Neseniai leidykla „Kitos knygos“ ir idėjų dirbtuvės „Vario burnos“ išleido vieną paskutiniųjų rašytojo kūrinių – 2005 metais sukurtą romaną „Kai mirtis nusišalina“.
J. de Sousa Saramago yra vienintelis portugalų kūrėjas, sulaukęs tokio aukšto įvertinimo – Nobelio literatūros premijos. Ilgus metus dirbęs žurnalistu, rašęs straipsnius, esė, poeziją, J. Saramago savo, kaip rašytojo, pripažinimo sulaukė tik būdamas 60-ies. Trečiasis jo romanas „Prisiminimai apie vienuolyną“ sulaukė netikėtos sėkmės ir nuo tada kiekvienos naujos knygos buvo laukiama su nekantrumu ne tik Portugalijoje, bet ir visame pasaulyje.
Tačiau intelektuali, kartais socialiai angažuota J. de Sousa Saramago kūryba sulaukdavo ir prieštaringų vertinimų, o skandalingiausias jo romanas „Evangelija pagal Kristų“ Portugalijoje net buvo uždraustas. Pasipiktinęs tokia cenzūra Saramago su žmona emigravo į Ispaniją, kur Kanarų salose ir mirė 2010-aisiais, eidamas 87-uosius metus.
J. de Sousa Saramago gimė mažame Portugalijos miestelyje Ribajeto, José de Sousa ir Maria de Piedade šeimoje. Saramago buvo jo tėvų giminės pravardė, portugalų kalba tai reiškia laukinė vaistažolė. Šis žodis per klaidą buvo įrašytas į vaiko gimimo liudijimą ir tapo tikrąja rašytojo pavarde. Saramago tėvams persikėlus į Lisaboną, José baigia mokyklą, tačiau neturi galimybių mokytis toliau, dirba šaltkalviu automechaniku, vėliau vertėju, žurnalistu.
Pirmasis romanas „Nuodėmingoji žemė“ pasirodė 1947 metais, tačiau liko nepastebėtas. Tik trečioji knyga, 1982 metais išleistas romanas „Prisiminimai apie vienuolyną“ staiga sulaukė pasaulinio atgarsio ir išvedė rašytoją į literatūrinės šlovės kelią. Vėliau Saramago sukūrė tokius garsius romanus kaip „Rikardo Rejišo mirties metai“, „Akmeninis plaustas“, „Lisabonos apgulties istorija“, „Urvas“, „Aklumas“, „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ ir kitus.
Lietuvių kalba išleistos keturios J. Saramago knygos , „Aklumas“, „Evangelija pagal Kristų“, „Kai mirtis nusišalina“ ir „Rikardo Rejišo mirties metai“. Fragmentas iš pastarojo romano:
Nejaugi Rikardas Rejišas turės jam perskaityti tą žinutę, parašytą žurnale po ovaline nuotrauka, Prieš kelias dienas mirtis nusinešė Fernandą Pessoa – įžymų poetą, trumpai gyvenusį šioje žemėje ir beveik nežinomą plačiajai visuomenei, nuo kurios jis slėpė savo kūrybos lobius, lyg baimindamasis, kad kas nors galėtų juos pavogti, tačiau vieną gražią dieną jo nepranokstamas talentas susilauks deramo įvertinimo, kaip jau ne kartą pasitaikė kitiems didiems genijams, taipgi pavėluotai pripažintiems po mirties, šunsnukiai žurnalistai, moka vynioti į vatą, vis dėlto pati didžiausia žiniasklaidos bėda, kad ji tariasi turinti neribotą teisę rašyti apie viską, kad drįsta keliems išrinktiesiems priskirti mintis, paprastai gimstančias vadinamosios didžiosios daugumos galvose, tik pamanykit, Fernando Pessoa slėpė savo kūrybą, baimindamasis, jog kas nors gali ją pavogti, kaip jie drįsta skelbti tokias nesąmones ir Rikardas Rejišas įniršęs tranko šaligatvio plokštes skėčio antgaliu...
J. Saramago romane „Rikardo Rejišo mirties metai“ pasakojama filosofiškai gili, pilna metaforų, mistikos ir sodrios atmosferos Rikardo Rejišo istorija, kai jis atvyksta ieškoti prieš metus mirusio poeto Fernando Pessoa ir su juo susitinka. Šį puikų romaną iš portugalų kalbos vertė žinomas vertėjas Valdas Petrauskas. Tačiau pirmasis į lietuvių kalbą buvo išverstas romanas „Aklumas“ ir, pasirodo, kad vertimas atsirado visiškai atsitiktinai, sutapus palankioms aplinkybėms.
Knyga – tai vieta, kurioje aš mąstau apie gyvenimą, pasaulį, laiką, praeitį ir dabartį. Ir žinoma – apie ateitį, – J.Saramago
„Pasisiūliau versti leidyklai „Alma littera“ ir man pasiūlė versti iš kelių knygų. Buvo kelios populiarios knygos ir buvo toji J. Saramago knyga. Redaktorė iškart pasakė: „Vertėjui nepatiks tokia knyga, tiesioginės kalbos nėra, bet pasižiūrėkite“. Tai buvo tikra literatūra“, – pasakoja knygos vertėjas Leonas Judelevičius. Jis sako tuomet tik girdėjęs J. Saramago vardą, tačiau daug apie šį rašytoją nežinojęs. Bet paskaitęs jo tekstų esą tvirtai nusprendė: „Jeigu jau gaišti laiką, tai tikrai literatūrai“.
Romane „Aklumas“ plėtojama makabriška alegorija, kai pasaulį užklumpa užkrečiama aklumo liga, sukeldama baimę ir šoką. Visur pradedamos steigti ligoninės, į kurias vežami apakę žmonės, kuriem net nereikia vardų. Kaip rašo kritikai, ši istorija žymiai kraupesnė už „Skrydžio virš gegutės lizdo“ siužetą.
Paklaustas, kokį įspūdį paliko romanas J. Saramago romanas „Aklumas“, kai jį pirmą kartą perskaitė, vertėjas L. Judelevičius sako – labai stiprų. „Iš vienos pusės daug kas kritikuoja J. Saramago, kad sunku skaityti jo tekstus, nes nėra tiesioginės kalbos. Pats skaitytojas turi atsirinkti, kuris personažas čia pradėjo kalbėti. Vidury sakinio didžioji raidė paprastai reiškia, kad kitas personažas įsiterpė į dialogą. Bet tas teksto srautas, jei taip galima pasakyti, įtraukia“, – teigia L. Judeliavičius, pridurdamas, kad versti buvo sunku, bet kartais buvo sunku ir atsitraukti nuo vertimo.
Finalinis fragmentas iš J. Saramago romano „Aklumas“:
Aš matau, taip kalbėjo tie, kurie jau atgavo regėjimą, ir tie, kurie vos pradėjo matyti, Aš matau, Aš matau, atrodė, istorija, kurioje žmonės kalbėjo, Aš aklas, iš tiesų priklauso kitam pasauliui. Žvairasis berniukas murmėjo, jis tikriausiai vidury sapno, tikriausiai sapnavo motiną ir klausia jos, Ar matai mane, ar matai man. Gydytojo žmona paklausė, O kiti, gydytojas atsiliepė, Pabudęs jis turbūt bus sveikas, o tas pats atsitiks ir kitiems, greičiausiai jie kaip tik šią akimirką pradeda matyti. <...> Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Alki, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato.
Visai neseniai išleistas J. Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“ tam tikra prasme yra panašus į Aklumą, nes sukuriama neįtikėtina situacija atskleidžia slapčiausius žmogaus troškimus, ydas, instinktus. Rašytojas kelia klausimą, kas būtų, jeigu staiga neliktų mirties?
Kitą dieną niekas nemirė. Šis faktas, prieštaraujantis gyvenimo dėsniams, sukėlė protuose didžiulę sumaištį, tokiomis aplinkybėmis visiškai pateisinamą, mums pakanka prisiminti, kad keturiasdešimtyje visuotinės istorijos tomų neužfiksuota nei vieno panašaus atvejo, jog kada nors visą ilgą parą su visomis dosniai atseikėtomis dvidešimt keturiomis valandomis, įskaičiuojant dienines ir naktines, rytines ir vakarines, niekas nebūtų pasimiręs dėl ligos, nelaimingo atsitikimo, sėkmingai užbaigtos savižudybės, niekas, ničniekas. Net dėl automobilių avarijų, tokių dažnų šventinėmis dienomis, kai džiugus neatsakingumas ir alkoholio perviršis meta vienas kitam iššūkį keliuose, kad nuspręstų, ką pirmiausiai nugalabyti. Metų pabaiga nepaliko už savęs įprasto ir pragaištingo mirčių šleivo, tarsi senoji dantis iššiepusi atropė būtų nutarusi vienai dienai įkišti savo žirkles į dėklą.
„Kitą dieną niekas nemirė“ – šiuo sakiniu prasideda ir baigiasi J. Saramago romanas.
Lietuvių kalba mes jau galime perskaityti ir skandalingiausią J. Saramago romano „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, kuriame rašytojas traktuoja Jėzų kaip Juozapo, bet ne Dievo sūnų. „Man Kristus buvo tiesiog žmogus, kuriam pasisekė arba atvirkščiai nepasisekė, nes Viešpats Dievas jį pasirinko“, – rašė Saramago. 1991 metais išleistas kūrinys sulaukė griežtos Vatikano kritikos, o Portugalijos vyriausybė išbraukė iš rekomenduojamų premijai knygų sąrašo. Apkaltinęs Portugaliją cenzūra, Saramago emigruoja į Ispaniją.
Apskritai, dėl savo pažiūrų ir politinių pasisakymų J. Saramago sulaukdavo prieštaringų vertinimų. Jis buvo aršus antiglobalistas ir teigė, gal tai yra nauja totalitarizmo forma, jis buvo ateistas ir priklausė Portugalijos komunistų partijai.
„Mes kalbame apie demokratiją kaip apie kažką apčiuopiamo, o tereikia apsižvalgyti aplinkui, pamėginti suprasti, kas vyksta ir iš karto suvoki, kad šiandien kalbėti apie demokratiją yra tiesiog nepadoru“, – sakė J. Saramago. Kai kurie komentatoriai teigia, jog 1998 metais rašytojui suteikta Nobelio literatūros premija tapo savotišku skydu nuo gausių kritikų puolimo. Tačiau, anot vertėjo L. Judelevičiaus, vertindami J. Saramago literatūrinį palikimą mes privalome atskirti jo politines pažiūras, pasisakymus ir kūrybos bei neabejotino talento dalykus. „Kaip J. Saramago buvo dvilypis, taip ir santykis su jo kūryba turbūt yra dvilypis. Vargu, ar literatūrai galima taikyti politinio gyvenimo kriterijus“, – mano L. Judeliavičiaus.
Pasak jo, kaip politinis veikėjas, J. Saramago buvo užsispyręs, kietakaktis, besilaikantis tvirtos linijos ir pakankamai nuobodus. „Jo politiniai pasisakymai būdavo, kaip taisyklė, tikrai neįsimenantys ir neįspūdingi. Tuo metu literatūra žaižaruoja išradingumu ir fantazija, alegorijomis, pakankamai dažnai siejama su magiškuoju realizmu, atėjusiu iš Lotynų Amerikos“, – pasakoja J. Saramago knygos vertėjas.
Keturis lietuviškai išleistus J. Saramago vertimus tikrai galite paskaityti ilgais tamsiais vakarais arba pradžiuginti artimą žmogų. Nes, kaip sakė J. Saramago, „Knyga – tai vieta, kurioje aš mąstau apie gyvenimą, pasaulį, laiką, praeitį ir dabartį. Ir žinoma – apie ateitį.“
Pasakojimas skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
Literatūros naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
