kurie skaitytojui duoda ženklus apie personažų būsenas. Vengiama mums taip įprasto psichologizavimo – juk XIX a. pab. ikifreudistinėje visuomenėje žmonės dar lankydavosi pas kunigą, o ne pas terapeutą. Savo atidumu laikotarpio detalėms ir gerai suregztu pasakojimu E. Catton knyga iš dalies primena mūsų Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ (nors visu kuo yra gerokai kitokia), tad linkiu visiems skaitymo džiaugsmo.

Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“ (vertė Vitalijus Šarkovas)

Viename savo straipsnių Antanas Šileika rašo, kad lietuvių dokumentinė literatūra sudaro pagrindą jo anglų kalba rašomoms istorijoms. Kad tai rašytojui pavyksta gerai, įrodo faktas, jog jo romanas „Pogrindis“ 2011 m. buvo įtrauktas į „Globe and Mail“ minėtųjų metų geriausių knygų šimtuką, o „Pirkiniai išsimokėtinai“ – į mūsų lietuvišką Metų knygos penketuką. Šis dvigubumas, buvimas tarp dviejų šalių ir dviejų kalbų aiškiai išsakomas ir prisiminimų knygos „Basakojis bingo pranešėjas“ pabaigoje, kur pasakotojas pasidžiaugia, jog vietoj vienos tėvynės turi dvi. Tai neturėtų stebinti. A.Šileika gimė Toronte, Kanadoje, kur dėl II pasaulinio karo išvyko jo lietuviai tėvai.

Leidyklos nuotr./Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“ (vertė Vitalijus Šarkovas)
Leidyklos nuotr./Antanas Šileika „Basakojis bingo pranešėjas“ (vertė Vitalijus Šarkovas)

Esame įsitikinę, kad palyginti daug žinome apie išeiviją – ypač tie, kurie skaitė Jono Meko ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius, domėjosi Birutės Pūkelevičiūtės ir Antano Škėmos peripetijomis ir pan. Vis dėlto – ne, nieko mes nežinome, ir „Basakojis bingo pranešėjas“ tai aiškiai įrodo. A.Šileika puikiai geba kurti atmosferą (pvz., mane nustebino paslėptas pasakotojo konfliktas su DP stovyklas ir nepriteklius menančiais broliais, kai tuo tarpu jis jau gimęs saugioje Kanadoje) ir išeivių tėvų konservatyvumas (prisimenama, kaip vos bent kiek „nutrūkus nuo grandinės“ jis buvo tą pačią dieną įrašytas į lietuvių skautų tautinių šokių ansamblį). Visa tai piešiama be verkšlenimo, nei iš vieno personažo nedarant aukos, nors akivaizdu, kad visi žmonių gyvenimai, neišskiriant ir knygoje vaizduojamų, yra sunkūs. Ironiškas humoras, sumaišytas su melancholija, kylančia iš nuolatinio bandymo rasti namus – tą svarbiausią egzistencinį orientyrą – lemia tai, kad knyga nepaprastai greit ir lengvai skaitoma, o kai kurias atkarpas skaitydama juokiausi balsu. Labai gera skaityti prisiminimus, kuriuose nėra perdėto knaisiojimosi savyje, pabudusių psichoanalizės bandymų ar netgi jausmų pertekliaus. Yra tik atmosfera, kuri šio atveju labai informatyvi.

Nors atsiminimai suskirstyti į skyrius – aptariami tam tikri epizodai, kurie išdėstyti chronologiškai, visumos nesiekiama, – juos jungia keletas gijų. Tai – bandymo, bandymo ir ilgą laiką negebėjimo, tapti rašytoju istorija, noro nusistatyti savo santykį su tėvų šalimi Lietuva linija, tam tikra tapatybių kaitos ir savižinos istorija. Čia telpa ir atsitiktiniai darbai, vėliau visgi tapę svarbūs pažiūrų formavimuisi: nuo duonos gaminių išvežiotojo, bingo pranešėjo, keliaujančio aktoriaus, nevykėlio rašytojo Paryžiuje iki radijo laidų vedėjo ir anglų kalbos dėstytojo, ir santykiai su šeima bei jos narių pasirinkimai (vienas jo sūnus gyvena Lietuvoje, kitas – Kanadoje), o antrojoje knygos pusėje nemažai dėmesio skiriama susitikimams su Sąjūdžio veikėjais ir bandymu kalbėti apie Lietuvą per Kanados nacionalinį transliuotoją patirtys. Ši knygos dalis informatyviausia ir daugeliui turbūt labai patiks, nes joje kalbama apie gerai žinomus veikėjus – Vytautą Landsbergį, Algirdą Brazauską ir kt. Įdomu todėl, kad rašo žmogus, visą gyvenimą praleidęs Vakarų terpėje ir puikiai supratęs vakarietiškų vyriausybių bei visuomenių pozicijas, tačiau dėl to tik karščiau remiantis Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Pvz., niekad nepagalvojau (nors tai visiškai logiška), kad atvykusius į Vakarų šalis sovietinius piliečius, tebūnie jie svarbūs Sąjūdžio veikėjai, reikėdavo apuostyti ir perrengti bei apmokyti kalbėti trumpai, išaiškinti, kaip save pristatyti, kad Vakarų politikai į juos palankiau žiūrėtų. Bet juk iš tiesų – padorūs dezodorantai į Lietuvą atėjo sulig Nepriklausomybe. Tokios ir panašios detalės labai smagina ir verčia kaskart pagalvoti, kaip patogiai dabar gyvename. Taigi knyga ir smagi, ir informatyvi.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis