Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 15d. 10:41

I.Mitunevičiūtės knygų apžvalga: noriu tikėti, kad skaitau ne knygą, o gyvenimą

Inga Mitunevičiūtė
Lrt.lt nuotr. / Inga Mitunevičiūtė

Literatūrologė Inga Mitunevičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Romo Treinio „Dziedas“ ir Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Dūdaitės „Sivužas“.

Romo Treinio „Dziedas“

Prisipažinsiu, jog esu „vienos knygos autorių“ gerbėja. Tų, kurie surašo į vieną kūrinį visą gyvenimą ir nutyla. Na, kartais atsiranda antra ar trečia knyga, net ketvirta ar penkta, bet jos tarsi fone, nors ir įdomios, ir reikšmingos, bet nustelbtos ryškios vienos žvaigždės šviesos. Tokia man yra Harper Lee, toks Antuanas de Sent Egziuperi ar Džeromas Selindžeris. Tokie kūriniai yra tarsi stiprus neskiestas obuolių vynas, kurį praskiedus vandeniu gautųsi net keli jo stiklainiai, bet niekad neapsvaigtų galva...

Knygos viršelis/Knyga „Dziedas“
Knygos viršelis/Knyga „Dziedas“

Kartais autoriai sąmoningai nusprendžia neberašyti, o kartais už juos nusprendžia gyvenimas. Taip jis pasielgė ir su Romu Treiniu, kurio vienintelį romaną „Dziedas“ išleido leidykla „Tyto alba“. Autorius atidavė leidyklai rankraštį, o savo knygos taip ir neišvydo. Taigi prieš mane „vienos knygos autorius“ ir vienintelė jo knyga, iš kurios viršelio žvelgia garbaus amžiaus valingų veido bruožų vyras visko gyvenime mačiusiomis rankomis, sukryžiuotomis ant krūtinės, ir su rožiniu ant kaklo. Skaitydama sužinau, kad tai garsiausio šilinių dzūkų staliaus Tomo Miškinio „paradinė“ nuotrauka. Nuotrauka, kurioje žmogaus rankos sukryžiuotos kaip kad gulint karste – tarsi bandymas pažvelgti į anapus, į tai, kaip atrodys tą dieną ir valandą, kai visų mūsų širdys bus sveriamos ant vienų svarstyklių...

Nežinau, iš kokio anapus dabar į mus žvelgia Romas Treinys, bet aš tikrai norėčiau su juo susipažinti, juk, turiu prisipažinti, nieko apie šį žmogų nežinojau, ir tik informacija ant knygos galinio viršelio skelbia, kad Romas Treinys buvo „išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas“. Googlinu, bet net visagalis internetas nepadeda – jokios nuotraukos, beveik jokių žinių iš anapus ekrano. Taigi, žmogus, ilgai buvęs už kadro. Žmogus, turėjęs galimybę stebėti gyvenimą, gerti jį į save. Ir žmogus, surašęs jį į vieną kūrinį – tokį stiprų, nuo kurio, lyg nuo obuolių vyno, svaigsta galva...

„Dziedas“ – tai romanas, kuriame persipina trys siužetinės linijos: pirmoji – Dziedo, arba Plunksnelės, arba Petro Ramzos, – dzūkų senolio, buvusio partizano, knygnešio, žvalgybininko, lenkų ir rusų siaubo, pokštininko ir išdaigininko, mylinčio vyro ir kaimo didvyrio, mačiusio tiek mirties, kad kartą nustojusio jai priešintis; antroji – Edgaro Ramsay – škoto, tarnavusio Lietuvos etmono Jono Karolio Chodkevičiaus kariuomenėje ir įleidusio šaknis Kėdainiuose, ten susikūrusio Mažąją Škotiją, švedų siaubo, pirklio, pirato ir kontrabandininko, puikiausio apylinkių girdytojo, pergalingai nugyvenusio gyvenimą, bet pralaimėjusio paskutinę kovą; ir trečioji – Tomo Ramzos – Perkūno ženklu paženklinto ir visą gyvenimą keistos sėkmės lydimo to paties garsaus škotų klano palikuonio, savo sėkmę puikiai panaudojusio giminės verslui plėtoti, bet pametusio ją Napoleono karų nusiaubtose Rusijos platybėse, perėjusio visus žmogiškojo pragaro ratus, šimtus kartų išvengusio mirties, bet neišvengusio baisiausios jos formos – kai miršta tavo mylimiausi, o tu dar privalai gyventi.

Žmogus čia tik marionetė, valdoma keistų, kartais makabriškų aukščiausiojo valdytojo judesių.

Visus juos vienija nepaprastas likimas ir Ramzos pavardė. Ir nors nežinia, ar tikrai toks škotų klanas egzistavo ir gyveno Kėdainiuose, gimė ir karštai mylėjo gyvenimą, kariavo, prekiavo ir mirdavo jo palikuonys, skaitant šią knygą, tai neturi absoliučiai jokios reikšmės, nes autoriaus sukurtas pasaulis toks įtikinamas, į tokį įvykių – istorinių, valstybės masto, ir asmeninių, mikrovalstybės – šeimos, masto – sūkurį įtraukiantis, kad riba tarp fikcijos ir realybės atrodo visiškai nebesvarbi, nes nori tikėti, kad skaitai ne knygą, o gyvenimą.

Kai laidoja Dziedą, Dzūkijos kaimo žmonės pajunta, lyg laidotų ištisą epochą. Ir nors to nežino, bet jie laidoja ne tik istorinę epochą, bet ir, perkeltine prasme, Lietuvą – visais jos pavidalais ir įvairove, randuotą ir raukšlėtą, kentusią išdavystes ir svetimų kojų trypimą, gėrusią į save žiauriai nukankintų žmonių kraują, aistringai mylėjusią ir praradusią savo mylimuosius, nužudytą ir atgijusią, nepaisant nieko – kaip tas Dzūkijos kaimas, pasak Dziedo, Dievo ašara, jo sukurtas ir gyvuosiantis, neišnyksiantis nepaisant nieko. Dziedas man yra Lietuvos metafora, o ir šis romanas labiausiai – apie Lietuvą, kurioje lietuviai, lenkai, rusai, škotai, švedai, žydai ir visi kiti verda vienam katile, o tame katile ne tiek svarbi tavo tautybė, kiek tai, ką tu sėji – gyvenimą ar mirtį.

Romo Treinio romane „Dziedas“ gyvenimas supintas į tokią pynę, kad mažam žmogeliui sunku ją atnarplioti, pasaulio galingieji žaidžia paprastų žmonių likimais tarsi kauliukais, gyvenimo puošmena – meilė – šmėsteli trumpam, sušildydama sugrubusias širdis, įžiebdama ten liepsną ir negailestingai ją užgesindama, palikdama gyventi spengiančioje tuštumoje, nes, pasak Dziedo, „meilė geras daiktas, cik kad baigias, o tadu – gūdu“... Žmogus čia tik marionetė, valdoma keistų, kartais makabriškų aukščiausiojo valdytojo judesių, gyvenimas – tik keistai susidėliojusi mozaika, atsitiktinumų, negailestingo likimo, keistos sėkmės ir nuolat lydinčių praradimų virtinė, bet užtat mirtis – įsiliejimas į begalinę erdvę, į čia ir dabar srautą, iš kur gal vėl būsi pasiųstas į beprotišką gyvenimo sūkurį, jei aukščiausiajam valdytojui kils mintis „O gal pabandyti taip?...“

Tai knyga, apie kurią labai sunku kalbėti literatų žargonu, nagrinėti stiliaus subtilybes, pasakojimo dinamiškumą, atrasti paraleles su teatru, su scenoje besikeičiančiomis dekoracijomis ir veiksmu. Nesinori. Nes tai tiesiog puiki knyga, kurią norisi skaityti, o ne apie ją kalbėti.

Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Dūdaitės „Sivužas“

Kai visas pasaulis pamažu kraustosi iš proto dėl paveikslėlių knygų ir jau niekam nekyla abejonių, kad jos skirtos skaitytojams nuo nulio iki devyniasdešimt devynerių ar dar daugiau, o nemažą jų pirkėjų dalį sudaro būtent suaugusieji, Lietuvoje paveikslėlių knygos dar tik skinasi kelią ir neretam gimdytojui, knygyne renkančiam knygą savo atžalai, kyla klausimas, ką daryti su knygomis, kur vaizdo daug daugiau nei teksto ir ką gi juose skaityti. Skaityti jose tikrai yra ką, tik reikia atsiverti kitos plotmės informacijai ir išmokti priimti tekstą, kuris nėra raidės. Ir nors verstinių paveikslėlių knygų gana gausu, originalių, sukurtų lietuvių autorių – vienetai. Tad kai jų atsiranda, o ypač jei nustembi dėl jų kokybės ir meninės vertės, – belieka krykštauti lyg vaikui.

Viena tokių knygų, dėl kurių verta pakrykštauti, yra Mariaus Marcinkevičiaus parašyta ir Linos Dūdaitės iliustruota paveikslėlių knyga „Sivužas“, išleista leidyklos „Tikra knyga“. Iš pirmo žvilgsnio nieko nesakantis garsų kratinys „sivužas“ yra mįslė, kurią bus labai smagu įminti skaitytojams vaikams. Dar daugiau, autorius meistriškai panaudoja vieną gudrybę – leidžia vaikams pasijusti pranašesniais, nes pagrindiniai šios knygos veikėjai, paršelis ir karvė, taip ir nesupranta iš kitos ledo pusės rašomų žodžių reikšmės ir „sabal“ palaiko krokodilo iš Afrikos rūšimi, o „sivužą“ – dar nuožmesniu už krokodilą padaru. Bet aš jau užbėgau už akių ir turėčiau pradėti nuo pradžių.

O pradėti reikia nuo to, kad giedras kaip saulėtas žiemos rytas pasakojimas, persunktas mikėpūkuotukiškos poetikos ir subtilaus humoro nukelia mus į tyrą draugystės pasaulį, kuriame vien būti kartu yra didžiulis smagumas, o jei užšąla ežeras ir gali išsiruošti čiuožinėti – jau nuotykis. Į tokį nuotykį leidžiasi labai inteligentiškas paršelis ir labai mandagi karvė, tačiau jų idilišką buvimą kartu pertraukia staiga anapus ledo pasirodęs padaras, akimis juos sekiojantis, rašantis keistus žodžius ir kažko iš jų norintis. Lėtai ir ramiai prasidėjęs pasakojimas pamažu įsisiūbuoja, klostosi dramatiška situacija, kai skaitytojas anksčiau už nesusipratėlius paršelį ir karvę supranta, ko gi tas „sivužas“ nori ir kad nuo to priklauso, ar jis gyvens.

Šis nesusišnekėjimas pasiekia kulminaciją ir iš anapus ledo pasirodo užrašas „oro“, vienodai skaitomas iš abiejų galų. „Oro, oro, oro“, – rašo „sivužas“, kuris, kaip jau tikriausiai supratote, yra ne kas kitas kaip žuvis. Paršelis su karve sugalvoja, kaip išgelbėti „sivužą“, bet taip ir lieka nesupratę užrašų „utškort“ ir „utšrim“ nei kokia baisi nelaimė galėjo ištikti šį padarą, ir toliau gyvena savo palaimingai žaismingame mikropasaulyje, kur saulė atsargiai ritasi medžių viršūnėmis, „tarsi bijodama numušti jų kepures“ ir „šviečia taip skaisčiai, kad norisi laigyti, stovėti ant galvos ir kitaip šėlioti“.

Nuostabu, kad šį teksto skaidrumą visiškai atitinka puikios Linos Dūdaitės iliustracijos, pilnos žaismingų detalių, juokingų piešinukų, vaizduojančių kad ir žuvies akių trajektoriją ar pasakojančių savą istoriją apie tai, kaip atsiranda varvekliai. Tad nors dar varveklių sezonas ir neprasidėjo, ruoštis jam jau galima pradėti, ir geriausia tai daryti skaitant šią ypač jaukią, švelnia pastele alsuojančią, iki negalėjimo mielą knygą visiems vaikams – suaugusiems ir ne.

Lrt.lt
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Vardai

Ypatingos

07:48
07:40

Gera keliauti kartu

Sveikata

Būk nesustabdoma