Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 19d. 19:02

Justinas Žilinskas: Kas yra ir su kuo valgoma „fantasy“?

Justinas Žilinskas
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Justinas Žilinskas

Keistai nutiko lietuvių kalboje – mokslinės fantastikos terminą prisijaukinome jau seniai, o štai fantasy (fentezi) vis kažkuo neįtinka, nors visas pasaulis šį terminą vartoja ir nesuka sau galvos. Gi mums reikia tai maginės (ar magiškosios) fantastikos, tai literatūrinės pasakos. Žinoma, viskas susitarimo ir vartojimo tradicijos reikalas, bet turbūt bet kam gali kilti klausimas – tai kas toji fantasy, ir kuo ji skiriasi, pavyzdžiui, nuo pasakų? Juk ir vienur, ir kitur – blėniai, išsigalvojimai, drakonai, zombiai...

Gal šiek tiek juokinga, bet susidūrusieji su fantasy pirmiausia pasakytų taip: pasakos – tai vaikams, o fantasy – ūgtelėjusiems ar net suaugusiems, nors čia irgi rasite ir princesių, ir drakonų, ir riterių, ir vienaragių. Vadinasi, galime sakyti, kad tai pasakos suaugusiesiems? Ne, pasipiktins suaugę ar paaugę fantasy skaitytojai, kokios čia jums pasakos, ir iš viso, argi suaugę skaito pasakas? Arba pabandykite savo vaikui pasakyti, kad Poteriada – pasakos. Jis nieku gyvu nesutiks! Nors gal ir nežinos, kaip tai pavadinti, bet pasaką atmes tiesiog intuityviai. Dabar nesileiskime į diskusijas, kad buvo laikai, kai pasakos buvo skirtos ne tik vaikams, bet pamėginkime paieškoti fantasy skirčių ir bendrybių.

Be abejo, pasakas (bent jau stebuklines) ir fantasy vienija magija, t.y. ta įsivaizduojama, realiame pasaulyje neegzistuojanti galia ir nežmogiškos būtybės (nykštukai, milžinai, goblinai, kaukai, troliai, raganos, elfai, strygos, ifritai, dievybės). Taip pat gali vienyti ir įprasti siužetai (pavyzdžiui, princesės vadavimas) ir vaizduojami laikotarpiai – viduramžiai, laikai iki pramonės revoliucijos ir t.t. Bet čia panašumai turbūt baigiasi.

Pakalbėkime apie skirtumus. Pasakos – folkloro, liaudies kūrybos produktas, neturintis autoriaus, pasižymintis archetipine struktūra ir siužetu. Pasakose trečias brolis visada bus kvailas, bet laimės karalaitę, slibinas bus nugalėtas, velnias – apgautas. Pasaka yra trumpa, ir netgi jeigu jos metu labai daug kas įvyksta, mes galime tik nujausti apie veikėjų dvasines kančias. Blogas personažas paprastai ir lieka blogas, ir atvirkščiai. Pasaka – taupi ir tiksli. Literatūrinė pasaka, nors ir turi autorių, paprastai atitinka pasakos kanoną, jį pratęsia, paįvairina.

Fantasy gi atsispiria nuo pasakos ir plačiai plačiai išskleidžia sparnus. Ji gali įžengti į pasakų pasaulį, bet taip pat jį ir interpretuoti, perkurti, ir kalbėti ne apie riterio, o apie drakono kančias. Fantasy pasaulyje visiškai įmanoma, kad princesė su drakonu imtų šantažuoti kokį nors karalių. O štai ragana (pasakoje ji juk visada neigiamas personažas) gali būti tamsios visuomenės nesuprasta, ypatingais gebėjimais pasižyminti moteris, kuri tiesiog mėgsta vienatvę ar turi neįprastą architektūrinį skonį (todėl namelis ant vištos kojelės). Fantasy gali su didžiausiu užmoju kalbėti apie politiką, etiką ir netgi mokslą, egzistuojantį būtent fantasy pasaulyje (pavyzdžiui, kodėl drakonas spjaudo ugnimi, kokios yra tos magijos veikimo taisyklės, kaip veikia tam tikros mutacijos). Kitaip nei pasakų, fantasy veikėjai įgauna pilnakraujį kūną ir dvasią, ne tik siluetą. Ir, be abejo, šis žanras jau ne folkloro, o šimtų tūkstančių žmonių literatūrinių pastangų rezultatas.

Taip pat galima kelti ir kitą klausimą – koks fantasy ir mito santykis? Mitas irgi artimas pasakai, tik jis atlieka dar vieną – pasaulio pažinimo ir paaiškinimo – funkciją, nors riba tarp mitologinės pasakos ir pasakos nėra labai ryški (pavyzdžiui, „Eglė žalčių karalienė“ ar „Saulės vaduotojas“ yra mitologinės pasakos). Fantasy remiasi mitais, bet jeigu mitas yra suvokiamas kaip tam tikras atsakymas į klausimą (Kodėl šviečia saulė? Nes dangumi važiuoja dievas Helijas), tai fantasy gali paklausti, o ką dievas Helijas valgo pusryčiams ir ar nuo to priklauso, kaip ryškiai šviečia saulė?

Taip pat fantasy galima rasto ir daug didžiųjų epų ir legendų elementų. Pavyzdžiui, karalius Artūras ir apvaliojo stalo riteriai yra neišsenkantis fantasy įkvėpimo šaltinis. Jeigu pasakos dažniausiai sietinos su vaikyste ir tarytum supaprastintu pasaulio pažinimu, tai epas parodo pasaulį tokį, koks jis yra – su visomis išdavystėmis, žiaurumu, meile, neapykanta, prievarta. Epo veikėjas skaitytojui greičiausiai bus priimtinas (ar bent jau įdomus) dėl to, kad jis – savas ir žmogiškas, o ne dėl to, kad yra geras, paslaugus ar malonus (kaip trečiasis brolis pasakose).

Keistai nutiko lietuvių kalboje – mokslinės fantastikos terminą prisijaukinome jau seniai, o štai fantasy (fentezi) vis kažkuo neįtinka, nors visas pasaulis šį terminą vartoja ir nesuka sau galvos.

Taigi, fantasy – tai literatūrinis pasakos, mito ir epo mišinys, skriejantis ant fantazijos sparnų įvairiausiais keliais. O nunešti tie sparnai gali toli toli – juk yra ir toks žanras kaip urban fantasy (miesto fantasy), kur mitinės būtybės pasirodo miestuose ne kokiais viduramžiais, o mūsų laikais.

O dabar imsiu ir savęs paklausiu: o kodėl, pavyzdžiui, „Žiedų valdovas“ negali būti laikytinas tiesiog literatūriniu epu ar pasaka? Ir atsakysiu. Visų pirma, epu negali dėl to, kad tai istorija apie mažo žmogaus kelionę, o štai epo centre iškyla didžios asmenybės (Rolandas, karalius Artūras, Ziegfridas). Visų antra, „Žiedų valdovas“ yra struktūriškai sudėtingas pasakojimas, kuriame persipina daugybė siužetinių linijų, o pasakoms ar epams tai nebūdinga.

O ką galima pasakyti apie fantasy Lietuvoje? Kaip ir visa žanrinė literatūra, fantasy Lietuvoje sėkmingai posūniauja. Vis dėlto, ją rašančių yra. Pirmiausia norėtųsi paminėti Neringą Vaitkutę, išleidusią dvi galingas fantasy trilogijas („Vaivorykščių arka“ ir „Tamsa, kuri prabudo“). Andriaus Tapino „Vilko valanda“ ir „Maro diena“ taip pat priskirtini fantasy, konkrečiau – stimpanko žanrui.

„Auksto žuvys“ nuotr./Justinas Žilinskas
„Auksto žuvys“ nuotr./Justinas Žilinskas

Mano paties rašomi kauko Gugio nuotykiai („Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ bei „Kaukas Gugis ir Kerų karas“) taip pat yra fantasy literatūra. Na, o fantasy suaugusiesiems galima būtų laikyti Sauliaus Tomo Kondroto apysaką „Kentauro herbo giminė“ (tai turbūt pirmasis lietuvių autorių fantasy kūrinys), Gintauto K.Ivanicko romaną „Laumės mėnuo“, Romualdo Drakšo „kovinę fantasy“. Ir man, tiesą sakant, visai patinka terminas „magiškoji fantastika“. Jis pakankamai tikslus, be to, tarytum sudaro šaunų duetą su kitu terminu, t.y. „moksline fantastika“.

Tad kai jūsų vaikas nusitvers kokį „Paskutinį orką“, vėl įknibs į „Harį Poterį“ ar mano „Gugį“ (nesiruošiu mirti iš kuklumo), nesakykite jam, kad skaito pasakas. Ne, ne pasakos tai, o fantasy – magiškoji fantastika. Nuostabus, talpus ir visiškai pilnavertis literatūros žanras.

Tekstas publikuotas žurnale „Knygų vaikai“. Šį leidinį rasite ir nemokamai parsisiųsti galite paspaudę čia arba skaityti sekdami naujienas feisbuke.

Knygų vaikai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018