Dabar populiaru
Publikuota: 2017 rugpjūčio 30d. 19:10

Jūratė Čerškutė: Apie skaitytiną šeimos ir tylos istoriją

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Akvilina Cicėnaitė nėra naujas ar nežinomas vardas lietuvių literatūroje – 2009 m. istorija paaugliams „Viskas apie mano šeimą“ debiutavusi rašytoja yra penkių knygų jaunimui autorė, parašiusi ir leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą jaunimo literatūros konkursą laimėjusį romaną Niujorko respublika, daug kam netikėtai įtrauktą ir į kūrybiškiausių 2015 metų knygų dvyliktuką. 2017 m. Cicėnaitė nutarė įžengti ir į suaugusiųjų skaitytojų erdvę su pirmuoju jiems skirtu romanu „Tylos istorija“.

Kaip tik apie jį galvojant ir ryškėja minėtas autorės nežinomumo aspektas: ar gali būti, kad tik jaunimo literatūros skaitytojams (at)pažįstama rašytoja, gyvenanti Sidnėjuje ir tarsi natūraliai esanti atokiame santykyje su lietuvių literatūros lauku, yra nežinoma ir nepastebima suaugusiųjų lygoje? Taip klausiu konstatuodama faktą, kad praėjus geram pusmečiui nuo „Tylos istorijos“ pasirodymo, romanas vis dar nematomas, gaubiamas vertinimų – tiek kritikų, tiek skaitytojų – tylos, ir tai atrodo tiek keista, kiek ir neteisinga, nes tekstas, mąstant apie jį paskutiniųjų, šiemet pasirodžiusių, lietuvių autorių, ypač moterų, parašytų romanų kontekste, regisi vienas įdomesnių, nuosekliai ir pagauliai pasakojančių savą istoriją, kaip reta epinę. Trumpai tariant, Cicėnaitė parašė gerą lietuvišką moterų sagą, atveriančią praėjusio šimtmečio istorinius ir politinius fonus, daugiabalsius moterų buvimus, kupinus paslapties ir liepsnojimų, kuriuos gesina neaprėpiamos ir nepertraukiamos tylos.

Skaityti romaną nuo pirmųjų sakinių įtraukia kinematografiškas ir mozaikiškas vaizdinių dėstymas, primenantis lėtais, veik tapybiškais kadrais prieš akis slenkantį filmą.

Romanas pasakoja apie Elžbietą, Veroniką, Teresą ir Niką – keturias vienos šeimos moterų kartas ir jų likimus, kuriuos rėmina visas XX a. – nuo vyriausios veikėjos Elžbietos gimimo 1900 m. iki pirmąją 2000 m. naktį gimusios jos proanūkės Nikos dukters Aurelijos. Šimtas metų, kuriuos lydi didžioji Elžbietos paslaptis, žodžiais „Kocham Aurelian“ išraižyta visą gyvenimą slėptame laikroduke ir nuolat persmelkianti tekstą atgailaujančiu „aš dėl visko kalta, tik aš, galvojo ji. Aš užtraukiau mums negandą“ (p. 108). Kartu tai ir visas amžius su trimis šeimos moterų bandymais įgyvendinti moters laimę įamžinantį ir Elžbietos paslaptį išrišantį sakinį: „Niech to będze Aurelia“. Taip turėjo vadintis stebuklingoji Elžbietos dukra, paskui josios dukra, bet galiausiai taip pavadinta, tarsi atstatant istorinę šeimos teisybę ir pusiausvyrą, naują šeimos šimtmetį ir tūkstantmetį pradėjusi jauniausios veikėjos Nikos dukra.

Skaityti romaną nuo pirmųjų sakinių įtraukia kinematografiškas ir mozaikiškas vaizdinių dėstymas, primenantis lėtais, veik tapybiškais kadrais prieš akis slenkantį filmą. Tokią kino asociaciją generuoja ir istorijos dėliojimas – trijų dalių romanas montuojamas trinare veikėjų gyvenimo epizodų seka: Elžbietos – Teresos – Nikos, kuriuos lydi ir atitinkamos vietovės: mistinis Elžbietos, Veronikos ir Teresos kaimas Sniegai ir, žinoma, miestas – Vilnius. Visi šie, iš pirmo žvilgsnio tarsi autonomiški epizodai, pasakojami trečiuoju asmeniu, kurį romanui persivertus į antrą pusę pertraukia svarbiausios meilės istorijos dalyvių – Elžbietos ir Aure­liano monologai, įveikiantys nutylėtų, išmylėtų, išlauktų ir iškentėtų įvykių tylą. Romano struktūra – ir polifoninė (trys skirtingi balsai), ir žiedinė (pasakojimą suskliaudžia Elžbietos monologai) – gerai ir kruopščiai apgalvota, ir tai yra viena didžiausių šio romano stip­rybių. Apgyvendindama epinio pasakojimo erdves Cicėnaitė nepameta pasakojimo siūlų ir niekur jų painiai nesuraizgo, subtiliai išlaikydama giminiškus pasikartojimus, šeimos paveldėjimus, pereinančius į antrąją kartą: Elžbieta augina savo anūkę Teresą, paskui josios dukrą Veroniką, paveldėjusią ne tik savosios močiutės, Teresos mamos vardą, įspūdingus plaukus, bet ir išskirtines akis – vieną žalią, kitą rudą, prosenelei primenančias jos didžiąją nuodėmę ir didžiąją laimę.

Svarbiausias romano balsas – amžių sandūroje gimusi Elżbieta Józefa Krakowska yra šeimos moterų linijos lėmėja ir pramotė. Jai vienintelei iš visų moterų romane leidžiama autentiškai prabilti, tad Elžbietos vidiniai monologai, išskirti net šriftu, terpiasi į pasakojimą, pildydami jį pačiu svarbiausiu – asmeninės laimės, didžiausios meilės, atgailos, nuodėmės ir kaltės – matmeniu. Jis, nors ir lieka neišsakytas Teresai ir Veronikai, skirtingais rakursais kartojasi jų gyvenimuose. „Rašant man labiausiai rūpėjo atsikartojimai – dėsningumai, sutapimai, panašūs motyvai, pasirodantys skirtingose moterų kartose. Galvojau apie tai, ką perimame, ko išmokstame, kas įbrukta, su kuo gimstame“, – viename iš labai retų interviu apie šį romaną sako jo autorė („Akvilina Cicėnaitė: Pastanga perplėšti tylą“, kalbina Sandra Bernotaitė). Atsikartojimo motyvas knygoje svarbus ne tik kaip tas giminės ir genų siūlas, suveriantis vienos šeimos moterų trajektorijas, bet ir kaip XX a. naujai suaktualėjęs ir kitas formas įgavęs atminties paveldimumo klausimas, įsirašantis į svarbiausią romano metaforą ir vaizdinį – tylą. (Iškalbus 1991 m. sausio 13-osios epizodas, kai Nika, parėjusi po budėjimo prie Parlamento, suriko motinai Teresai: „Kodėl man nieko nesakei? Kodėl nieko nepasakojai? [...] Viskas visada buvo melas, ar ne? [...] Jūs tik tylėjote. Tylėti mokate geriausiai!“ (p. 106–108).)

Raktas į romano supratimą ir teminį lauką – trinaris romano epigrafas: „Tyla – tikras draugas, kuris niekada neišduoda“ (Konfucijus); „Mano tyla manęs neapsaugojo. Tavo tyla neapsaugos tavęs“ (Audre Lorde); „Tyla yra tikrasis nusikaltimas žmonijai“. Juo atrakinamos visos romano tylos ir jų sampratos: tyla kaip meilės ir gyvenimo kalba (Elžbieta ir Aurelianas), tyla kaip mirties rašmenys (Veronika ir Augustinas, Teresa), tyla kaip bandymas apsaugoti ir užmiršti (Elžbieta), it skraistė, kuria pridengiamos XX a. istorijos bedugnės ir nusikaltimai žmonijai (itin subtilus ir suasmenintas Holokausto punktyras, Veronikos mylimojo Augustino paveikslas), protestas prieš žiaurius gyvenimo smūgius (mylimąjį praradusi ir visam laikui nutilusi Veronika), galiausiai moteriškoji tyla kaip šaltasis ginklas prieš vyrus, slepiamas kasdienis buities vargas ir desperacija, kurią patiria visos romano moterų kartos.

Šiomis skirtingomis tylos metaforomis išskleidžiamos ir svarbiausios romano temos: moters meilė vyrui, savo vaikui, moters gyvenimo prasmės ir laimės paieškos, bandymas išbūti ir išgyventi tau paskirtame laike nepaisant visų aplinkybių, siekis įveikti likimą ir jo nulėmimus. Taip, tai moteriškas romanas, kuriame ryškiausiai skamba visų romano moterų tylos – tokios atskiros, savarankiškos ir autentiškos, virstančios paslaptingomis patirtimis, kurios nuslepiamos, nutylimos, kuriomis nesidalinama, nors kaip tik tas pasidalijimas galbūt visas moteris išgelbėtų ir apsaugotų nuo atminties spragų ir tolinančių bedugnių:

Teresa tylėjo. Ji nenorėjo nieko žinoti. Taip stengėsi pamiršti, kad galiausiai pamiršo. Nieko nežinojo apie savo motiną. Nieko nežinojo apie močiutę. Gal netgi nieko nežino apie dukterį. Jų istorija buvo tylos istorija, ir kas liko – tik pamatai, iš kurių nieko nebeišskaitysi. Ir tų pamatų greit nebeliks, kaip nebėra Elžbietos ir Veronikos, kaip kada nors nebeliks ir Teresos, ir Nikos. Gal tyla yra pats geriausias atsakas negailestingai skubančiai istorijai. Gal tyla ir yra geriausia istorija. (p. 262)

Skaitant romaną ne kartą kilo klausimas, o kiek tokių tylų, slepiančių ne tik asmeninio, bet ir istorinio gyvenimo epizodų turi kiekviena, XX a. turbulencijas išgyvenusi šeima? Ką mes tikro ir tikrai žinome apie savo mamas, seneles, proseneles? Kokių aistringų meilių ir praradimo įtrūkių būta tuose gyvenimuose, virtusiuose paliktais daiktais ar tiesiog vardo ir pavardės užrašais ant antkapinio paminklo?

Pasakodama išorines ir vidines veikėjų gyvenimų istorijas, Cicėnaitė grakščiai kuria ir antrąjį planą – istorinį, politinį ir kultūrinį kontekstus, kurie romane skleidžiasi tarsi punktyriškai – neprikišamai, nedidaktiškai, bet nužymėti reikšmingiausių epizodų – karų, Holokausto, sovietinės okupacijos – ir, svarbiausia, natūraliai, taip, kaip istorija ir dalyvauja kasdieniame žmogaus gyvenime. Ryškiausiai tai matyti Teresos gyvenimo linijoje, kurioje toks skaudžiai taupus ir be galo atpažįstamas sovietinio gyvenimo stingulys, beviltiškumas, niveliuojantis visų gyvenimus į vieną aiškiai atpažįstamą modelį, besiplėtojantį tokiose pačiose scenografijose su tais pačiais daiktais:

Per Naujuosius su vyru pasikviesdavo kitą šeimą į svečius. Kaip ir kitos mažų vaikų turinčios šeimos pusbalsiu šnekučiuodavosi, kilnodavo stikliukus, laukdavo per televizorių pasigirsiančios naujametės generalinio sekretoriaus kalbos. Ant stalo būdavo ir silkės, ir žalių žirnelių, ir mandarinų. Laikrodis skaičiuodavo sekundes, po iškilmingos akimirkos tylos suskambėdavo kremliaus kurantai. Vyrai iššaudavo „Sovetskoje šampanskoje“ tiesiai į lubas, o moterys klyktelėdavo, kaip ir visos kitos moterys tą akimirką toje Respublikoje, penkiolikoje kitų Respublikų. (p. 138)

Skaudžiausiai istorinis kontekstas įlūžta Elžbietos monologuose „Malda Veronikai“ ir „Tylos istorija“, atverdamas tą Mandelštam įvardytą tylos kaip nusikaltimo žmonijai, kaip užsimerkimo istorinės tiesos akivaizdoje aspektą, Elžbietos ir Veronikos gyvenamo Antrojo pasaulinio karo realybę:

Jei tik tą naktį būčiau bėgusi į Augustino namus, jei tik būčiau juos prižadinusi. Užvilkusi marškinius, apdangsčiusi antklodėmis, patvoriais parsivedusi į savo namus. Suslėpusi rūsy, nuleidusi dangtį ir dar užklojusi kilimaičiu. Jei tik būčiau juos paslėpusi, jie niekada nebūtų jų išsivedę. Jei tik būčiau juos paslėpusi, jų nebūtų išsivedę, būčiau padėjusi, išslapsčiusi, būčiau kraujo nesuteptomis rankomis. Bet jie atėjo ir išsivedė, išsitempė už plaukų, rėkė Augustino motina, juos sušaudė čia pat, prie namų, ne miške, jie nėjo į getą, tad sušaudė vietoje, jo motiną, jo tėvą, dvi seseris ir Augustiną, o mes visi tylėjome užsivėrę langines. Mes žinojome ir tylėjome. (p. 181)

„Tylos istorija“ įtraukia, nes autorės kalba – pagauli, empatiška, jautri ir šilta.

Romane neretai suskambantis „mes“ – tai dažniausiai Elžbieta ir jos meilė vienintelei dukrai Veronikai, pačiai stipriausiai istorijos ašiai, tikrajai tylos istorijai ir tankiausiam visas veikėjas jungiančiam istorijos pamušalui. Tai „mes“, kuriame vyrai vargiai veikia ar turi jėgos ką nors paveikti, galiausiai, jie išeina, o romano moterys lieka. Galvojant apie romano laiką, norisi sakyti, kad jis ir apie visą (lietuviškąjį) moterų vaidmenų šimtmetį. Apie jų pareigas ir laisves, apie mėlyną Elžbietos suknelę ir raudonus Teresos batelius, simbolizuojančius ir slepiančius slaptas, taigi tylias, visada tokiomis buvusias moterų ir jų svajonių istorijas. (Svarbu pastebėti, kad vyro ir moters santykyje tyla kaip paklusnumas ir nuolankumas Cicėnaitės romane pasirodo tik labai retais kartais, kaip sudėtinė tylos kaip vidinės laisvės, orumo ir užsispyrimo dalis.)

Kalbėdama apie romano rašymą Cicėnaitė prisipažino, kad „rašyti apie dvidešimtojo amžiaus pabaigą buvo paprasčiau, o amžiaus pradžiai ir viduriui reikėjo pasitelkti spaudos leidinius, dienoraščius, laiškus, atsiversti mažoje Sidnėjaus lietuvių bibliotekoje tikriausiai retai vartomas istorines knygas“. Galbūt čia ir slypi viena iš knygos silpnybių – XX a. pabaigos aprašai, kuriems nereikėjo išsamaus tyrimo, atrodo kažkokie netikę, pritempti, ištinkantys skaitytoją tokiais beviltiškais sakiniais: „Neseniai jie persikraustė į erdvų butą senamiesčio pakraštyje. Nika vaikštinėjo po parduotuves ieškodama prie žvakių derančių pagalvėlių. Juk tai turėjo būti ir jos namai, jos ir kūdikio“ (p. 268). Būtent tokie aprašai tarsi griauna Tylos istorijos kaip istorinio romano suvokimo perspektyvą, tarsi nužemindami viską iki tiesiog meilės istorijos, kuri romane yra, ir net ne viena. Kita vertus, galvodama apie šį Cicėnaitės romaną nesugebu išvengti airių rašytojo Paulo Lyncho minties, kad istorinė literatūra yra ne kas kita kaip tik šiuolaikinė literatūra (Paul Lynch, „There’s no such things as historical fiction“), tad teisingiausia ir būtų sakyti, atidėjus šonan žanrinius reikalus, kad pirmiausia tai šiuolaikinės lietuvių literatūros romanas.

„Tylos istorija“ įtraukia, nes autorės kalba – pagauli, empatiška, jautri ir šilta. Skaitant itin justi jos meilė kalbai ir santykis su ja, kurį daugelis užsienyje gyvenančių rašytojų apibrėžia taip: lietuvių kalba yra mano namai. Žinoma, romane esama vietų, kurios, kalbine prasme irgi, atrodo perspaustos ir gali erzinti savo sentimentalumu ar menamu dvasingumu (jo sumažinimui pritrūko griežtos redaktorės, o ir pačios autorės akies). Kita vertus, tai gražiai jautrus ir jausmingas pasakojimas, įkvėptas tikrų herojų, kurioms knygą Cicėnaitė ir skiria: prosenelei, močiutei, mamai, seserims. Galbūt čia ir glūdi šio tikrai gero ir vykusio lietuviško bandymo konstruoti vienos šeimos šimtmečio sagą paslaptis: romane esama tikros nostalgijos ir to, ką skaudžiai atpažįsti, nesumeluotų detalių iš praėjusio laiko ir autentiškų laikysenų, būdingų skirtingoms, mūsų senelių ir mamų, kartoms.

Akvilina Cicėnaitė, Tylos istorija: Romanas, Vilnius: Alma littera, 2017, 278 p., 2500 egz. Dailininkė Kristina Karklė.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

00:21
20:23
01:49

Maistas