Kodėl trokšta, nebeprisimena. Tačiau šį savo troškimą išreiškia prie kairiojo knygų išdavimo stalelio dirbusiai bibliotekos darbuotojai, gražiai moteriai, sugrįžusiai į Lietuvą iš Argentinos.
Įrašoma į eilę. Laukia. Knygų mažai. Skaitytojų daug. Knygynuose Kafkos nenusipirksi. Praeina savaitė, dvi. Vis dar laukia. Po mėnesio pagaliau gauna į rankas mažo formato suskaitytą knygelę. Tvarka tokia: paskaitai skaitykloje, grąžini, palieka – vėl ateini skaityti. Kaip į pamaldas. Pamenu, skaitau ir skaitau. Kas labiausiai įsiminė? Kaip šiandien matau gražų man knygą įteikiančios bibliotekininkės veidą ir, antra vertus, prisimenu savo nuostabą. Tiksliau – iškilusį klausimą: kodėl žmonės taip veržiasi skaityti Kafką, jei jis toks neapsakomai nuobodus? Nykesnės literatūros kūrinyje atsiveriančios erdvės, kokia Kafkos sukurtame pasaulyje, iki tol nebuvau aptikusi.
Antras susitikimas su Kafka įvyksta po daugiau nei dešimties metų. Mokausi ir gyvenu Prahoje, Centrinės Europos universitete, kuris tuo metu yra Taboritskos gatvėje. Tai šiek tiek miesto pakraštys, šalia – kapinės. Didžiulės. Už jų – žydų. Ten palaidotas Kafka. Klaidžiojame po didžiules kapines, bandome užeiti į žydų. Jos uždarytos. Bet kada susigalvojęs Prahoje į kapines neužklysi. Nieko, galvoju, būsiu čia dar ilgai. Spėsiu ne kartą apsilankyti. Jaučiu begalinį sielų artumą ir norą medituoti prie Kafkos kapo.
Prahos centre aplankau mažutį butą-muziejų, kur gyveno Kafkos šeima. Ir vis einu aplankyti to Kafkos kapo, vis ruošiuosi, planuoju, tariuosi. Bet panašiai kaip matininkui K. Kafkos romane „Pilis“ vis iškyla kažkokių netikėtų ir keistų kliūčių. Nesureikšminu, žinau, būsiu čia dar ilgai – aplankysiu kitą savaitę. Ta savaitė niekada taip ir neatėjo. Neužteko laiko.
Kai po metų važiavau į kurso susitikimą, žinojau, kad dabar tai jau tikrai aplankysiu Kafkos kapą. Neaplankiau. Aplinkybės buvo visai nepalankios. Jos nuvedė visai priešinga kryptimi. Tarsi matininką K. Matininko K. nesėkmingas paieškas A. Camus interpretuoja kaip žmogaus sielos klajones ieškant malonės. „Pilis“ – amžinosios palaimos ar išsigelbėjimo viltis. Kafka, A. Camus manymu, čia grįžta prie Dievo. Jis – religinis egzistencialistas. Jis mąsto simboliais. Tuo ir guodžiuosi.
Trečias ir lemtingas susitikimas su Kafka įvyksta filosofijos teritorijoje. 1981 m. Jacques`as Derrida su keliais bendraminčiais įkuria pagalbos čekų disidentams intelektualams asociaciją. Jis atvyksta į Prahą skaityti filosofinių paskaitų apie Aristotelį ir Immanuelį Kantą. Čekų saugumas „susemia“ visus šiuos filosofines bacilas skleidžiančius kenksmingus elementus, sukiša į kalėjimus. J. Derrida slapta į kišenę įdeda narkotikų ir paskui jį demaskuoja kaip narkotikų platintoją per patikrą oro uoste. J. Derrida buvo paleistas tik įsikišus Prancūzijos prezidentui.
Šią istoriją radau aprašytą ir vienoje iš J. Derrida knygų. Kai tardytojas jo paklausė, ko jis atvykęs į Prahą, J. Derrida atsakė – sekti Kafkos pėdsakais (suprask, aplankyti ir Kafkos kapą). Oficialiai paskirtas advokatas bandė guosti: „Jūs turite jaustis, kad gyvenate Kafkos apsakyme.“ Ir pridūrė: „Nepriimkite to, kas vyksta, pernelyg tragiškai, išgyvenkite tai kaip literatūrinį patyrimą.“
Tai nebuvo sunku – paralelės pernelyg akivaizdžios. Kafkos romane „Procesas“ veikėjas K. sako kalėjimo kapelionui: „Bet aš nekaltas. Tai klaida. Kaip žmogus apskritai gali būti kaltas? Juk visi mes tik žmonės, visi kaip vienas.“ „Teisybė, – tarė kunigas. – Tačiau taip visada kalba kaltieji.“ Kai J. Derrida tardytojams pasakė, kad nematęs tų narkotikų iki to momento, kai muitininkai ištraukė jam iš kišenės, tardytojas atsakė: „Taip sako visi narkotikų gabentojai.“
Kai po daugelio metų vėl iš naujo skaitai Kafkos „Procesą“, „Pilį“ ar apsakymus, pradedi įtarti, kodėl kai kurie žmonės taip veržiasi skaityti Kafką, nors jo sukurtas literatūrinis pasaulis tarsi nenuteikia labai optimistiškai. Gal kafkiškasis groteskas padeda giliau suvokti ir ištverti neišvengiamą žmogaus ir pasaulio prasilenkimą? Padeda išgyventi suvoktą keistoką pasaulio, susipynusių aplinkybių absurdiškumą, kaip kad sakė J. Derrida advokatas, „literatūrinį patyrimą“?
„Kafka juokiasi“ – sako Gilles`is Deleuze`as ir Felixas Guattari knygoje „Kafka ir mažoji literatūra“. Jo kūryba nėra nei dievoieška, nei psichoanalitinė literatūra. Kafka negalėjęs pakęsti, kai jį traktuodavo kaip vienatvės, kaltės ar intymaus nelaimingumo autorių, kuris slėpėsi nuo gyvenimo literatūroje. „Jis yra autorius, kuris juokiasi giliu juoku, a joie de vivre.“ Kita vertus, tai, ką jis praneša, visada esą istoriška, politiška ir socialu – sako autoriai.
Ką gi reiškia šis gilus Kafkos juokas, pamatytas G. Deleuze`o ir F. Guattari žvilgsniu? Vykstu į tarptautinę konferenciją, skirtą G. Delezue`ui. Kalbėsiu apie šį Kafkos juoką. Nieko protingo nepasakysiu. Tiesiog, kaip ir J. Derrida, seksiu Kafkos nužymėtais ženklais. Suksiuos ratais, tarsi matininkas K. ir bandysiu bent nusišypsoti, matydama visų šių pastangų suvokti, kas nesuvokiama, įvardyti, kas neįvardijama, švelniai paradoksalų absurdiškumą. Pasirodo, kai kurie iš mūsų esame gimę iš Kafkos. Gal net galėtume įsivardyti esą ne kieno nors kito, o būtent Kafkos vaikai.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
