Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 11d. 20:00

Geriausios Baltijos šalių knygos: rekomenduoja literatūros ekspertas Jayde'as Willas

Ričardas Gavelis
Asmeninio archyvo nuotr. / Ričardas Gavelis

2018-ieji buvo svarbūs metai Baltijos šalių literatūrai. Lietuva, Latvija ir Estija svečių teisėmis dalyvavo Londono knygų mugėje ir pristatė savo literatūrą pasaulinei publikai. Atkreipiame dėmesį į penkis angliškai pasirodžiusius geriausius Baltijos šalių literatūros kūrinius – Baltijos šalių literatūros ekspertas Jayde'as Willas analizuoja kiekvieną jų ir supažindina anglų skaitytojus su ta pasaulio dalimi, kurios gyvybinga literatūra dažnai vis dar lieka nepastebėta.

– 2018-aisiais trys Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – šventė valstybės atkūrimo šimtmetį. Ar šias valstybes vienija kokios nors šiuolaikinės literatūros temos arba tonas?

– Manęs ne kartą prašė pamėginti rasti bendrų bruožų šių trijų šalių literatūroje. Skirtumų įžvelgiu daugiau nei panašumų. Dirbu Latvijos literatūros platformos agentu, tad mane labiausiai domina, kuo latvių literatūra yra unikali ir išskirtinė. Galbūt todėl matau daugiau skirtumų nei panašumų.

Vis dėlto, jei norėtumėte ieškoti paralelių, šiuo metu visų Baltijos šalių literatūros scenoje vyksta vienas bendras dalykas – savotiškas sovietinės praeities įvertinimas. Rašytojus domina tarpsnis nuo 1960 iki 1990 metų. Pastaruosius 25 metus praeities nagrinėjimas periodiškai pasikartoja tiek poezijoje, tiek prozoje. Dabar, kai tas laikmetis žmonėms atrodo gana tolimas, galime išvysti kiek kitokią praeities perspektyvą.

Kalbant apie tendencijas, visų trijų Baltijos šalių literatūra pasižymi vienu ar dviem itin charakteringais bruožais ar tam tikru žanru, kurio kitur nėra.

– Pradėkime nuo Latvijos. Pasirinkote Noros Ikstenos romaną „Sovietų pienas“, arba „Motinos pienas“ (toks romano latviškas pavadinimas). Ji visiškai atitinka jūsų nusakytą tendenciją – mėginimą susitaikyti su sovietine praeitimi. Skaitytojui pristatomas poetinis motinos ir dukters dialogas, kuriuo neseną praeitį jos sugrąžina į dabartį. Knyga sulaukė sėkmės ne tik Latvijoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Kodėl tiek daug žmonių visame regione tapatinasi su šia istorija?

– Ne taip seniai ji išleista estų kalba ir vis dar laikosi geriausiųjų knygų dešimtuke. Knyga iš karto sulaukė didžiulio pasisekimo. Žmonės apie ją daug kalbėjo ir vis dar rašo recenzijas bei apžvalgas.

Manau, Vakarų Europos skaitytojams tai knyga, apibendrinanti sovietinę patirtį. Ypač vėlesnį sovietinės okupacijos etapą.

Manau, Vakarų Europos skaitytojams tai knyga, apibendrinanti sovietinę patirtį. Ypač vėlesnį sovietinės okupacijos etapą. Be to, pati istorija – motinos ir dukters santykiai – universali. Sakyčiau, tai ir yra pats svarbiausias knygos aspektas.

Pagrindinė istorijos arka – gydytojos ir jos dukters gyvenimas. Dėl įvairių priežasčių kurį laiką praleidusi Leningrade (kur dirbo), gydytoja išsiunčiama atgal į Latvijos provinciją. Ten ji gyvena kartu su dukra, kuriai labai sunku suprasti, kodėl jos motina elgiasi taip, kaip elgiasi.

Motina nesijaučia apdovanota kokiais nors motiniškais instinktais – iš čia ir knygos pavadinimas. Stebime jų bendrą gyvenimą 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais: motinai labai sunku tiesiog gyventi. Galima numanyti, kad ji kenčia nuo depresijos. Visą romaną motinos ir dukters santykiai nagrinėjami vis iš naujo: tai iš dukters, jaunesniosios kartos atstovės, tai iš motinos perspektyvos.

Jų santykiai skleidžiasi Sovietų Sąjungos istorinių įvykių fone. Motina – arši antikomunistė, duktė auga aplinkoje, kurioje sovietinis režimas laikomas blogiu. Tačiau lankydama mokyklą ir bręsdama, dukra nemato nieko blogo sovietiniame režime. Tik vėliau, subrendusi, ji pradeda suprasti kai kuriuos motinos įsitikinimus ir tai, ką motina pasakojo apie režimą.

Ši dichotomija persmelkia visą istoriją. N.Ikstena puikiai išpildo motinos ir dukters perspektyvos poslinkius. Šios dvi perspektyvos labai skirtingos. Iš pradžių tapatinamės su motina, pradedame ja tikėti. Bet pamažu skaitytojas suvokia, kad iš tiesų viską regime dukters akimis. N.Ikstena rašo nepaprastai meistriškai.

Aigos Redmane nuotr./Nora Ikstena
Aigos Redmane nuotr./Nora Ikstena

– Šioje istorijoje dalyvauja ir seneliai. Man pasirodė, kad tai, kaip pristatomos skirtingų kartų perspektyvos, išpranašauja politinius sunkumus, su kuriais tokia šalis kaip Latvija susiduria nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Kaip suderinti šias skirtingas vizijas, kurios būdingos skirtingoms kartoms?

– Senelių bruožus lengvai atpažinsime daugelyje vyresnių šiuolaikinės Latvijos visuomenės narių. Kai Latvijoje susipažįstu su kieno nors tėvais ar apskritai vyresniais asmenimis, N.Ikstenos knygos herojai kaipmat atgyja.

Panašų požiūrį galima stebėti visame buvusiame Rytų bloke. Aišku, kartos keičiasi visur ir kiekvieną jų skirtingai veikia istorinės aplinkybės. Tačiau sugriuvus Sovietų Sąjungai įvyko didžiulis istorinis lūžis. Daugelis mano vietinių draugų – žmonių, kuriems dabar trisdešimt keleri, – pasakoja, kaip jų tėvai baiminasi naujų dalykų. Jie buvo pokario vaikai, augo ideologiškai švarūs. Naujoje aplinkoje jie tampa žmonėmis, kurie labiau už viską bijo išeiti už ribų.

Sovietų Sąjungoje klestėjo konformizmas. Privalėjai sekti partijos liniją ir nedaryti nieko neįprasto, nes jei būtum išsišokęs, pasekmės galėjo būti baisios. Pokario karta ir iki Antrojo pasaulinio karo gimę žmonės skiriasi. Jų požiūris į valdžią, valstybę labai skiriasi.

Įdomu tai, kad jų anūkai (žmonės, užaugę 9-ajame dešimtmetyje, ir tie, kurie gimė po 1990-ųjų) beveik atkartoja senelių pažiūras, yra perėmę senelių nuomonę. N.Ikstenos romane dukra jaučiasi artimesnė seneliams nei savo motinai ir tai – nepaprastai svarbi šiuolaikinės Baltijos šalių visuomenės audinio dalis.

Leidyklos nuotr./Janio Jonevo knyga „Jelgava 94“
Leidyklos nuotr./Janio Jonevo knyga „Jelgava 94“

– Ir tai mus gražiai atveda prie Jānio Joņevo knygos. Jos veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje, o stiliumi knyga primena paauglių literatūrą. Sunkusis metalas – ar greičiau lemties metalas – yra naudojamas kaip prizmė, pro kurią žvelgiama į pereinamąjį momentą nuo sovietinio režimo prie naujos santvarkos. Rytų Europoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje muzika dažnai buvo pasipriešinimo ir kultūrinių ambicijų forma. Truputį juokinga, kad J.Joņevas lemties metalą pasirinko kaip priemonę kalbėti apie tai, kas tuo metu vyko visuomenėje. Tačiau muzika anuomet buvo labai svarbi. Beje, vienintelė Franko Zappos skulptūra visame pasaulyje stovi beveik pačiame Vilniaus centre. Galbūt tai padės suprasti, kokiu mastu muzika buvo kultūrinio pasipriešinimo forma.

– Šimtmečio minėjimo metais skaičiau daug interviu su žmonėmis, kurie buvo iškilūs muzikantai 9-ojo dešimtmečio gale ir 10-ojo pradžioje. Jie laikomi labai svarbiais žmonėmis ne tik už savo muziką, bet ir už drąsą kūryboje reikšti nepriklausomybės bei politinės laisvės idėjas.

Buvo tokia lietuvių roko grupė „Antis“, kuri groja dar ir šiandien. Nuo pat pradžių jie sulaukė daug žiniasklaidos dėmesio. Žmonės pradėjo masiškai plūsti į jų koncertus, kuriuos, žinoma, atidžiai stebėjo policija, nes šie muzikantai buvo laikomi griaunančia jėga. Ne taip seniai pasirodė lietuviškas dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kuriame daug kalbama, ką jie nuveikė ir kokia svarbi tuo metu buvo muzika. Tai buvo vieša pasipriešinimo forma. Žmonės pamatė, kad tokia išraiška įmanoma.

Muzika labai prisidėjo prie estų, latvių ir lietuvių tapatybės kūrimo, taip pat ir to, ką jie suprato esant politiškai leistina paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais.

Kai pasikalbu su draugais estais, jie taip pat mini grupes, kūryboje kalbėjusias apie dalykus, kurių tuo metu jokiais būdais negalėjai minėti. Turbūt ne atsitiktinumas, kad Baltijos šalių istorijoje tautinės dainų šventės buvo neatsiejama nacionalinio pabudimo dalis. Muzika labai prisidėjo prie estų, latvių ir lietuvių tapatybės kūrimo, taip pat ir to, ką jie suprato esant politiškai leistina paskutiniais Sovietų Sąjungos egzistavimo metais.

– Tai buvo dainuojančios revoliucijos.

– Būtent! Jānio Joņevo knyga – tai brandos istorija, o pagrindinio veikėjo branda, galima sakyti, metaforiškai sutampa su šalies branda. Jis mums pasakoja apie 10-ojo dešimtmečio pradžią – laukinius laikus. Geležinė uždanga nukrito, tačiau Baltijos šalys ne iš karto tapo demokratinėmis valstybėmis.

Nemanau, kad žmonės supranta, jog 10-ojo dešimtmečio pradžia iš tiesų buvo „laukiniai Vakarai“. Klestėjo visokie neaiškūs verslo santykiai. Sprogdavo bombos, žmonės buvo žudomi dienos šviesoje ir ne politiniai veikėjai, o verslo figūros. Tuo metu iš tikrųjų trūko aiškumo, kuria kryptimi eina šalis. J.Joņevas tą puikiai pavaizduoja. Bręstančiam paaugliui tai buvo išties trikdanti aplinka.

– Persikelkime į Lietuvą ir pradėkime nuo vienos iš dviejų jūsų atrinktų jaunųjų autorių Aušros Kaziliūnaitės. Skaitydamas jos eilėraščius prisiminiau, kad lietuviškame folklore dažnai sutinkami šiek tiek siurrealistiški, poetiški, magiški vaizdiniai, kurie persikelia ir į moderniąją kultūrą. A.Kaziliūnaitės poezijoje netrūksta folkloriškų, animistiškų vaizdinių, kurie, mano manymu, daro jos poeziją labai lietuvišką.

– Na, bet ji turi galimybių skaityti plačiai. Tai ne tos pačios nuorodos, kurios randamos sovietmečio literatūroje, kur daug dalykų buvo animistinio pobūdžio. Sovietmečiu galėjai kalbėti apie gamtą ir taip netiesiogiai liesti politines temas. Žmonės suprato, ką poetai nori tais simboliais pasakyti.

Laimos Stasiulionytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė
Laimos Stasiulionytės nuotr./Aušra Kaziliūnaitė

– Kodėl mūsų pokalbiui parinkote šį poezijos rinkinį?

– A.Kaziliūnaitė man įkūnija šiuolaikinę lietuvių poeziją. Ji – naujos rūšies poetė – ne tokia, kuri tik rašo poeziją ir nedalyvauja visuomenės diskusijose. Ji – aktyvistė, organizuojanti renginius, galinti suburti žmones bendram tikslui. Tai atsispindi ir jos tekstuose. Ji nuolat bando praplėsti poezijos ribas.

Jaučiau, kad svarbu ją pristatyti ir platesnei visuomenei. Sudarinėdami sąrašus, žmonės daugiausia dėmesio skiria prozai. Aš noriu, kad žmonės neužmirštų, jog poezija egzistuoja. A.Kaziliūnaitės balsas labai šiuolaikiškas, labai aiškus. Tai nėra balsas, besiremiantis vien konkrečiu lietuvišku kontekstu. Ji įsitraukusi į šiandieninę Europos visuomenę.

– Pakalbėkime apie Ričardą Gavelį. Šio rašytojo kūryba taip pat kontekstuali. Jūsų pasirinkta knyga „Jauno žmogaus memuarai“ puikiai atspindi jo gyventą laikotarpį, Lietuvos valstybingumą padėjusio atkurti Sąjūdžio veiklos apogėjų. Kartu su kitais nepriklausomybės judėjimais Baltijos regione Sąjūdis praskynė kelią Sovietų Sąjungos žlugimui.

R.Gavelį galėtume pavadinti klasiku, nes iš visų mano minimų autorių jis nuėjo ilgiausią rašytojo kelią. Rašyti R.Gavelis pradėjo sovietmečiu. Sovietinio režimo jis buvo laikomas disidentu, labai prisidėjo prie nepriklausomybės judėjimo.

R.Gavelį būtų galima pavadinti Vilniaus ir nepriklausomybės pradžios kronikininku.

Jis buvo vienas aršiausių, drąsiausių sovietinio režimo kritikų lietuvių literatūroje. R.Gavelį būtų galima pavadinti Vilniaus ir nepriklausomybės pradžios kronikininku. Jis kalba apie naujų galios struktūrų, naujų autoritetų atsiradimą. Mano pasirinktoje knygoje „Jauno žmogaus memuarai“ R.Gavelis kalba apie savimonę. Asmens, tautos savimonę, ką reiškia būti lietuviu, ką reiškia šaliai būti suverenia.

– Knygos formatas man pasirodė nepaprastai įdomus. Tai susirašinėjimas tarp dviejų biografiškai realių, bet įsivaizduojamų pašnekovų. Ir kelių žinomų veikėjų, tarp jų – Franzo Kafkos, Alberto Camus. Manau, tam, kuris bandys pirmą kartą susipažinti su lietuvių literatūra, toks kūrinys galėtų padėti išvysti Lietuvą platesniame Europos kontekste, kartu su kitais iškiliais Europos literatūros atstovais. Kaip jūs manote?

– Man tai vis dar atrodo svarbiausias po 1989 m. išleistas lietuvių romanas. Jis paaiškina sovietmečiu išaugusių žmonių asmenybės sanklodą: kodėl lietuviai tapo tuo, kuo tapo, kaip veikia jų protai.

Man tai vis dar atrodo svarbiausias po 1989 m. išleistas lietuvių romanas. Jis paaiškina sovietmečiu išaugusių žmonių asmenybės sanklodą: kodėl lietuviai tapo tuo, kuo tapo, kaip veikia jų protai.

Kai gyvenau Lietuvoje, mane dažnai apimdavo įspūdis, kad žmonės nenoriai kalba apie praeitį, bent jau neseną. Prisikūriau įvairių teorijų, kodėl taip yra, bet, perskaičius šią knygą, man daug kas paaiškėjo. Lietuviškas mentalitetas tapo daug suprantamesnis. R.Gavelis buvo negailestingas Lietuvos visuomenės kritikas. Perteikdamas kritiką fikciniais laiškais, lyg kalbėtųsi su A.Camus ar J.Stalinu, jis rado išradingą būdą kalbėti apie Lietuvą, gretindamas savo požiūrį su kitais, daugiausia europietiškais, dariusiais įtaką lietuvių kultūrai.

– Galiausiai atsigręžkime į Estiją. Pasirinkote estų poetės Kätlinos Kaldmaa‘os poezijos knygą „Vienas yra niekas“. Smagu, kad pasirinkote net dvi poezijos knygas.

– K.Kaldmaa‘os knygoje kalbama apie meilę ir meilės geografiją. Ir ne tik apie meilę, bet ir neviltį, kurią regi visame pasaulyje. Nežinau, ar galėčiau teigti, kad tai – tipiškas Estijos poezijos pavyzdys, nes ji labai introspektyvi. Jos eilėraščiuose dažnai pasitaiko kraštovaizdžių, tačiau tai nėra fiziniai kraštovaizdžiai. Tai žmonių emociniai kraštovaizdžiai.

Labai džiaugiuosi, kad ši knyga išėjo anglų kalba. Autorė yra išleidusi keletą knygų, bet manau, kad šį pati svarbiausia. Ji, sakytum, reprezentuoja visą K.Kaldmaa‘os kūrybą. Manau, kad ji – puiki šiuolaikinės Estijos poezijos atstovė. Per pastaruosius kelerius metus išleista nemažai estų poezijos knygų, tačiau ši – išskirtinė.

– Ar sakytumėte, kad estai ypač linkę į poeziją?

– Taip, išties. Pažvelkite į bet kurio knygynų tinklo skaitomiausių knygų dešimtuką – jame visada rasite vieną ar dvi poezijos knygas. Tokio dalyko turbūt nėra jokioje kitoje šalyje. Estams pavyksta išlaikyti poezijos gyvybingą. Šalyje nuolat kalbama apie kultūrą, organizuojami literatūriniai renginiai, kuriuose visada dalyvauja ir poetai. Taline kasmet vyksta „HeadRead“ literatūros festivalis, į kurį kviečiami garsūs autoriai, tačiau neatsiejama programos dalis yra vietiniai poetai. O kur dar „Prima Vista“ festivalis, vykstantis Estijos universitetiniame mieste Tartu. Festivalio renginiuose visada egzistuoja koks nors poezijos komponentas ir tai labai populiaru.

– Žinodamas, kokia sudėtinga lietuvių kalbos gramatika, jau neminint latvių ir estų gramatikos, keliu prieš jus kepurę. Juk jūs sugebate naviguoti tarp šių trijų labai skirtingų šalių literatūrinių tradicijų. Džiugu, kad žmonės domisi Baltijos rašytojų vertimais į anglų kalbą. Galbūt aktyviau nei kada nors anksčiau. Tikiuosi, skaitytojai pateiks ir savo knygų penketukus!

– Neseniai Latvijos žiniasklaidoje matėme tokius sąrašus, kaip „10 geriausių poezijos rinkinių“ ar „10 skandalingiausių knygų latvių literatūroje“. Sutiksite ar ne, bet tai iš tiesų padeda užmegzti pokalbį.

Pokalbį iš http://www.eurolitnetwork.com/best-baltic-literature-of-2018-recommended-by-jayde-will-interview-by-romas-viesulas/# vertė Emilija Ferdmanaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata