Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Emilija Visockaitė: apie hipsterius, maištininkus ir gelbėtojus

Literatūros kritikė Emilija Visockaitė LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas. Francio Scotto Fitzgeraldo apsakymų rinkinį „Sugautas šešėlis“, Anthony Burgesso romaną „Prisukamas apelsinas“ ir Leono Leysono memuarus „Berniukas ant medinės dėžės“.
Literatūros kritikė Emilija Visockaitė
Literatūros kritikė Emilija Visockytė / lrt.lt nuotr.

Pirmoji knyga – Francis Scotto Fitzgeraldo „Sugautas šešėlis“.

Tikra mįslė, kodėl šiais skubėjimo ir nesukoncentruojamo dėmesio laikais trumpieji prozos žanrai neatgauna populiarumo. Peržvelgus ir bestselerių, ir premijomis apdovanotų knygų sąrašus, akivaizdu, kad, įsijungę „Facebook“ ir įsitvėrę mobilųjį telefoną, skaitytojai vis dėlto renkasi kelių šimtų puslapių romanus, ypač – daugiatomes serijas. Apysaka – dabar išvis nebevartojamas žodis, o apsakymas ar novelė (paprasčiau – esė) gyvuoja nebent kultūrinėje spaudoje.

Nedidelės apimties knygelę „Sugautas šešėlis“ sudaro vos 8 apsakymai, parašyti 1925–1931 m., tik vienas, paskutinis – jau 1939 m. Visi jie Fitzgeraldo buvo rašomi spaudai ar tikintis parduoti aukso amžių pradėjusiam Holivudui. Vienintelis priekaištas leidyklai būtų tas, kad knygoje nepaaiškinta apsakymų atranka.

Pats jau pradėjęs ketvirtą dešimtį, jis rašo apie 16–20 m. jaunuolius – pirmąją kartą, kuriai lemta „nutrūkti nuo pavadžio“. Apsakymų centre – turtingi, žavūs ir drąsūs, savęs ir meilės ieškantys vaikinai ir merginos.

Vis dėlto tekstų temos susijusios, problemos panašios, motyvai atsikartoja. Matyti, kad Fitzgeraldas siekė aprašyti naująjį (tarpukario) pasaulį ir jaunimą. Pats jau pradėjęs ketvirtą dešimtį, jis rašo apie 16–20 m. jaunuolius – pirmąją kartą, kuriai lemta „nutrūkti nuo pavadžio“. Apsakymų centre – turtingi, žavūs ir drąsūs, savęs ir meilės ieškantys vaikinai ir merginos. „Man gyvenimas – kaip tviskančių parduotuvių virtinė“, – sako viena lengvabūdė. Kita atsainiai skaičiuoja kalėdinius kvietimus: 28 šokių vakarai, 19 kviestinių pietų su išvykomis į teatrą, 15 arbatėlių su šokiais, keliolika priešpiečių ir t. t. Prabangiuose viešbučiuose, restoranuose, jachtose, skambant džiazui ir laistant šampaną, mėginama rasti meilę, atskirti bičiulystę ir aistrą; beveik kiekviename apsakyme bučiuojamasi – tai būdas patikrinti, atpažinti.

Fitzgeraldas mėgina užfiksuoti jaunystės kvintesenciją, kvapus, garsus – tą trumpalaikį pojūtį, kad kaip tik dabar tau viskas prieš akis. Priešingai, nei, tarkim, J. D. Salingerio, jo herojai ambicingi, trokšta išgarsėti, kuo nors tapti, o labiausiai bijo likti vidutinybėmis. Tai tų laikų hipsteriai, kuriems atrodo, kad viskas, kas aplink, yra sukurta jiems.

Nors džiazo amžius nuėjo į praeitį ir pasaulis negrįžtamai pasikeitė, jausmai liko tokie patys, tad šie apsakymai galėtų patikti ir paaugliams. Juolab kad siužetai – ne tik romantiški, bet ir kupini netikėtumų. Apsakymai skaitomi lengvai – ir dėl preciziško vertėjos Daivos Daugirdienės darbo, ir dėl meistriškos Fitzgeraldo rankos. Skaitydama vis pasibraukdavau labai paprastas, bet labai tikslias frazes, pvz.: „jautėsi kaip vaikas, kuris, nors ir nealkanas, kažką vis nuryja – vien todėl, kad jam tai kišama“ arba „Visų kalbėsena atrodė paveikta įsitikinimo, jog tikrai pakaks laiko viskam pasakyti“. Herojai turi genealogiją, ryškius charakterius, veikia konkrečiose istorinėse aplinkybėse, juos nesunku įsivaizduoti. Bet visam tam aprašyti Fitzgeraldui pakanka labai nedaug žodžių.

Kaip ir kitų didžiųjų JAV literatūros žvaigždžių, J. D. Salingerio ar E. Hemingway, tekstuose, taip ir čia labai gerai matyti, kiek ilgai rašytojo prasėdėta tekstą redaguojant. Galbūt tai ir yra pagrindinis skirtumas nuo šių dienų autorių. Galbūt dėl to apsakymai yra praeities žanras – niekas nebenori redaguoti, trumpinti ir perrašinėti.

Anthony Burgessas „Prisukamas apelsinas“

1962 m. britų autoriaus parašytą knygą labiausiai išgarsino S. Kubricko filmas, tačiau tekstas yra ne mažiau paveikus, šokiruojantis ir, svarbiausia, nepasenęs. Rašytojui pavyko sukurti futuristinį pasaulį už konkretaus laiko ir erdvės ribų. Jam taip pat pavyko sukurti savitą jaunimo žargoną: angliškas (šiuo atveju – lietuviškas) tekstas pribadytas slaviškų žodžių. Paradoksas tas, kad šiame romane jie žymi hipsteriškumą ir erudiciją, o ne, tarkim, gatvinę, kalėjimo šneką – keiksmažodžių knygoje beveik nėra.

Romano pasakotojas – 15-metis Aleksas, vadovaujantis būreliui chuliganų. Tiesa, chuliganai – žodis pernelyg menkas ir tradicinis. Tai ultraprievartos subkultūra, užsiimanti savitiksliu, rafinuotu smurtu. Jie – išsipustę chaoso menininkai, puldinėjantys visus, kas tik pasitaiko kelyje. Aleksas – didžiausias estetas, jis nekenčia vulgarumo, jam svarbu sveiki, balti dantys, jis muša, lyg šoktų valsą, o grįžęs namo visu garsu klausosi simfoninės muzikos. Labiausiai mėgsta – Liudviką van.

Pakliuvęs į kalėjimą, Aleksas pasirenka perauklėjimo programą. Po jos jis ir tampa tuo prisukamu apelsinu: jį pradeda pykinti nuo bet kokios minties apie blogį, o galiausiai – net ir išgirdus klasikinę muziką.

Nesunku pamiršti, kad jis – tik paauglys, tebeeinantis į mokyklą ir gyvenantis su įbaugintais tėveliais. Pakliuvęs į kalėjimą, Aleksas pasirenka perauklėjimo programą. Po jos jis ir tampa tuo prisukamu apelsinu: jį pradeda pykinti nuo bet kokios minties apie blogį, o galiausiai – net ir išgirdus klasikinę muziką. Beatodairiški gydytojai kuria mechanišką gėrį, žmogų, nebeturintį moralinės laisvės rinktis.

Knygoje originaliai manipuliuojama skaitytoju: Aleksas kalba jam kaip savam, suprantančiam jo ekstremalaus maišto grožį. Galiausiai skaitytojas ir tampa savas – jis užjaučia Aleksą, kuriame sunaikintas polėkis ir aistra.

Įdomu ir tai, kad knyga labai smagi. Visai ne tokia liūdna kaip, tarkim, kita klasikinė odė maištui „Skrydis virš gegutės lizdo“. „Prisukamą apelsiną“ gretinti vertėtų su „Kovos klubu“ ar Džokeriu iš „Betmeno“ epo. Tai anarchija, kuri priešinasi civilizuotai, buržujiškai ir totalitarinei pasaulio tvarkai.    

Leonas Leysonas „Berniukas ant medinės dėžės“

Šis pasakojimas skirtas vaikams arba jaunesniems paaugliams, ir tai yra didžiausias jo privalumas. Žydas Leonas Leysonas, tuo metu dar Leiba Leizonas, gimė Lenkijoje. Iš kaimo, ieškodama geresnio gyvenimo, šeima persikėlė į Krokuvą. Ten juos ir užklupo Antrasis pasaulinis karas. Leysonas garsus tuo, kad yra bene jauniausias žydas tarp to 1 000, kuriuos išgelbėjo Oskaras Schindleris.

Su šeima emigravęs į Ameriką, Leysonas ištisus dešimtmečius vengė kalbėti apie holokaustą. 1993 m. pasirodžius S.Spielbergo filmui „Šindlerio sąrašas“, Leysoną susirado žurnalistai. Nuo tada savo vaikystės istoriją jis pasakojo daugybėje bendruomenių, mokyklų, universitetų.

Herojus – išbadėjęs 12-metis, kuris, pasilypėjęs ant medinės dėžės, dirba prie staklių, gaminančių bombų detonatorių apvalkalus.

Jo prisiminimai ir užrašyti šioje knygoje. Istoriniu, o ir literatūriniu atžvilgiu, svarbiausios joje – konkrečios detalės. Pavyzdžiui, naivi lenkų generolo kalba 1938 m.: „Jis prisiekė: jei prasidėtų karas, Lenkijos kariai įsibrovėliams vokiečiams neatiduotų nė sagos nuo savo uniformų.“ Kaimyno gete palikta pypkių kolekcija, simbolizuojanti civilizacijos pabaigą. Mirtys koncentracijos stovykloje, skaičiuojamos kaip įvarčiai futbole, tik vis žydų nenaudai. Leysonas nesistengia šiurpinti, ne smerkia, o stebisi. Jo istorija labiau apie išlikimo stebuklą nei apie patirtą pragarą.

Jei jau mane, išmokytą ir Annos Frank, ir Icchoko Mero, ir Balio Sruogos, paveikė šitas paprastutis tekstas, kokį įspūdį jis padarytų vaikui? Jos herojus – išbadėjęs 12-metis, kuris, pasilypėjęs ant medinės dėžės, dirba prie staklių, gaminančių bombų detonatorių apvalkalus: „Man ėmė dvejintis akyse. Ant mano staklių buvo nurodyti matmenys, kurių kartais tiesiog neįžiūrėdavau, įrankiai atrodydavo kaip beformiai daiktai.“

Knyga nėra stilistinis šedevras: pasakojimas banalus, kai kur – suholivudintas, daug kas pamiršta, daug kas pagražinta. Tačiau tai nuoširdus, graudinantis ir auklėjantis liudijimas. „Mano artimieji man taip pat yra didvyriai“, – sako Leysonas. Tikra atsvara dabartiniam fantastikos bumui.

Schindleris knygoje šmėkšteli būtent taip, kaip ir turėjo būti matomas vaiko akimis. Paslaptinga, dviprasmiška figūra – nacis, verslininkas machinatorius, su savo gamyklos darbuotojais žydais bendravęs kaip su žmonėmis ir žinojęs kiekvieno vardą, o, Vokietijai kapituliavus, prieš pabėgdamas kiekvienam įdavęs po rietimą audeklo ir degtinės butelį. Šie atsidėkodami jam įteikė iš auksinio danties pagamintą žiedą su Talmudo žodžiais: „Tas, kuris gelbsti gyvybes, gelbsti pasaulį.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius