Tikriausiai būtent dėl to, kad dirgiklis tėra nupieštas. Dirgiklis vardan dirgiklio. O turint tokį padrėkusį užtaisą, iki dinamito niekaip neprasibrauna teksto kibirkštys. Visi aplink aidintys balsai ir dainos jau kažkur girdėti, tarsi atspausti per kalkę. Žodžių junginiai, sakinių konstrukcijos, siužeto vingiai. Net ir paslaptys, slepiamos tarp eilučių, labiau primena tuščią celofaninį įpakavimą, o ne peilį, smingantį į minkštuosius audinius.
Krėslas pasisuka ir dabar aiškiai matyti jos profilis. Viskas tas pats: tvirta sėdėsena, mažumėlę atsikišęs smakras ir plona nubalusi oda. Tos pačios raukšlės nuo žiūrėjimo į ekraną. Bet visgi kažkas neleidžia abejoti, kad prabėgo daug metų.
Iš kitos pusės, tekstas skaitosi greitai, lengvai ir nerūpestingai. Bet skaitymas vardan skaitymo tai tik dirgiklis vardan dirgiklio. Todėl įsivažiavus vis dažniau pravinguriuoja mintis, kad tik pabaiga galėtų išpirkti visas šios knygos nuodėmes. Tą bekvapę, tačiau masiškai tiražuojamą gėlės aromato nuotrauką.
Skaitydamas negali suvaldyti savęs, bėgi įvykiams už akių, bandai nuspėti juos ir vis labiau abejoji, ar egzistuoja tokia pabaiga, kuri nusvertų šias svarstykles į amžinybės pusę. Ne tiek pabaiga, kiek pats nustebimas, kurio viliesi stebėdamas su kiekviena minute tirpstantį vilčių ledkalnį.
Knyga primena joje aprašomą dozę, kurios antrą kartą iš to paties dilerio nepirktum. Nes tai ta situacija, kai užtenka vieną kartą pabandyti ir žinai, kuo baigsis visi paskesni mėginimai.
Bandau nupiešti mane apnikusį jausmą iš visų pusių, tačiau nesigauna. Atrodo, kad ir autorei kažkas nesigavo. Klaidų knygoje nėra, bet būtent jose įprastai slepiasi esmė. Kvape, nuotaikoje, smulkmenose, kurios visuomet liudija gyvybę. O čia visos smulkmenos, visi maži niežulį keliantys gyviai seniai iššukuoti, sterilizuoti, nukenksminti. Ir tai verčia abejoti galima baime, kuri veda į priekį. Šioje knygoje baimės tik tiek, kiek pats tuo save įtikini. Pats, o ne autorė. Štai kur esmė. Dūris. Vaistai. Viskas paprasta. Įprasta. Tuščia tarytum įpakavimas. Net jeigu nuo brangaus ir reto, bet vis vien – tik įpakavimas. Kita vertus, kitaip to ir nepapasakosi, nes tam reikalinga ne knyga, o būtent #knyga. Kad pasiektų tikslinę auditoriją, kad parodytų skaudulius ir apnuogintų baimes. Ji turi būti tokia ir ji tokia yra.
Jis nemato pavojaus. Sako, kad verčiau paskubėti, nes jei dar spės iki sutemos, tai galės… Nes jei galės, tada padarys. Nes matė internete, o ten buvo tobula. Nes atrodo, kad kaip. Tada galėtų visi sutūpti ir. Nes kolega sakė, kad. Tai verčiau nelaukti, nes.
Perskaičius paaiškėja, kad knygos branduolys – tai istorija apie Selfų slėnį, telpanti vos į porą puslapių. Tačiau, kad tą istoriją pasiektum, turi perversti likusius beveik du šimtus. O juose visko tiek daug, kad reikia išmokti teisingai kvėpuoti, idant skaitydamas neuždustum. Lygiai taip – kad neuždustų tavo smegenys, aptraukti celofano plėvele. Arba priešingai – vis bandantys įsigauti pro tą plėvelę į spalvotų pažadų pasaulį.
Būtent tuose keliuose puslapiuose ir randu šerdžių šerdį, kuri atveria kažką gilesnio, kas žengia į aikštę be kūną aptraukusio celofano. Žengia atviru, beveik nuogu, todėl giliai įsikertančiu žingsniu. Sakau „beveik“, nes Selfų slėnyje niekuo negali būti tikras.
Knyga patiks vartotojams ir grotažymių mėgėjams, o visi kiti – rizikuokite. Nes niekada nežinai, kurioje vietoje mums iš tiesų skauda. Galbūt Selfų slėnis ir bus tas lakmuso popierėlis, padėsiantis pagaliau apsispręsti.
Vertinimas: 7 / 10
Kita informacija:
Puslapiai: 192 psl.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Metai: 2018 m.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje https://lentyna.wordpress.com
