Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Grahamas Swiftas: „Gyvenimas būtų liūdnas, jei jame nebūtų to, ką galėtume pavadinti magija“

„Menas egzistuoja tam, kad rimtos, gilios, gluminančios arba kartais netgi skausmingos gyvenimo patirtys taptų malonesnės ar bent jau labiau pakenčiamos“, – sako vienas garsiausių šių laikų britų rašytojų. Išskirtiniame interviu portalui 15min jis kalba apie kūrybą, tai, ką nori pasakyti savo knygomis, kas yra „angliškumas“ ir kur slypi literatūros jėga ir magija.
Grahamas Swiftas
Grahamas Swiftas / Janus van den Eijnden nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Grahamas Swiftas vadinamas vienu garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, jis – „Bookerio“ premijos laureatas. Kaip rašytojas jis debiutavo 1980 metais, ir jau pirmieji jo kūriniai sulaukė labai palankių įvertinimų ir apdovanojimų. 1983 metais „Granta“ žurnalas įtraukė jį į geriausių jaunų britų rašytojų sąrašą – tą patį, į kurį anksčiau buvo pakliuvę tokie rašytojai kaip Julianas Barnesas ar Kazuo Ishiguro. Dar po kelių metų G.Swifto pavardė jau imta minėti greta šių ir kitų autorių kaip vieno įdomiausių britų rašytojo, kurio kiekvienas naujas romanas sulaukia didelio dėmesio. Jis pelnė prestižinį „Bookerio“ apdovanojimą, dar kelis kartus buvo pakliuvęs tarp pretendentų gauti šį apdovanojimą. Jis apdovanotas daugybe kitų prestižinių premijų, kai kurie jo kūriniai buvo ekranizuoti.

Lietuvių skaitytojams šio rašytojo pavardė irgi neblogai žinoma. Lietuvių kalba išleisti jo romanai „Į dienos šviesą“ (vertėja – Audronė Šolienė), „Vandenų žemė“ (vertėjas – Laimantas Jonušys), „Motinų sekmadienis“ (vertėja Emilija Ferdmanaitė), „Regimybės“ (vertėja Rasa Drazdauskienė).

– Jūsų naujausias romanas „Regimybės“ pasakoja istoriją apie magą. Kuo magų, iliuzionistų darbas jus sudomino? Kam mums reikia jų kuriamos iliuzijos?

– Prieš rašydamas šį romaną aš nė neįsivaizdavau, kad kada nors parašysiu romaną, kuriame veiktų ir magas, ir neketinau to daryti. Kartais tiesiog taip nutinka, ir tai man kelia nuostabą. Panašiai kaip ir su „Motinų sekmadieniu“ – net neįsivaizdavau, kad kada nors parašysiu romaną apie tarnaitę trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Labai džiaugiuosi, kai pats save tokiu būdu nustebinu.

– Bent jau man ir jūsų paties knygos sukuria magijos jausmą. Ar jums knygų rašymas yra magiškas veiksmas? Ką tai perteikia skaitytojui – kas tokio esminio yra knygose? Ir ar nemanote, kad nors romanai yra fikcija, jie kartais giliau panardina į realybę nei tai, kur mes gyvename savo „tikruosius“ gyvenimus?

– Akivaizdu, kad magijos idėja ir pats žodis „magija“ mums yra patrauklūs ir turi prasmę – ne tik magija, kurią galima atlikti scenoje. Gyvenimas būtų liūdnas, jeigu jame nebūtų akimirkų ir išgyvenimų, kuriuos galėtume pavadinti magiškais. Dalykai, kurie svarbūs iliuzionisto darbe, svarbūs ir mums visiems: iliuzija ir tikrovė, tiesa ir apgaulė, pasirodymas ir išnykimas, o taip pat ir tai, kas yra taip svarbu scenoje atliekamai magijai: transformacija – tai, kaip daiktas ar žmogus gali virsti visai kitu, nei buvo ar atrodė esant, paslaptis, kaip kai kurie dalykai išvis nutinka. Tai tik keli iš esminių mūsų potyrių, ir be jokių abejonių, tai liečia ne tik „Regimybes“ bet ir visą mano kūrybą.

Iš viso to turbūt kyla neišvengiamas klausimas: ar aš, kaip pasakotojas, grožinės literatūros kūrėjas, tam tikru būdu esu magas, ar aš užsiimu magija? Nežinau, kaip kiti rašytojai galėtų atsakyti į tai, bet mano atsakymas turėtų būti toks: iš dalies taip. Išties, jeigu kūrinyje nėra kažkokių magijos, paslapties elementų, jis man žymiai mažiau įdomus. Viskas susiveda į keistą žodį „fikcija“. Dešimtmečius rašau grožinę literatūrą, ir šis žodis man tampa vis keistesnis. Be abejo, tai reiškia kažką dirbtinio, nerealaus, tai, kas išties net neegzistuoja. Vis dėlto mes visi žinome, kad kai mes skaitome gerą romaną, jis mums tampa realus, jis atgyja, galime netgi pasakyti, kad jis panašus į tiesą. Pabaigę skaityti gerą romaną nejaučiame, kad tiesiog atlikome protinę mankštą, jaučiamės, kad kažką išgyvenome, patyrėme kažką ypatingo, tai, kas papildys kitus mūsų gyvenimo potyrius.

Vida Press nuotr./Grahamas Swiftas
Vida Press nuotr./Grahamas Swiftas

Ir tai daug ką pasako apie tai, kas išoriškai atrodo gryniausia išmonė. Tai reiškia, kad grožinėje literatūroje yra tam tikros magijos, nes kai ji mus veikia, ji transformuojasi, virsta priešingybe tam, kuo tarsi turėtų būti. Dirbtinumas virsta realybe, – gyva, tikra. Ir dar daugiau, – jeigu fikcija gali tokiu būdu atgyti, ji visuomet bus gyvenimo pusėje, ji visada turės pozityvią, kūrybingą, gyvybe alsuojančią energiją. Ji visuomet bus gyvenimą teigianti, net ir tuomet, kai nagrinėja – o grožinėje literatūroje taip dažnai būna – vienus skaudžiausių žmogiškosios patirties aspektų. Jeigu pasiseka, ji gali tapti ne tik gyvenimo teigimu, bet ir gyvenimo šlovinimu, blogiausiu atveju – švytėjimu tamsoje. Kai kalbi tokius dalykus apie tai, kas neva turėjo būti tik nerimtas, dirbtinis kūrinys, tai reiškia labai daug.

– Jūsų naujausi kūriniai „Motinų sekmadienis“ ir „Regimybės“ susikoncentruoja ties keliais konkrečiais įvykiais, trumpu laikotarpiu, atrodo, tarsi jūs norite pasakyti skaitytojams, kad gyvenimas taip ir yra sukonstruotas, – iš atskirų epizodų, detalių. Jeigu nori pažvelgti į platesnį vaizdą, turi ieškoti jo detalėse. Ar tai tiesa?

– Nesu tikras, kad žinau, kaip gyvenimas yra sukonstruotas – ar jis išvis yra sukonstruotas? Bet, be abejo, rašydamas stengiuosi įžvelgti ne tik nedideles detales, bet ir bendrą paveikslą. Anglų kalboje turime posakį „nematai miško dėl medžių“. Lygiai taip pat įmanoma nematyti medžių dėl miško. Rašydamas romaną turi išvengti abiejų šių klaidų, visada turi matyti tiek mišką, tiek medžius. Pusė romano rašymo meno slypi būtent tame. Mane visuomet taukė romanai, kurių centre yra trumpa, labai intensyvi laiko atkarpa, atverianti viso gyvenimo vaizdą. „Motinų sekmadienyje“ pasakojama apie vieną konkrečią dieną, „Regimybėse“ – apie vieną vasaros sezoną, tačiau abiejuose romanuose yra ir didelių šuolių laiku atgal, ilgi atminties ir istorijos procesai čia taip pat veikia. Mano kūryboje tai nėra kažkas naujo. Mano pirmasis romanas „The Sweet Shop Owner” irgi pasakojo apie vieną dieną, tačiau tuo pačiu metu apėmė dešimtmečius. „Last Orders” dėmesio centre taip pat buvo viena ypatinga diena. Knygoje „Tomorrow tai ne diena, o trumpa vidurvasario naktis. Galėčiau tęsti ir tęsti.

Pridurčiau, kad susikoncentravimas į trumpą laikotarpį leidžia suvokti tai, ką mes visi atpažįstame: kad gyvenimas yra trumpas. Juk mes ir kalbame apie „gyvenimą, prabėgantį kaip viena diena“. Carpe diem, matyt, yra viena iš dažniausiai iki šiol naudojamų lotynų kalbos frazių. Atidus trumpo laikotarpio stebėjimas leidžia sukurti pojūtį, kokie svarbūs dalykai vyksta, tačiau taip pat susieja su esmine tiesa: viskas praeina.

Atidus trumpo laikotarpio stebėjimas leidžia sukurti pojūtį, kokie svarbūs dalykai vyksta, tačiau taip pat susieja su esmine tiesa: viskas praeina.

– Visose jūsų knygose labai stiprus aprašomų vietovių pojūtis, atrodo, kad jos iš dalies nulemia ir kūrinių personažus. Kaip pasirenkate vietoves, ar atliekate daug tyrimų, galbūt lankotės ar apsigyvenate ten prieš jas aprašydamas? Kiek jums pačiam svarbios asmeninės patirtys rašant romaną? Ką manote apie itin asmenišką literatūrą, tarkime kad ir Karlą Ove Knausgaardą?

– Stiprus intymus vietos pojūtis yra toks pats svarbus kaip ir stiprus intymus laiko pojūtis – vėlgi grįžtame prie medžių ir miško idėjos. Gyvenimas yra įvietintas. Net jei dėl interneto plėtros mes galime galvoti, kad gyvename vis labiau besąlygiškoje „globalioje“ aplinkoje, mūsų pojūčiai vis dar smarkiai susiję su vieta.

Grožinėje literatūroje kelias į universalius (kas yra priešingybė globaliems) žmogaus prigimties dalykus, tai, kas mus visus sieja, eina per vietinius potyrius. Jei skaitau romaną apie kažkokį miestą užsienyje, kuriame niekuomet nebuvau, daugybės vietą aprašančių detalių ar nuorodų galiu net nepastebėti, bet tai nesvarbu ir netgi padeda, nes jeigu parašyta gerai, aš gaunu būtiną atspirties tašką: autentišką gyvenimo tekstūrą, gyvenimą, koks jis gyvenamas toje vietoje.

Didžioji dalis „Motinų sekmadienio“ veiksmo vyksta ne tik vieną konkrečią dieną, bet ir viename mažame Anglijos pakraštyje. „Regimybės“ daugiausia laiko vyksta Anglijos pajūrio mieste Braitone.

Tačiau abiejuose šiuose romanuose yra ne tik „angliškumas“, nes abu jie buvo išversti į daug kalbų ir perskaityti daugybės skaitytojų, kurie galbūt niekuomet nesilankė Anglijoje. Skaitytojai yra labai geri keliautojai mintyse, ir yra būdų, kaip jie gali atkeliauti į „vietą“, kuri nepriklauso jokiai konkrečiai geografijai, o tik bendrųjų žmogiškų potyrių riboms.

Vedami pasakojimo, nesvarbu, kur jis vyksta, skaitytojai gali pasiekti akimirką, kuomet nesąmoningai pajus: „Aš irgi ten buvau – aš buvau toje vietoje“. Pasakojimas, kuris, regis, vyko kažkurioje kitoje vietoje, kuriame dalyvavo kiti žmonės, tapo jų istorija. Jis susisiejo su jų pačių gyvenimu. Manau, kad būtent ši „aš taip pat buvau ten“ akimirka yra tai, ko siekia visa gera grožinė literatūra.

Knygos viršelis/Graham Swift „Regimybės“
Knygos viršelis/Graham Swift „Regimybės“

Kalbant apie tai, kaip aš „pasirenku“ vietas, nėra kažkokio ypatingo modelio, ir galbūt tiksliau būtų pasakyti, kad vieta pasirenka mane. Atlieku minimalius tyrimus. Tyrimams skiriu labai mažai reikšmės – jie trukdo vaizduotei. Kartais, pavyzdžiui, jei veiksmo vieta yra Londonas, galiu rašyti apie man pažįstamas vietas, tačiau net jei taip nėra, turiu padaryti taip, kad jos atrodytų pažįstamos. Romano „Vandenų žemė“, kuris iš mano knygų labiausiai persmelktas vietos pojūčiu, veiksmas vyksta keistoje pelkėtoje vietovėje rytų Anglijoje. Tačiau aš retai ten nukeliaudavau ir niekuomet ten negyvenau. Neturiu visiškai jokio ryšio su ta vieta.

Ir tai yra pagrindinė mano kūrybos taisyklė. Ji yra labai „neautobiografiška“. Ji nėra pagrįsta tuo, kas nutiko tiesiogiai man, mano personažai taip pat nėra susiję su manimi ar mano pažįstamais žmonėmis. Įtariu, kad daugybė „nerašytojų“ įsivaizduoja, kad grožinė literatūra yra „tyrimų“ ir tam tikrų paties autoriaus patirčių derinys. Nėra nieko, kas labiau prieštarautų mano paties požiūriui. Tai labai ribota ir nuobodi formulė. Tai panaikina prasmę, kad romano rašymas susideda iš kūrybos, to, ko nebuvo anksčiau, išgalvojimo. Tai atima atradimą, netikėtumą ir paslaptį. Idėja, kad grožinė literatūra yra kažko, jau esančio, perdirbimas, kad ji tarsi užslėpta fakto versija, man atrodo labai nepatraukli.

– „Regimybės“ taip pat susijusios su karu, jo atmintimi, patirtimis. Karo tema yra gana dažna jūsų knygose. Ar manote, kad Antrojo pasaulinio karo patirtys vis dar persekioja mus, – net kartas, kurios gana smarkiai laike nutolusios nuo jo?

– Karą sunkiai galėčiau pavadinti „tema“. Tai amžinas gyvenimo faktas. Kažkur visada vyksta kovos ir konfliktai. Vargu ar yra mano knyga, kurioje kažkokiu būdu nėra karo. Tačiau galėčiau viską apversti ir pasakyti, kad mane stebina, jog karas kitų rašytojų kūriniuose užima tiek mažai vietos. Tai yra nuolatinis, nors ir apgailėtinas, žmogaus prigimties aspektas.

Gimiau penktajame dešimtmetyje, iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Aš negyvenau jo metu, tačiau mano tėvai jį patyrė. Mano tėvas kovėsi jame. Visuomet jaučiau, kad jis visai arti manęs – kvėpuoja man į nugarą, tai mano esminė istorijos pamoka. Kai buvau mažas, augau Londone, tiesioginiai karo įrodymai vis dar buvo aplink mane. Sutinku su jūsų parinktu žodžiu: jis iš tiesų tarsi „persekioja“. Visiškai suprantu, kad vėlesnės kartos galbūt nejaus to persekiojimo. Tačiau visgi karas meta ilgą šešėlį ir netiesiogiai paveikia žmonių gyvenimus toli į priekį. Pasąmoniniame, kolektyviniame lygmenyje persekiojimas vis dar vyksta, ir jei laikysimės nuostatos, kad praeities karai neturi nieko bendra su mumis, rizikuojame taip nusiraminti, kad tai gali prisidėti prie karų pasikartojimo.

Visiškai suprantu, kad vėlesnės kartos galbūt nejaus to persekiojimo. Tačiau visgi karas meta ilgą šešėlį ir netiesiogiai paveikia žmonių gyvenimus toli į priekį.

Turbūt nereikia ir sakyti, kad „Motinų sekmadienis“, kurio veiksmas vyksta trečiajame dešimtmetyje, ar „Regimybės“, vykstantis šeštajame dešimtmetyje, smarkiai paveikti karo šešėlių. Tačiau mano grožiniuose kūriniuose karo tema nėra susijusi tik su dviem pasauliniais karais. 1988 metais pasirodęs romanas „Out of this World“, kadangi jo pagrindinis personažas yra buvęs fotožurnalistas, pasakoja apie kelis kitus XX amžiaus karinius konfliktus. 2011 metų romanas „Wish You Were Here“ yra apie karą Irake, karą, kone tiesiogine prasme „grįžtantį namo“ į Angliją mirusio kareivio forma. Tai taip pat romanas apie kaimiškąją Angliją ir žemdirbius, apie „žemę“ tiek fizine asmenine prasme, tarsi ji būtų visiškai arti širdies, tiek abstrakčia politine prasme – kalbant apie valstybę, tautą – apie tai, kas gali būti padaryta „vardan“ savo šalies svetimose valstybėse. Tai romanas apie žemdirbius ir kareivius. Karą ir taiką.

– Bent jau man atrodo, kad kai kurie jūsų kūriniai persmelkti ir nostalgijos jausmo (net jeigu rašote apie labai nelengvus laikus). Taip pat knygose vis išnyra praleistų galimybių, „nenugyvento gyvenimo“, praradimo jausmas. Ar tai turi kažką bendro su nostalgija?

– Kaip jau galima suprasti iš anksčiau pasakytų mano žodžių, nostalgija – sentimentalus troškimas gyventi praeityje – man nėra artimas. Man tai visiškai nerūpi.

„Persekiojimas“ yra visai kas kita nei nostalgija. Man svarbu, kaip praeitis persekioja mus. Žinoma, man rūpi praeitis ir tai, kaip ji mus suformuoja. Tai dar viena esminė gyvenimo tiesa. Kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau „praeities“ mes įgyjame, tuo labiau mes esame jos ir savo prisiminimų kūriniai, tuo labiau netiesiogiai, nors kartais ir tiesiogiai ir visai nepageidaujamai – kas nutinka „Wish You Were Here“ – mes taip pat tampame istorijos kūriniais. Žinoma, kuo ilgiau gyvename, tuo daugiau mes, tikėtina, patiriame praradimų ir sielvarto, įprastos, tačiau, nepaisant to, skausmingos emocijos – jausmo, kad mes galbūt praleidome savo galimybes, klaidingai pasirinkome, vis augančio supratimo „kaip viskas galėjo susiklostyti“. Tačiau visa tai – praradimai, sielvartas, gailėjimasis – yra įprastinė žmonijos būsena ir literatūros sritis. Tai neturi nieko bendro su nostalgija.

– Jūsų knygos taip pat perteikia „neišspręstumo“, „nepaaiškinamumo“ jausmą. Ar manote, kad literatūra ir neturi paaiškinti, kad ji ir turi parodyti, jog gyvenimas kažkuria prasme taip ir liks paslaptingas, nepaaiškinamas?

– Visiškai sutinku. Grožinės literatūros darbas nėra paaiškinti ar išspręsti. Literatūros tikslas yra parodyti, ir tai visiška tiesa, kad daugybė dalykų negali būti paaiškinti, kad didelė mūsų gyvenimo dalis yra neperprantama ir paslaptinga. Yra daugybė žmonių, ir kai kurie iš jų yra pavojingi, kurie pasiruošę aiškinti mums ir sakyti, kaip mes turėtume gyventi savo gyvenimus. Tai nėra grožinės literatūros užduotis. Nemanau, kad turiu kažkokių ypatingų žinių, kurias galėčiau pateikti savo skaitytojams kaip atsakymus. Daugybę kartų sakiau, kad matau grožinę literatūrą kaip sąžiningą ir egalitarinį dalijimąsi sąmyšiu, – aš esu toje pačioje valtyje su skaitytojais toje pačioje sąmyšio jūroje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Knyga „Motinų sekmadienis“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Knyga „Motinų sekmadienis“

– Viename interviu, kalbėdamas apie „Vandenų žemę“, sakėte, kad ši knyga lieka tiek pat aktuali pasauliui, šių laikų problemoms, kiek ir tuo metu, kai ji buvo publikuota. Ar manote, kad literatūros vertė be kita ko glūdi ir sugebėjime kalbėti apie tai, kas yra svarbu dabar? Mes visi žinome, kad gera literatūra kalba apie laikui nepavaldžius dalykus, tačiau dabar turime tokius reiškinius kaip „eco fiction“, – ar nemanote, kad tokios literatūros vertė po kelių dešimtmečių sunyks? Ką jūs manote apie idėją, jog rašytojai turi užimti politinę, socialinę poziciją, jausti atsakomybę už pasaulyje vykstančius reiškinius?

– Kuomet sakote, kad literatūra turi būti apie laikui nepavaldžius dalykus, daugiau nieko ir nebereikia pridurti. Būtent todėl mes galime skaityti Shakespeare'ą ar Sofoklį ir vis dar laikyti juos prasmingais ir „aktualiais“.

Romanas niekada negali būti tik apie šiuos laikus, jau vien todėl, kad jo parašymas gali užimti daug laiko ir tai, kas buvo svarbu, kai jis buvo pradėtas rašyti, gali būti pasenę, kai jis pabaigtas. Nuostabu, kad grožinė literatūra apima ilgus laikotarpius – ištisus gyvenimus, galbūt net ištisas kartas, – kad parodytų, kaip viskas vystosi ir keičiasi, kaip ji pateikia ilgą atspindintį vaizdą. Svarbūs, aktualūs klausimai yra žurnalistikos, o ne grožinės literatūros sritis. Būna ir nevykusios painiavos – rašytojo, bandančio būti žurnalistu, ir atvirkščiai.

Literatūros tikslas yra parodyti, ir tai visiška tiesa, kad daugybė dalykų negali būti paaiškinti, kad didelė mūsų gyvenimo dalis yra neperprantama ir paslaptinga.

Tačiau net jeigu grožinė literatūra negali būti visiškai šiuolaikiška, ji visgi gali būti betarpiška. Gali skaityti prieš šimtmetį parašytą romaną, tačiau jei jis parašytas gerai, jauti, tarsi tai vyksta dabar. Galbūt grožinė literatūra netgi visuomet ir siekia tai perteikti – o gal tai yra „magijos“ dalis – ypatingą dabarties laiko pojūtį, kuris išliks net ir tuomet, kai skaitysime romaną nebe pirmą kartą. Šis betarpiškumas ir buvimas dabartyje paliečia kur kas giliau nei bet koks teminis aktualumas. Manau, kad tai susiję su tuo esminiu „aš taip pat buvau ten“ pojūčiu.

– Jūs esate vienas tų rašytojų, kuris renkasi vis naujas savo kūrinių temas. Ką tai jums duoda kaip rašytojui?

– Pamenu, vienas kritikas sakė, kad mano romanai smarkiai skiriasi vienas nuo kito, tačiau visi jie nesunkiai atpažįstami kaip Grahamo Swifto parašyti kūriniai. Tai susiję su tuo, kaip aš juos rašau. Pradėjęs rašyti naują romaną visuomet jaučiu naują nuotykį, atradimą, netikėtumą.

Tačiau būtų keista, jeigu vis daugiau rašant, nebūtų neišvengiamo sugrįžimo ar išplėtimo to, kas tam tikra prasme yra „tavo“. Tikiuosi, kad mano kūriniai skirtingi. Rašiau apie įvairius žmones iš įvairių visuomenės sričių: parduotuvių savininkus, mokytojus, mėsininkus, detektyvus, žemdirbius, kareivius, tarnaites, netgi magus! Tikiuosi, kad mano kūriniai yra įvairiapusiai. Tačiau tuo pačiu tikiuosi, kad jie turi tam tikrą nuoseklų pagrindą. Taip pat norėčiau pasakyti ir tai, ką pasakytų ne visi rašytojai.

Kai aš baigiu romaną, neišsiskiriu su juo, negalvoju: „Viskas, pabaigiau“. Mano romanai ir pagrindiniai jų veikėjai lieka su manimi. Mano ankstyvieji romanai man yra tokie pat artimi kaip ir patys naujausi. Kuo daugiau rašai, tuo labiau supranti, kas yra „kūrinys“, ir tuo labiau, bent jau mano atveju, jame apsigyveni, o jis apsigyvena tavyje.

– Apie jūsų kūrybą rašantys kritikai dažnai lygina su tokiais klasikais kaip Williamas Faulkneris, Gunteris Grassas, – tačiau kas įkvepia jus dabar, ką galėtumėte įvardinti kaip savo naujus įkvėpimus? Ir galbūt yra romanas, apie kurį galėtumėte pasakyti: „Norėčiau, kad jį būčiau parašęs aš“?

– Kaip ir visi rašytojai, aš skaitau daug knygų, o tai, ką skaitai, sąmoningai ar ne, paveikia tave. Tačiau aš visuomet maniau, kad svarbiausia ne tai, kas gali tiesiogiai paveikti tavo rašymą, o tai, kas tavyje uždega tą esminį norą rašyti. Kai skaitai tokias knygas ar rašytojus, jauti asmeninį kontaktą, tarsi iš tiesų bendrautum su jais. Natūralu, kad tokie susidūrimai įvyksta ankstyvajame rašytojo vystymosi laikotarpyje.

Apie vieną tokių rašiau savo negrožinės literatūros kūrinyje „Making an Elephant“, kuriame aprašiau įelektrinantį pirmąjį rusų rašytojo Isaaco Babelio apsakymų (anglų kalba) skaitymo efektą. Tai atsitiko, kai buvau paauglys, vis dar „būsimasis“, dar tik pradedantis rašytojas. Babelio rašymas, jo kūrinių temos ir jo gyvenimas vargu ar galėjo būti svetimesni man, tačiau jaučiausi taip, tarsi jis būtų palietęs mane ranka – jaučiau ypatingą ryšio, perdavimo jausmą. Vis dar jaučiu absurdišką troškimą, kad norėčiau sutikti jį, bent jau tam, kad padėkočiau.

Tačiau tai buvo seniai. Didžiąją savo kaip rašytojo gyvenimo dalį aš tiesiog jaučiau, kad darau savo darbą, rašau savaip, savo balsu. Visai negalvoju apie kitus rašytojus. Retkarčiais grįžtu prie savo mėgstamų rašytojų, kad atsigaivinčiau ir pasikraučiau. O atsakant į jūsų paskutinį klausimą, – man tai neturi jokios prasmės. Kodėl turėčiau norėti, kad būčiau parašęs kažkieno kito knygą?

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Ar jūs turite kažkokius savo rašymo įpročius, rutiną?

– Aš keliuosi anksti, apie 6 valandą ryto ar dar anksčiau. Iki vidurdienio ar priešpiečių, jei pasiseka, būnu padaręs visos dienos darbą. Rašau rašikliu. Kompiuteriu dirbu tik vėlesniuose etapuose. Rašiklis vis dar yra greičiausias būdas užfiksuoti tai, kas yra galvoje ir gali greitai išnykti.

Žinoma, „rutina“ yra netinkamas žodis. Nebūna dviejų vienodų dienų. Visko gali nutikti. Gali keturias savaites stengtis dėl kažko, ką skaitytojas perskaitys akimirksniu, vos pastebės. Lygiai taip pat didelės pasakojimo dalys kartais gali gimti per kelias minutes, net sekundes.

Gali keturias savaites stengtis dėl kažko, ką skaitytojas perskaitys akimirksniu, vos pastebės. Lygiai taip pat didelės pasakojimo dalys kartais gali gimti per kelias minutes, net sekundes.

Geriausios dienos, tačiau jos nutinka labai retai, pranoksta bet kokią rutiną ar net įprastą patirtį. Tai būna tada, kai staiga susiduri su tuo, ko vakar paprasčiausiai nebuvo. Vakar to nebuvo, to dar net neįsivaizdavai, o dabar esi visiškai užburtas, prikaustytas. Didžiausias džiaugsmas ir jaudulys rašant yra tas absoliutaus atradimo jausmas, to, kad niekada nežinojai, jog turi savo viduje.

– Naujausi jūsų kūrybos vertimai į lietuvių kalbą yra „Motinų sekmadienis“ ir „Regimybės“. Du romanai, du nedidelės apimties kūriniai. Mane visuomet stebina, kaip jūs sugebate nerti taip giliai su tiek mažai žodžių. Kaip jūs apskritai pasirenkate būsimojo savo kūrinio formą? Kaip po visų šių rašymo metų pasikeitė jūsų požiūris į knygų kūrimą, formą, jų apimtis (akivaizdu, jūsų knygos tampa vis mažesnės apimties)?

– Manau, lakoniškumas jau pats savaime gali būti meninis privalumas. Kam rašyti kažką dešimtyje puslapių, jei gali tai padaryti dviejuose? Be to, kaip ir sakiau anksčiau, trumpumas turi ir neišreikštą žodžiais egzistencinę prasmę, jis perteikia gyvenimo trumpumą ir trapumą. Nors tiek „Motinų sekmadienis“, tiek „Regimybės“ yra trumpos apimties, nei vienas jų nėra neišbaigtas.

Drįsčiau pasakyti, kad abiejuose yra daugiau nei kai kuriuose dvigubai už juos storesniuose romanuose, ir be jokių dvejonių vadinu juos romanais, o ne apysakomis. Abiejuose yra tai, kas turi būti romanuose: erdvė, aprėptis, tankis, sudėtingumas, aprašymai, gylis.

Romanai skirti aprašyti ilgus laikotarpius, tačiau tai nereiškia, kad jie patys turi būti didelės apimties. Jei esi rašytojas, visuomet turi būti pasiryžęs imtis šio nepaprasto, daug pastangų reikalaujančio ir išties ilgo uždavinio: parašyti knygą, kuri gali apimti kelis šimtus puslapių ir kam turėsi pašvęsti kelis metus.

Tačiau manau, kad daugelis rašytojų puoselėja slaptą svajonę padaryti tai, kas būtų (tariamai) paprasta ir greita, nors ir neįmanoma: ištiesti ranką ir, užčiuopus pačią gyvenimo esmę, sugniaužti ją kumštyje ir ištiesus skaitytojui atverti delną ir pasakyti: „Štai!“ Tai neįmanoma. Tačiau jeigu ir esu priartėjęs prie šio neįmanomumo, jaučiu, kad padariau tai dviejuose savo naujausiuose romanuose. Ir – praplečiant mano metaforą – jie abu tokie koncentruoti ir kompaktiški todėl, kad yra tarsi kumščio atgniaužimas.

– Viename iš savo interviu jūs kalbėjote apie „skirtingas anglijas“, kad tai yra „heterogeniška, sunkiai apibūdinama vieta“. Nemanote, kad po „Brexito“ tai pasikeitė dar labiau – panašu, kad dabar jau yra skirtingos anglijos, kurios ir į ateitį žiūri labai skirtingai. Ir ką jūs manote apie tai, kad Didžioji Britanija nusprendė pasitraukti iš Europos Sąjungos?

– Prieš 6 metus (dar prieš įvykstant referendumui, nuvedusiam į „Brexitą“) aš išleidau apsakymų rinkinį „England and Other Stories“. Dvidešimt vienas apsakymas įkūnija tai, kad „Anglija“ skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus, kad tai platus, elastiškas, kartais audringas, sunkiai apibūdinimams pasiduodantis mišinys. Daugelis personažų šiuose apsakymuose netgi negalėtų apibūdinti savęs kaip anglų, nes jie atvykę iš kitų šalių, jų šaknys kitose valstybėse, taip jau nutiko, kad jie gyvena Anglijoje. Ir šio rinkinio pavadinimas sako, kad pati Anglija gali būti istorija – galite suteikti jai tokią reikšmę, kokią tik norite.

Nebalsavau už „Brexitą“, nes, pirmiausia, aš maniau – kad ir kokia netobula yra Europos Sąjunga, jos egzistavimas ir priklausymas jai labiausiai sumažina karo riziką Europoje. Taigi, vėl grįžtame prie jūsų ankstesnio klausimo, „istorinių pamokų“ ir „persekiojimo“, kurį patyriau savo nugyventuose dešimtmečiuose pokaryje.

Beje, mano apsakymų rinkinyje yra daug karo ir smurto. Ten netgi yra vienas apsakymas apie XVII amžių ir Anglijos pilietinį karą – istorija apie pasidalijimą ir tai, kas galiausiai mus vienija.

Aš buvau prieš „Brexitą“ grynai dėl esminio instinkto, kad sąjunga yra geriau nei atsiribojimas ir izoliacija. Mes visi esame didesnės žmonijos respublikos piliečiai (rekomenduoju tą apsakymą apie pilietinį karą), ir dar XVII amžiaus anglų poetas Johnas Donne pasakė: „Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala, kiekvienas esame gabalėlis kontinento“.

Aš buvau prieš „Brexitą“ grynai dėl esminio instinkto, kad sąjunga yra geriau nei atsiribojimas ir izoliacija.

Anglijos (arba Britanijos) kaip kažkokio specialiai atrinkto vieneto, skirto atsiriboti nuo likusio pasaulio, idėja yra mitas, kuris buvo labai mažai nagrinėtas ir kuris dažnai buvo netinkamai naudojamas. Bet kokiu atveju, „Brexitas“ įvyko. Mes turime su tuo gyventi. Tačiau dabar susiduriame su didžiule ironija. Tai, kas 4 metus – nuo 2016 metų referendumo – buvo mūsų šalies nacionalinė obsesija, dabar užtemdė pasaulinė pandemija. Ir jeigu pasaulinė pandemija negali mūsų išmokyti, koks svarbus yra tarptautinis bendradarbiavimas, tuomet kas gali tai padaryti?

– Leidybos pasaulis keičiasi gana drastiškai. Pamenu, Frankfurto knygų mugėje buvo diskusija, kurioje kalbėta, kad šiais laikais rašytojas nebegali turėti privilegijos būti „tik rašytojas“, jis privalo bendrauti su skaitytojais, būti viešumoje, užsiimti viešaisiais ryšiais. Kaip jūs pats jaučiatės šioje besikeičiančioje aplinkoje? Ir kas po visų tų kalbų apie naujas tendencijas, minčių apie „knygos mirtį“, jūsų nuomone, nesikeičia ir išliks ateityje?

– Tol, kol žmonėms reikės istorijų – o panašu, kad tai yra vienas esminių žmonijos poreikių – ir kol žmonės norės gauti tas istorijas nuostabiai privačiu, asmenišku, demokratišku būdu, ką suteikia knygos skaitymas, tol knygos nemirs. Kai pasiryžau tapti rašytoju, buvo įmanoma, kad rašytojai būtų beveik nematomi – rašydavai, o paskui tai, ką parašydavai, pasiūlydavai leidėjui. Pats rašymo procesas visuomet būdavo nematomas, koks ir turi būti rašymo procesas.

Stebėtina, kad dvi tokios iš esmės vienišos ir nepastebimos veiklos visgi gali sukurti tokį nepaprastą žmonių bendrystės aktą, kuris įvyksta skaitant knygą. Tačiau per mano karjerą rašytojai buvo vis labiau spaudžiami būti matomi ir ne tik rašyti, bet ir kažkokiu būdu atlikti savo kūrinių performansą. Kai kuriems rašytojams patinka bendrauti gyvai, tačiau įtariu, kad daugeliui ne arba nelabai, ir net kai jie pasiduoda spaudimui, jie to nedaro natūraliai. O ir kodėl turėtų taip būti? Jie yra rašytojai. Bėgant laikui aš prisitaikiau prie šio buvimo viešumoje, performansų, tačiau vis dar iš esmės jaučiu, kad tai nesu „aš“.

Tačiau žodis performansas gali nuvesti mane prie visai ko kito, to, nuo ko mes ir pradėjome pokalbį. „Regimybės“ yra romanas, kuriame aš daugiausia ir rašiau apie performansą: šou verslą, linksmintojus, aktorius – magus! – ir tai privertė mane pagalvoti apie „pramogas“ kaip neturinčias nieko bendra su rašytojais, kurie galbūt ir priversti tai daryti.

Paprastai save vadinu rašytoju, autoriumi, niekuomet nepavadinčiau savęs „linksmintoju“, tačiau visgi šiame apibūdinime būtų labai daug tiesos. Ką aš vis dėlto noriu daryti? Aš noriu suteikti skaitytojams pramogą, noriu suteikti jiems tai, kuo jie galėtų džiaugtis. Pramoga nebūtinai turi būti daina ir šokis – nors „Regimybėse“ yra daug dainų ir šokių. Visiškai įmanoma mėgautis rimčiausiais ir giliausiais, netgi kartais trikdančiais dalykais. Ir, gerbdamas savo skaitytojus, jų išprusimą, jų gyvenimo patirtis, būtent tokią pramogą noriu jiems pasiūlyti.

Galima paklausti, kaip įmanoma, kad rimti dalykai suteiktų pramogą? Kaip reikėtų išspręsti šį akivaizdų paradoksą ar klaidingą atskirtį? Manau, tai paprasčiausiai yra meno arba, mano atveju, rašymo meno paslaptis. Menas egzistuoja tam, kad rimtos, gilios, gluminančios arba kartais netgi skausmingos gyvenimo patirtys taptų malonesnės ar bent jau labiau pakenčiamos.

Akivaizdu, kad skausmas ir malonumas – galbūt tai yra žmogaus prigimties aspektai, kurie nepasiduoda paaiškinimams – nėra nesuderinami. Pagalvokite apie knygas, vadinamas „trileriais“, kuriose pilna žmogžudysčių ir smurto, tačiau mes jas mėgstame, jos mus jaudina! Pagalvokite apie tą senąją literatūrinę formą, pavadintą tragedija: juk ten žmogaus nelaimės yra pasiekusios pačią intensyviausią išraišką. Tačiau panašu, kad daugiau kaip du tūkstančius metų mums to reikia, mes tai mėgstame. Ir juk visiškai normalu pasakyti: „Man patiko tas „Makbeto“ pastatymas“.

Priversti daiktus atgyti, būti gyvybės pusėje. Kad tai būtų gyvenimo teigimas, netgi šlovinimas, blogiausiu atveju – švytėjimas tamsoje.

„Regimybės“ ir prieš tai pasirodžiusi „Motinų sekmadienis“ yra romanai, kuriuose aš geriausiai supratau ir, tikiuosi, parodžiau, kad tikrasis rašymo, kiekvieno meno meistriškumas yra paliesti sunkiausius dalykus, atskleidžiant juos lengviausiais, maloniausiais, atperkančiais prisilietimais.

Tai nėra lengva – gali atrodyti, kad tai lengva, tačiau tame ir esmė – tai nelengva. Turbūt kurį laiką reikia būti rašytoju, menininku, kad tai pasiektum. Tačiau tikiuosi, kad tai pasiekiau. Pramogų verslas! Malonumo verslas! Ar verta tuo užsiimti, kad verstum žmones jaustis nelaimingais? Ir, matyt, visa tai susiję su ta kūrybiška, gyvybiška grožinės literatūros „magijos“ šerdimi, kuria aš visuomet tikėjau. Priversti daiktus atgyti, būti gyvybės pusėje. Kad tai būtų gyvenimo teigimas, netgi šlovinimas, blogiausiu atveju – švytėjimas tamsoje.

Copyright © Graham Swift 2020

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius