Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 15d. 18:55

Kandidatų į prezidentus knygos: ką skaito Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda

Ingrida Šimonytė su savo mėgstama knyga apie Šveiką ir Gitanas Nausėda savo namų bibliotekoje
15min nuotr. / Ingrida Šimonytė su savo mėgstama knyga apie Šveiką (2016 m.) ir Gitanas Nausėda savo namų bibliotekoje

Po pirmojo rinkimų turo aišku, kad dėl prezidento posto kovos nepriklausomu kandidatu save vadinantis ekonomistas Gitanas Nausėda ir „konservatorių“ partijos kandidate tapusi Seimo narė Ingrida Šimonytė. Abu kandidatai apie savo pomėgį knygoms yra ne kartą kalbėję viešai. Tad kokias knygas skaito G.Nausėda ir I.Šimonytė? O kokių knygų skaityti negalėtų?

Pirmajame prezidento rinkimų ture I.Šimonytė surinko 31,21 proc. balsų, už G.Nausėdą balsavo 30,93 proc. rinkėjų. Antrasis prezidento rinkimų turas vyks gegužės 26 dieną – kartu su Europos Parlamento rinkimais.

15min, rengiant ciklą apie knygas, su I.Šimonyte kalbėjosi 2016-ųjų gegužę, jai einant Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojos pareigas, o su G.Nausėda – 2017 metų pavasarį, kai jis ėjo SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigas.

Pateikiame ištraukas iš šių pokalbių.

Vaikystės knygos

G.Nausėda 15min yra pasakojęs, kad vaikystėje turėjo kelias mėgstamas knygas, tačiau prisipažįsta, kad knygas tuomet mieliau iškeisdavo į žaidimus su draugais.

„Viena iš jų (knygų – aut. past.) buvo Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“ – labai smagi knyga. Dar „Nežiniukas Mėnulyje“. Tokios knygos man buvo prieinamos tėvų bibliotekoje, tokias ir skaičiau. Bet labai skaitantis vaikas nebuvau, nes man labiau patiko lakstyti lauke, gainioti kamuolį ir daryti visokias eibes“, – pasakojo G.Nausėda.

O I.Šimonytė prisiminė, kad vaikystėje skaitydavo po antklode pasišviesdama staline lempa, mat turėjo slėptis nuo kaimynės, kuri pamačiusi ją naktinėjant su knyga skųsdavo mamai. Paklausta, kokia vaikystės knyga jai įsiminusi labiausiai, ji sakė, kad tai – Astridos Lindgren kūrinys „Pepė Ilgakojinė“.

„Aš nežinau, kiek tokios knygos yra skirtos vaikams, nes mane, tiesą sakant, „Pepė Ilgakojinė“ veža iki šiol“, – sakė I.Šimonytė.

Įsimintiniausi kūriniai

Kalbėdami apie įsimintiniausias knygas, kokias yra skaitę, kandidatai į prezidentus vardijo klasika tapusius kūrinius ir autorius.

Štai G.Nausėda, kuris yra prisipažinęs, jog daugiau skaito negrožinės literatūros kūrinius, tarp didžiausią įspūdį palikusių autorių išskiria Gabrielį García Márquezą, Hermanną Hesse, Franzą Kafką.

„Šių autorių grožiniai kūriniai padarė įtaką man kaip asmenybei. <...> Šiaip aš nesistengiu ranguoti knygų pagal jų svarbą, nes jos visos ką nors duoda. Perskaitai knygą ir atrodo, kad ten buvo daug istorinių faktų, pavardžių, miestų, įvykių ir kartais gailiesi – atmintis neprasta, bet atrodo, Dieve, kiek visko pamiršau – praėjo kelios dienos, o daug ko negaliu atkurti. Bet tai yra klaidingas įspūdis, nes kokioje nors diskusijoje ar viešoje paskaitoje tie atminimai išplaukia iš atminties ir staiga suvoki, kad nepamiršai. <...> Taip kad įspūdis įspūdžiu, bet perskaityta literatūra ir knygos kažką tokio formuoja, kas nėra tiksliai apibrėžiama materialiai, bet kas labai padeda tavo dvasiniame gyvenime“, – kalbėjo G.Nausėda.

Tuo metu I.Šimonytė vardija šiuos į atmintį įstrigusius kūrinius: A.Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, Jerome'o J.Jerome'o „Trise dviračiais“, Kurto Vonneguto „Skerdykla Nr. 5“ ir „Katės lopšys“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ bei Jaroslavo Hašeko romanas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“, kurį I.Šimonytė yra pavadinusi knygų knyga.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė su savo mėgstama knyga apie Šveiką
Luko Balandžio / 15min nuotr./Ingrida Šimonytė su savo mėgstama knyga apie Šveiką

Paprašyta įvardinti mėgstamą Šveiko citatą, kandidatė į prezidentus prisiminė tokią ištrauką: „Yra tokia ironiška citata apie tai, kaip Šveiko paklausė apie valstybę ir jis atsakė, kad su valstybe neturįs nieko bendra, bet kartą turėjęs aklą senbernarų veislės šuniuką, kurį maitinęs kareiviškais sausainiais ir šuniukas pastipęs. Tai skaitant galima pagalvoti, kad tai nesąmonė. Bet jei pasižiūri giliau, tas „pastipo“ yra liūdnai ironiškas. Kartais dėl įvairių neprotingų dalykų, kuriuos labiau daro ne valstybė, o turbūt tai, kas yra valdžia, kas nors iš tikrųjų pastimpa. Gaila, bet tame yra tiesos.“

Ko negali skaityti

Paklaustas, ar yra knygų, kurių negali ar negalėtų skaityti, G.Nausėda pasakojo, kad tikrai negali skaityti pigių romanų apie meilę: „Man po penkių minučių būtų nuobodu.“

G.Nausėda sakė, kad laisvalaikiu taip pat negali skaityti knygų apie ekonomiką – jis turi aiškias ribas, kada skaito profesinę literatūrą ir tuomet, kai dar dirbo banke, šią literatūrą stengdavosi nagrinėti darbo metu.

„Ir mano keistokas požiūris į istorinius romanus. Kartais tai sunkiai paaiškinama, bet aš sau atsakiau į šį klausimą, kodėl man tai nepatinka. Istoriniai romanai yra būtent tas žanras, kuriame nebežinai, kur yra istoriniai faktai, objektyvi istorinė tiesa ir kur yra autoriaus interpretacijos. Todėl man dažnai būna gėda prisipažinti, kad tikrai puikios autorės Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ nė vienos dalies neperskaičiau. Ir ne dėl to, kad nevertinu jos talento, bet dėl to, kad tai yra toks žanras, kuris gali sugriauti istorinių žinių bagažą, kurį aš susiformavau – po to labai sunku meninius vaizdinius atskirti nuo to, kas yra vadinama istorine tiesa“, – 2017-ųjų pavasarį 15min pasakojo G.Nausėda.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Gitanas Nausėda

I.Šimonytė sakė vengianti knygų, kurios yra susijusios su įvairiomis sąmokslo teorijomis arba kurias parašė žmonės, turėdami kokių nors interesų.

„Nelabai skaitau fantastinės literatūros. Neturiu santykio su fantastika nuo vaikystės ir paauglystės. Negaliu pasakyti, kad man visiškai nepatinka, nes, pavyzdžiui, kokį J.K.Rowling „Harį Poterį“ su malonumu perskaičiau“, – kalbėjo I.Šimonytė.

Kandidatė į prezidentus taip pat neskaito savipagalbos knygų bei sentimentalių romanų: „Esu gyvenime keletą paskaičiusi, bet labiau dėl to, kad žinočiau, kaip jie atrodo. Bet ačiū, žinau, turbūt daugiau neskaitysiu.“

Spausdintos ar elektroninės knygos?

Abu kandidatai, paklausti apie elektronines knygas, prisipažino, kad šis knygos formatas nėra skirtas jiems.

G.Nausėda kalbėjo, kad jam nepatiktų, jei kelių šimtų puslapių knygą jam reikėtų skaityti ekrane. Pasak jo, tokiu atveju būtų prarastas kontaktas su knyga: „Aš prarasčiau tą gyvąjį kontaktą su knyga, kuris pasireiškia puslapių šiugždėjimu, perskyros įdėjimu, viršelio apžiūrėjimu. Tai kažkas tokio sakralaus. Pagaliau, tai net savotiškas ritualas – sunkiai įsivaizduoju, kad aš išsiverdu kavos ir einu su dideliu džiaugsmu sėstis prie monitoriaus. Ne, aš turiu rasti savo knygą, išsitraukti iš lentynos, nusinešti į tą vietą, kurioje skaitysiu, iškilmingai atsiversti pirmą puslapį ir tada jau po truputį leistis į tą kelionę.“

O I.Šimonytė sakė, kad ji neskaito elektroninių knygų, nes jos neturi skaitytojams pažįstamo knygų kvapo.

„Skaityklėje skaitau dokumentus arba darbui reikalingą lektūrą. Kartais lėktuve, kas yra patogiau. Bet knyga, kurią skaitau sau, visuomet yra tik popierinė. Aš manau, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Žmonės, kurie sako, kad popierinės knygos mirė, yra tikrai neteisūs, nes kol bus tokių freakų (išprotėjusių) kaip aš, spausdintos knygos tikrai nemirs“, – 2016 metais pasakojo I.Šimonytė.

Apie bibliotekas namuose

G.Nausėda yra aistringas knygų kolekcionierius. Tiesa, deklaruodamas savo turtą jis nenurodė savo sukauptos kolekcijos vertės. 15min paklaustas, ar turi kūrinį, kuris jam asmeniškai iš sukauptos kolekcijos yra brangiausias, jis tokiu įvardijo ilgai ieškotą Teodoro Lepnerio knygą, kurios pirmasis leidimas 1744 metais išleistas Gdanske – knygoje kalbama apie apie to meto Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą.

Kandidatas į prezidentus sakė, kad namų biblioteką, skaičiuojant kolekcines knygas su kitais kūriniais, turėtų sudaryti apie 4 tūkst. egzempliorių: „Iki šiol sulaukiu priekaištų iš knygotyrininkų, kad kaip aš galiu gyventi knygų nevesdamas į katalogus. Taip, katalogo neturiu, nes prisimenu, kur kokia knyga yra. Kartais atmintis paveda ir paieškos užtrunka keletą minučių, bet prisimenu jas visas. Maža to, iš karto pastebiu, jei kažkas knygomis naudojosi arba jas perstatė – tai nepraeina be mano dėmesio, nes matau, kad knyga netvarkingai įstumta. Šitoje vietoje esu pedantiškas.“

I.Šimonytė sakė, kad jos namų bibliotekoje yra daug tokių knygų, kurių ji niekada neskaitys ir mielai jas kam nors padovanotų: „Aš nelabai mėgstu knygas laikyti dėl to, kad būtų lentynos užkištos, kad atrodytų, jog pas tave yra labai daug knygų. Tikrai yra daug tokių knygų, kurias perskaitei ir prie kurių daugiau niekada negrįši.“

Ji prisiminė istoriją, kaip viena draugė iš jos buvo pasiskolinusi Dano Browno „Da Vinčio kodą“ ir, kai jį atnešė atgal, sakė: „Žinai, mano katinas jį sudraskė.“ I.Šimonytė draugei atsakė: „Tu man geriau būtum tos knygos ir negrąžinus, nes tas katinas suprato tos knygos vertę ir teisingai su ja pasielgė.“

„Tai va, tokių knygų iš tikrųjų man nereikia. Jei tokias kas nors pasiskolintų, tai gali ir negrąžinti, pasilikti sau arba pamesti. Bet yra ir tokių, kuriomis reikia dalintis su žmonėmis“, – kalbėjo kandidatė į prezidentus.

Antrasis prezidento rinkimų turas vyks gegužės 26 dieną – kartu su Europos Parlamento rinkimais.

Ar patys rašys knygą?

15min kandidatų klausė, kokia tikimybė, kad jie vieną dieną patys taps knygų autoriais. G.Nausėda prisiminė, kad jo disertacija 1994 metais virto knyga „Pajamų politika ir ekonomikos stabilizavimas“, dienos šviesą išvydo ir jo bei Vilijos Gerulaitienės sudaryta knyga „Nidos mokyklos kronika“.

„Tokia mintis, kad galėčiau parašyti knygą, man kyla. Tačiau tai būtų knyga ne apie ekonomiką, kaip visi tikėtųsi, bet apie tuos nuotykius, kuriuos aš patyriau kolekcionuodamas knygas. Visgi manau, kad dar per anksti šiai knygai atsirasti, kadangi tie nuotykiai tęsiasi ir jeigu aš dabar padėsiu tašką ir padarysiu savo kolekcionavimo fotografiją, vėliau atsiras nauji įvykiai ir man bus gaila, kad jie į šitą knygą jau nebetilps. Todėl aš dar norėčiau palūkėti ir, jei sveikata leis, padaryti tai vėliau“, – kalbėjo G.Nausėda.

Atsakydama į šį klausimą I.Šimonytė juokavo: „Kai baigiau darbą Finansų ministerijoje, manęs klausė: „Gal dabar parašysi knygą?“. Aš sakiau: „Gal parašyčiau, bet dar visi gyvi.“ Čia toks juodasis humoras.“

Tačiau ji prisipažino, kad rašyti jai visada patiko ir šios minties apie knygos rašymą atmesti nereikia, nors rašančiųjų, pasak jo, ir taip yra per daug.

„Kadangi žiūriu į save gana savikritiškai ir ironiškai, vėlgi, turbūt Šveiko apsiskaičiusi, manau, kad žmonės turi rašyti knygą tada, kai bent jau jiems atrodo, kad turi ką žmonėms įdomaus parašyti. Nes žmonių, kurie rašo knygas, kurių niekas neskaito, man atrodo ir taip yra per daug.Jei aš kada nors pajusiu, kad turiu žmonėms ką pasakyti būtent tokia forma, tai pasistengsiu tai padaryti“, – kalbėjo I.Šimonytė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas