Pagrindinis „Ambasadoriaus“ herojus – penkias dešimtis perkopęs poetas Sturdla. Jo kelionė Lietuvon kupina groteskiškų nuotykių, kuriuos autorius palydi ironiškomis įžvalgomis apie kūrybą, senėjimą, šeimą, meilę. Romane persipina kultūrinės abiejų šalių aktualijos, bohemos įpročiai ir Vilniaus restorane dingusio angliško lietpalčio savininkai.
– Lietuvoje lankėtės 2005 metais, bendravote su poezijos bohema Vilniuje ir Druskininkuose. Kokie kelionės įspūdžiai dar nespėjo išblėsti?
– Mano prisiminimai iš Druskininkų ir iš Vilniaus labai malonūs, ypač iš Rašytojų sąjungos baro, kuriame tvyrojo itin jauki atmosfera, ant sienų kabėjo vietinių rašytojų nuotraukos, stovėjo pianinas. Kai apsilankiau Vilniuje po keleto metų, šis baras, deja, nebeveikė. Mane apėmė jausmas, kad buvo išplėšta Rašytojų sąjungos širdis. Tikiuosi, kad tai buvo klaidingas įspūdis.
– Kelionę į Lietuvą vėliau aprašėte knygoje, kurios pavadinimas gana ironiškas – „Ambasadorius“. Kaip jis šovė į galvą?
– Iš tiesų romano idėja gimė, kai Vilniaus viešbutyje, kuris tuomet vadinosi „Ambasadoriumi“, pastebėjau mažą juodą dėmę ant kambario kilimo. Ta dėmė pasitarnavo kaip grūdas visai istorijai sudygti. Vėliau šovė mintis papasakoti apie poetą, pristatantį savo šalį poezijos festivalyje Druskininkuose, koks iš tikrųjų ir buvo mano viešnagės Lietuvoje tikslas. Tai buvo 2005 metais.
Poetas, pristatantis vieną šalį kitoje, tam tikra prasme gali būti laikomas kultūros ambasadoriumi. Netrukus man atėjo į galvą ir ironiškasis viso to aspektas. Belieka pridurti, kad mano senelis praeito amžiaus viduryje buvo Islandijos ambasadorius Danijoje – šis faktas irgi galėjo suktis mano mintyse.
– Margaspalviame romane persipina daug istorijų. Viena jų – Vilniaus restorane dingusio jūsų angliško lietpalčio istorija. Ji išgalvota ar tikra? Kaip buvo iš tikrųjų?
– Dingusio lietpalčio istorija yra išgalvota, man taip nenutiko – bent jau kol kas. Tačiau prieš pat atvykstant į Vilnių iš tikrųjų buvau nusipirkęs labai gerą lietpaltį, kurį nešiojausi su savimi, tad tikėtina, jog palto, pavogto iš keliaujančio poeto, idėja buvo susijusi su susirūpinimu, kad jį gali pavogti. Mane galėjo įkvėpti ir Nikolajaus Gogolio apysaka „Apsiaustas“, nes šis rašytojas mane nuolat įkvepia.
Plagijavimo tema romane užima vieną pagrindinių vietų. Juk Sturdlai kaltinamas dėl plagiato naujajame poezijos rinkinyje, išleistame tuo metu, kai jis vieši Lietuvoje.
– Lietuvoje pasirodo nemažai verstinių Islandijos rašytojų knygų. O kokia padėtis Islandijoje? Kokios lietuvių autorių autorių knygos per pastarąjį dešimtmetį buvo išverstos į islandų kalbą?
– Vertimų iš kitų kalbų situacija Islandijoje gana liūdna, įvairesnės literatūros sąskaita daugiausia verčiami kriminaliniai romanai. Per pastaruosius dešimt metų į islandų kalbą nebuvo išverstas nė vienas lietuvių autorius. Tiesą pasakius, vienintelis lietuviškas romanas, kurį pamenu išverstą į islandų kalbą, yra Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“. Ši knyga nuostabi, nors ir išleista labai seniai – 8-ame dešimtmetyje.
– Po 12 metų vėl atvykstate į Lietuvą, šįkart – susitikti su knygos, išverstos į lietuvių kalbą, skaitytojais. Ko tikitės iš šios kelionės?
– Žinoma, tikiuosi, kad skaitytojai gerai įvertins knygą ir galbūt man atleis, jei suklydau ar buvau neteisus dėl kažko lietuviško. Kaip ten bebūtų, rašytojas turi teisę klysti ar būti neteisus.
Puoselėju viltį, kad kelionė suteks naujų minčių kitai knygai apie Sturdlą, kurią seniai ketinau parašyti. Tai bus knyga apie jo keliones baigus vizitą Lietuvoje, kada jis įsimyli baltarusių poetę Liliją Boginskają, su ja nukeliauja į Minską ir apsistoja jos mamos bute. Tęsinio veiksmas rutuliosis Minske, Paryžiuje ir Reikjavike.
– Islandija pirmoji pripažino atkurtą Lietuvos Respubliką. Jos garbei viena gatvė Vilniuje pavadinta Islandijos gatve. Kaip manote, ar Lietuvos sostinėje kada nors atsiras gatvė, pavadinta Bragio Ólafssono gatve?
– Ne Bragio Ólafssono, o Sturdlos Jóno Jónssono gatve. Tikrai manau, kad Sturdla nusipelnė tokios garbės, nes lietpaltį jam pavogė kaip tik tuo metu, kai jis pareigingai ėjo Islandijos poezijos ambasadoriaus pareigas. Ką jau bekalbėti apie tai, kad kitame restorane Sturdla buvo priverstas pavogti svetimą lietpaltį, kad nepersišaldytų šaltu lietuviško pavasario oru. Manau, dėl to Vilnius lieka skolingas Sturdlai nors mažą gatvelę.
Kalbėjosi Darius Pocevičius
