Galima apie šį žmogų kalbėti kaip apie fizikos mokslų daktarą, radiacinės saugos specialistą. Arba kaip apie suaugusiųjų ir vaikų pamėgtą rašytoją. Bet tikroji Gendručio Morkūno asmenybė atsiskleidžia, kai šiuos gabumus apjungi į vieną. Tuo labiau, kad abu kartu beveik visada lydėjo kūrėją.
Gendrutį mokslu, tyrinėjimais sudomino būtent knygos. Vienoje jų atrado fiziką, kurios įsikibo visam gyvenimui.
Gendrutį mokslu, tyrinėjimais sudomino būtent knygos. Vienoje jų atrado fiziką, kurios įsikibo visam gyvenimui. Tačiau skaitė pačias įvairiausias knygas, kokias tik dovanodavo mama ar tėtis, arba rasdavo bibliotekoje. Ir privalomuosiuose sąrašuose atrasdavo įdomių kūrinių. Tuo metu būsimam rašytojui atrodė, kad blogų knygų būti negali.
Kai įstojo mokytis fizikos, literatūrą kiek apleido ir knygą paimdavo kur kas rečiau. Turbūt vienintelis su rašymu susijęs dalykas tuo metu buvo noras taisyklingai, be klaidų rašyti mokslinius darbus. O jei ir pasitaikydavo suregzti kokį straipsnį, tai nebent praktinio pobūdžio, neturint jokių literatūrinių ambicijų. Suvokimas, kad apie fiziką galima rašyti laisviau, nesistengiant tilpti į akademinės kalbos rėmus, Gendručiui atėjo kur kas vėliau po studijų.
Rašytojas yra sakęs, kad dirbant mokslinį darbą susiduriama su labai skurdžia kalba, kurią stengiamasi dar labiau „išsausinti“, tad darbinėje aplinkoje jam vis trūko spalvingesnio žodžio. Tačiau rašyti pradėjo ne dėl to. Kaip pats sakė, „rašymas tiesiog atėjo“, beliko tik tyliai ramiai jo imtis.
Rašytojo kūrybos pradžią ir pabaigą rėmina tekstai, skirti suaugusiesiems. Bet gana greitai autorius suvokė, kad nori rašyti vaikams – ir gali tai daryti.
Tai buvo ne vaikams skirta literatūra. Rašytojo kūrybos pradžią ir pabaigą rėmina tekstai, skirti suaugusiesiems. Bet gana greitai autorius suvokė, kad nori rašyti vaikams – ir gali tai daryti.
Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems skirtoje kūryboje pastebimos tos pačios tendencijos: socialinės problemos, humoras, gebėjimas kalbėti ironiškai, tačiau nemenkinant ir neužgaunant.
Galbūt įtakos rašymo stiliui turėjo autoriaus požiūris į vaikus. Gendrutis mielai rengdavo susitikimus su skaitytojais, išklausydavo nuomonių, kalbėdavosi. Kartą yra pasakęs, kad suaugusieji turėtų vaikus laikyti žmonėmis, nes tokie jie ir yra. Pats į juos kreipėsi be pamokymų ir nuoširdžiai. Ne veltui G.Morkūno kūryba Lietuvoje vertinama kaip bene geriausiai atspindinti vaiko vidinį pasaulį. Nors jis ir sakydavo, kad rašyti knygas vaikams sudėtingiau negu fizikos straipsnius, panašu, kad su šia sunkia užduotimi susitvarkė ne prasčiau nei su moksliniais tyrimais.
Nežinau, ar jums patinka klykiančios knygos. Aš tokių bijau iš tolo ir galiu atiduoti viską, kad tik knygos būtų ramios, jaukios ir net šiek tiek apsnūdusios, – rašė G.Morkūnas.
Šio autoriaus kūryboje nėra tuščio madų vaikymosi, sekimo populiariais kūriniais, bandymo paauglius pritraukti erotikos ar smurto elementais. „Nežinau, ar jums patinka klykiančios knygos. Aš tokių bijau iš tolo ir galiu atiduoti viską, kad tik knygos būtų ramios, jaukios ir net šiek tiek apsnūdusios“, – rašė autorius („Iš nuomšiko gyvenimo“, leidykla „Nieko rimto“). Dėl savo originalaus pasakojimų stiliaus, nonsenso elementų ir kūrinių gilumo jo knygos tampa ne masiniu produktu, o veikiau literatūra ypatingiems skaitytojams.
„Tai knygos, galinčios saugoti, padrąsinti ir įkvėpti“, – sako Fizinių ir technologijos mokslų centro inžinierius Mindaugas Pranaitis. Jis pats, nors dirbantis fizikos srityje, yra iš tų žmonių, kurių gyvenime literatūra užima svarbią vietą. Mindaugas sako, kad nėra taip paprasta atsiduoti dviems tokioms skirtingoms sritims. Jei labiau susitelki ties viena, nukenčia kita – taip ir balansuoji tarp dviejų pomėgių. Gendrutis Morkūnas sugebėjo balansuoti taip, kad abi veiklos duotų kokybiškų rezultatų.
Gendrutis Morkūnas išėjo palikęs svarbų mokslinį indėlį visų mūsų saugumui, atgaivinęs lietuvių paauglių literatūrą ir kokybiškais esė papildęs suaugusiųjų skaitinių lentynas. Tuo neabejotinai džiaugsis ir įvertins dar ne viena karta.
