Knygą iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Publikuojame knygos ištrauką.
***
Nebūna nė dienos, kad neperskaityčiau ar neišgirsčiau minint žodžio „talentas“. Užuominų apie jį begalybė kiekvienoje laikraščio skiltyje – nuo sporto puslapių iki verslo skyriaus, nuo aktorių iki muzikų biografijų savaitgalio priede, pasakojimų apie kylančias politikos žvaigždes. Sakytumei, nespėjo žmogus nuveikti ko nors, apie ką vertėtų parašyti, tuoj skubame pašventinti jį kaip ypač „talentingą“.
Jei talentą pabrėžiame pernelyg, vadinasi, kitų dalykų nepabrėžiame pakankamai. Pavyzdžiui, neseniai girdėjau, kaip radijo komentatorius lygino Hillary Clinton ir Billą Clintoną. Jis pažymėjo, kad abiem puikiai sekasi komunikacija. Tačiau jei Hillary vyras Billas yra talentingas politikas, tai jai tenka „pasispausti“, kad atitiktų vaidmenį. Billas talentingas iš prigimties, o Hillary tesanti darbštuolė. Neįvardyta, tačiau akivaizdi implikacija, kad ji Billui niekada neprilygs.
Panašiai elgiantis pagavau ir save. Kai kas nors padaro man tikrai gilų įspūdį, nemąstydama tarsteliu: „Koks genijus!“ O aš tai jau turėčiau išmanyti geriau. Tad kas gi čia vyksta? Kodėl toliau gyvuoja tas nesąmoningas palankumas talentui?
Prieš keletą metų skaičiau studiją „Tobulumo kasdienybė“, kurioje buvo lyginami tarpusavyje pajėgūs varžytis plaukikai. Straipsnio pavadinimu pagauta svarbiausia išvada: labiausiai stulbinami žmonių laimėjimai iš esmės yra nesuskaičiuojamų atskirų elementų visuma, kurių kiekvienas tam tikra prasme visai paprastas.
Šią analizę atlikęs sociologas Danas Chamblissas pažymėjo: „Tobulas pasirodymas iš tiesų yra daugybės smulkių įgūdžių ar veiklų santalka; kiekvienas jų išmoktas arba netyčia atskleistas, visi stropiai nugludinti iki įpročio, sudėlioti į susintetintą visumą. Nė vienas tų veiksmų nėra kuo nors nepaprastas ar antžmogiškas, tačiau faktas, kad visi drauge, atlikti nuosekliai ir teisingai, jie kuria tobulumą.“
Tačiau kas kasdieniška, niekam neįdomu. Atlikęs šią analizę, Danas keletą skyrių parodė kolegai. „Reikėtų kaip nors pagyvinti, – patarė bičiulis, – parodyti tuos žmones kaip įdomesnius...“
Paskambinęs Danui pasišnekėti apie vieną kitą jo pastebėjimą, išsiaiškinau, kad talento idėja – ir tuo, kas iš tiesų po ja slypi, – jis susidomėjo dar pats plaukiodamas, o paskui po kelerių metų tapęs dalį dienos dirbančiu treneriu. Dar tik pradedantis docentas Danas nusprendė atlikti giluminę kokybinę plaukikų studiją. Jis šešerius metus paskyrė pokalbiams, stebėjimui, kartais net gyveno ir keliavo su visų lygių plaukikais bei treneriais: nuo vietinio klubo iki būsimų olimpiečių elitinės komandos.
Dano mintis štai kokia: jei sulėtintame filme peržiūrėtume tas tobulumą kuriančias valandas ir dienas, savaites bei metus, įžvelgtume ir tai, ką mato jis: kad tas aukšto lygio pasirodymas faktiškai išauga iš kasdieninių veiksmų.
„Talentas, – pasakė jis, – turbūt yra atkakliausiai peršamas nespecialistų pateiktas sporto laimėjimų paaiškinimas.“ Tarsi tai būtų kokia nors nematoma „substancija, slypinti po pasirodymo realybės paviršiumi, kuri galiausiai ir paženklina geriausius mūsų sportininkus“. Šie didžiausi sportininkai atrodo apdovanoti „ypatinga dovana, kone kažkokiu „daiktu“, esančiu jų viduje, kurio neduota visiems kitiems, – galbūt fiziniu, genetiniu, psichologiniu ar fiziologiniu. Vieni „tai“ turime, kiti – ne. Vieni esame „sportininkai iš prigimties“, kiti nesame.“
Manau, Danas visiškai teisus. Jei neįstengiame paaiškinti, kaip sportininkas, muzikantas ar kas nors kitas padaro kažką tokio, kad liekame išsižioję, puolame skėsčioti rankomis kartodami: „Juk tai dovana! Niekas to neišmokys“, kitaip tariant, kai mums nepavyksta lengvai įžvelgti, kaip patirtis ar mokymasis leido žmogui pasiekti tobulumą, pranokstantį įprastą lygį, mes lengva ranka klijuojame etiketę: talentingas iš prigimties.
Pasak Dano, didžių plaukikų biografijos rodo, kad galutinę jų sėkmę lemia daugybė, daugybė veiksnių. Pavyzdžiui, beveik visi daug pasiekę plaukikai turėjo tėvus, kurie domėjosi sportu ir uždirbo tiek, kad įstengtų sumokėti už treniruotes, už keliones į plaukikų sąskrydžius, ir, kas ne mažiau svarbu, galimybę lankyti baseiną. Tačiau esminis dalykas – tie tūkstančiai valandų metai iš metų gludinant individualius elementus, kurių visuma sudarys vieną nepriekaištingą pasirodymą.
Taigi, nors greičiausiai neteisinga tarti, kad vienintelis akinamo pasirodymo paaiškinimas yra talentas, visgi jis suprantamas. „Nesunku tuo įtikėti, – sako Danas, – ypač jei su geriausiais sportininkais susiduriama vieną sykį per ketverius metus, per televizorių žiūrint Olimpines žaidynes, matant juos varžybose, o ne kasdieninių treniruočių metu.“
Kitas dalykas, kurį teigia Danas, – kad plaukiko sėkmei būtinas minimalus talentas gali būti daug mažesnis, nei daugelis mūsų įsivaizduojame.
„Jūs gi nenorite pasakyti, kad bet kas iš mūsų gali būti Michaelu Phelpsu? – klausiu aš. – Juk ne?“ – „Ne, aišku, kad ne, – atsako Danas. – Visų pirma, esama tam tikrų palankių anatominių savybių, kurių ištreniruoti tikrai neįmanoma.“ – „Ir, – tęsiau aš, – ar tikrai kai kurie plaukikai įstengia patobulėti labiau už kitus, net jei vieni ir kiti deda vienodai pastangų, net jei vienodai treniruojami?“ – „Taip, tačiau svarbiausias dalykas, kad tobulybė yra pasiekiama. Tobulybė yra daug individualių žygdarbių, ir visi jie įveikiami.“
Dano mintis štai kokia: jei sulėtintame filme peržiūrėtume tas tobulumą kuriančias valandas ir dienas, savaites bei metus, įžvelgtume ir tai, ką mato jis: kad tas aukšto lygio pasirodymas faktiškai išauga iš kasdieninių veiksmų. Bet ar toks užauginamas meistriškumas, vis geriau ir geriau atliekant paprastus atskirus dėmenis, jau viską paaiškina? Negalėjau tuo patikėti. Ar tikrai nėra nieko daugiau?
Paskambinęs Danui pasišnekėti apie vieną kitą jo pastebėjimą, išsiaiškinau, kad talento idėja – ir tuo, kas iš tiesų po ja slypi, – jis susidomėjo dar pats plaukiodamas, o paskui po kelerių metų tapęs dalį dienos dirbančiu treneriu.
„Na, mus visus traukia paslaptis ir magija, – sako jis, – mane irgi.“
Tada Danas man papasakojo apie dieną, kai jam teko stebėti plaukiančius Rowdy Gainesą ir Marką Spitzą. „Spitzas 1972 m. Olimpinėse žaidynėse laimėjo septynis aukso medalius ir prieš Michaelą Phelpsą buvo itin garsus, – dėstė Danas. – 1984 m., jau dvylika metų išėjęs į pensiją, Spitzas pasirodo baseine. Jis jau įkopęs į ketvirtąją dešimtį. Į vandenį neria sykiu su Rowdy Gainesu, kuris tuo metu yra pasaulio rekordininkas šimto metrų plaukimo laisvu stiliumi rungtyje. Jie keliskart nuplaukia po penkiasdešimt metrų. Kitaip sakant, dukart per baseino ilgį, surengia tarsi nedideles lenktynes. Daugiau kartų laimėjo Gainesas, tačiau jiems įpusėjus visa komanda stovėjo prie baseino krašto negalėdami atitraukti akių nuo Spitzo.“
Visa komanda treniravosi su Gainesu ir žinojo, kaip puikiai jis plaukia. Žinojo, kad iš jo tikimasi olimpinio aukso. Tačiau dėl amžiaus skirtumo niekam nebuvo tekę plaukti su Spitzu.
Vienas plaukikų atsisuko į Daną ir rodydamas į Spitzą tarė: „Dieve, juk čia žuvis.“
Dano balse girdėjau nuostabą. Net ir kasdieniškų dalykų analitikas, regis, leidosi užliūliuojamas aiškinimų apie talentą. Spustelėjau jį šiek tiek smarkiau. Ar tas didingas pasirodymas tikrai buvo kuo nors dieviškas?
Danas liepė man eiti ir paskaityti Nietzschę.
Nietzschę? Filosofą? Kaip šis devyniolikto amžiaus filosofas galėtų paaiškinti Marko Spitzo reiškinį? Paaiškėjo, kad Nietzsche irgi daug galvojo apie šiuos dalykus.
„Mes nepratę klausti, – rašė Nietzsche, – iš kur ir kaip atsirado tobulas kūrinys, mes tik džiaugiamės, kad jis yra išdygęs lyg mostelėjus burtininko lazdele.“
Perskaičiusi šią pastraipą, pagalvojau apie anuos jaunus plaukikus, stebinčius savo dievaitį Spitzą, demonstruojantį žmogui veik nepasiekiamą formą.
„Menininko kūrinyje niekas nemato jo tapsmo, – rašo Nietzsche. – Ir tai pranašumas, nes kai tapsmo aktą matome, mus tai atvėsina.“ Kitaip tariant, mes norime tikėti, kad Markas Spitzas gimė plaukioti taip, kaip niekas iš mūsų negalime ir negalėtume. Mes nenorime sėdėti ant baseino krašto ir žiūrėti, kaip iš mėgėjo jis virsta meistru. Maloniau, kai tobulybė jau visiškai susiformavusi. Paslaptis patraukliau už kasdienybę.
Bet kodėl? Kodėl mums norisi save kvailinti galvojant, kad Markas Spitzas savo meistrystės neužsidirbo?
„Mūsų tuštybė, mūsų savimeilė skatina genijaus kultą, – sakė Nietzsche. – Nes jei galvojame apie genijų kaip kažką magišką, tuomet nesijaučiame turį su juo lygintis ir sužinoti, kad daug stokojame... Jei jau ką pavadiname dievišku, tai reiškia, kad su juo lygintis nėra reikalo.“
Kitaip sakant, įgimto talento mitologizavimas leidžia mums atsipalaiduoti. Mes nugrimztame į status quo būseną. Kaip tik tai tikrai nutiko ankstyvais mano mokytojavimo laikais, kai talentą klaidingai tapatinau su laimėjimais ir tai darydama nesusimąsčiau nei apie savo pačios, nei apie savo mokinių pastangų svarbą.
Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.
