Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 vasario 10d. 12:46

Knygos ištrauka. Jette A.Kaarsbøl „Užverstas dienoraštis“

„Užverstas dienoraštis“
Asmeninio archyvo nuotr. / „Užverstas dienoraštis“

Danų rašytojos Jette A.Kaarsbøl romanas „Užverstas dienoraštis“ gimtojoje Danijoje sulaukė didžiulės sėkmės – parduota daugiau nei 175 000 egzempliorių. Patys danai tokį tiražą vadina „neįsivaizduojamu“. Be to, pagal šį labai atmosferišką į XIX–XX a. sandūros Kopenhagą nukeliantį romaną bus kuriamas kino filmas, rašoma pranešime spaudai.

Kopenhaga, 1875-ieji. Geros šeimos dukra Frederikė ruošiasi tekėti už jauno pastoriaus ir dalytis su juo visais kuklaus gyvenimo džiaugsmais bei vargais. Tačiau laisvamanių būrelio, į kurį atsitiktinai patenka ir Frederikė, siela – žavus, protingas gydytojas Frederikas atveria jai kito gyvenimo galimybę.

J.A.Kaarsbøl romanas – tikras kaip pats gyvenimas, to meto Kopenhagą, regis, galima užuosti, paliesti ir joje apsigyventi. Beveik bergmaniškos dramos, verdančios Frederikės sieloje, – amžinos, o vyro ir moters santykių labirintas –sudėtingesnis, nei galime įsivaizduoti.

Kviečiame skaityti „Užversto dienoraščio“ ištrauką.

Mes matome Frederikę iš nugaros. Ji milžiniškoje, griežta katedros pompastika dvelkiančioje patalpoje, kuri dar labiau pabrėžia jos menkumą. Kopenhagos laiptinė su terrazzo danga ir iškaltomis plieno detalėmis šalta ir plika, o uošvių buto durys nepramušamos kaip šarvai.

Gal jos primygtinis nenoras įsitraukti į tikrovę šiandien pasireiškė tuo, kad kelią iki uošvių teko sukarti veltui. Prieš pusvalandį, išeinant iš namų, buvo „nuostabiausias saulėtas oras“, bet galiuką paėjus ėmė tvenktis debesys, o likus porai gatvių iki kelionės tikslo dangus prakiuro ir ant jos šuorais pliūptelėjo lietus. Ji keletą kartų bergždžiai skambina į duris (kurgi jie, tie erzinantys žmonės?), ir tik tada jai dingteli, kad gal supainiojo dienas.

Asmeninio archyvo nuotr./Jette A.Kaarsbøl
Asmeninio archyvo nuotr./Jette A.Kaarsbøl

Lietus nesiliauja barbenti į stiklus, triukšmas kurtinantis, o jos smulki figūrėlė permirkusi kiaurai: raudonos garbanėlės ant galvos subliuško, nuo išsipešusios sruogelės per veidą varva lietaus vanduo. Suknelė prilipusi prie kojų it šlapias marlės kompresas. Ji kilsteli sijoną ir pasižiūri į naujuosius aulinukus – su iš šonų nukarusiais raišteliais, jie atrodo apverktinai. Ant grindų, priešais batų noseles, jos gėda išsiliejo dviem murzino vandens balutėmis. Jai baisiai šalta, dėl šlapių drabužių krečia drebulys. Ant smakro susimetė būdingos raukšlelės – tokį graikiško riešuto raštą galima pastebėti pargriuvusio vaiko veide prieš verksmo protrūkį, kol vaikas narsiai, bet bergždžiai dar bando įveikti visišką pažeminimą.

Išgirdusi atsidarant laukujes duris, ji paskubomis mėgina apsitvarkyti graudų savo pavidalą. Laiptais ataidi grėsmingi žingsniai, o jiems artėjant, ji vėl stveria skambučio virvelę ir dedasi ką tik atėjusi ir lyg tuoj ją pasveikins visa Holmų šeima, kiaurą dieną laukusi jos ateinant. Tarp turėklų virbų išnyra (sausas!) viršugalvis (ir nėra nė menkiausios abejonės, kieno jis!), o po neklusniais plaukais – tamsūs erelio sparnai, ilga nosis, siaura, rimta burna, viršutinė lūpa vos išsikišusi virš apatinės. Jo žvilgsnis nuleistas, turbūt todėl, kad purto vandenį nuo didelio juodo skėčio. Praeidamas pro šalį, jis išsiblaškęs mandagiai linkteli ir lipa toliau, vis dar susitelkęs į savo svarbų užsiėmimą.

Ji su palengvėjimu atsipučia. Po minutėlės išgirs užsitrenkiant duris ir be jokių pasiaiškinimų galės traukti namo.

Tada ji išgirsta, kad žingsniai sustoja! Šią akimirką visas Frederikės pasaulis tėra slogi tyla, regis, susiurbianti visus garsus ir visatą paliekanti mirtį primenančioje tuštumoje. Po to žingsniai vėl ima artėti, ir ją užgriūva visas pasaulis su beprasmiais garsais ir kvapais. Laiptų aikštelėje virš jos išnyra Frederiko Faberio siluetas. Valandėlę jis tik stovi ir žiūri į ją.

– Laba diena, panele Leuenbech. Atleiskite... Iškart jūsų nepažinau. – Jis linkteli į Holmų duris. – Nieko nėra namie?

– Taip... Ne! Tikriausiai būsiu supainiojusi dienas. – Sūpuodamasi ant pėdų pirštų, ji girdi, kaip batuose kliuksi vanduo.

– Ar visai niekas neatsako? – Jis ryžtingai nulipa likusius laiptelius ir griebia skambučio virvelę, tarsi abejotų jos gebė-jimu paskambinti į duris.

– Ne, – atsako ji nenoriai, truputėlį pasitraukdama į šalį. – Mane tik stebina, kad namuose nėra net tarnaitės.

Pagaliau jis įsitikina, kad ji teisi. Paleidžia skambučio virvelę ir skėsteli rankomis.

– Na, – taria jis, – ji turbūt pasinaudojo proga aplankyti savo vaikiną. – Jis nuleidžia akis į šlapius savo batus, po to vėl jas pakelia ir mirkteli jai – ženklas, kurį Frederikė pagauna ne tik akimis, bet ir visu kūnu – tarsi ji turėtų jutiminį aparatą, apie kurį nė nežinojo, mat iki šiol nepasitaikė ganėtinai stiprių postūmių, galėjusių jį pažadinti. – Jei taip, reikia tikėtis, kad jis gyvena netoliese, – priduria Frederikas nusišypsodamas.

Akivaizdu, kad jos būklę jis pastebi tik dabar – kai nužvelgia ją nuo pat ant viršugalvio prisiplojusių plaukų iki begėdiškai nuskriaustų batų, šypsena akimoju dingsta nuo veido.

– Vaje! – šūkteli jis rimtai suraukęs kaktą, – jūs visiškai permirkusi, panele! – Jo veidas vėl nušvinta. – Klausykit, būtinai turite užlipti pas mano mamą ir sušilti.

Ji žino to negalinti. Juk ji visą šį laiką savotiškai bijojo kaip tik šito.

– Tikrai negaliu. Bet ačiū. Jūs labai draugiškas, bet aš verčiau eisiu namo. – Ji pasisuka lipti laiptais žemyn.

– Ne, sustokit! – Jis ranka mosteli lango pusėn. – Pažiūrėkit tenai. Juk negalite išeiti tokiu oru!

Ji stabteli laikydama ranką ant turėklo ir pasižiūri jo parodyta kryptimi. Vanduo žliaugia stiklu nė kiek ne mažiau, ir ji supranta, kaip sunku bus įtikinti jį, kad išeiti į lauką tokiu oru jai nėra keblumų.

Jo balsas tampa primygtinis, tarytum jis kalbėtų su užsispyrusiu vaiku.

– Nekvailiokite, panele... Leuenbech. Jūsų pavardė tokia, ar ne?.. Juk susirgsite, jei tokiu oru išeisite į lauką tokia šlapia. Padarykit man paslaugą ir užlipkim kartu. Tik kol sušilsite!

– O kas sako, kad ponia Faber dabar nusiteikusi priimti svečius?

– Mano mama, – nusijuokia jis, – ji man niekada neatleis-tų, jei palikčiau jus čia. Ji vis tiek laukia manęs arbatos dabar, trečią valandą, ir tik apsidžiaugs jus pamačiusi. Turiu prisipažinti, ji nedažnai mato mane moters draugijoje.

Paskutinius žodžius jis ištaria pašnabždomis, nes paėmęs už parankės ima traukti besispyriojančią auką į viršų.

Tarnaitei įleidus juos į prieškambarį, jis kasdieniškai pakabina skėtį ir pamažu nusivelka švarką.

– Mama. Greičiau ateik ir pažiūrėk. Arbatos atsivedžiau dar vieną svečią!

Svetainės durys atsidaro, ir pasirodo gaivi, elegantiška ponios Faber figūra.

– Panele Leuenbech! – šūkteli ji, – po galais, iš kur jūs?

Ji žiūri čia į vieną, čia į kitą, tarsi turėtų baisų įtarimą, kad jai už nugaros vyko neleistinų dalykų.

– Tai štai, – erzindamas sako Faberis, – radau ją apačioj, prie Holmų durų, permirkusią ir sušalusią. Pas juos nieko nėra namie. Užtrukau valandą, kol įkalbėjau šią panelę užlipti viršun!

– Na, atsiprašau, kad taip įsiveržiu. – Frederikė jaučia privalanti ką nors pasakyti, bet nenumano ką, nes nežino, kodėl ji čia ir juolab kaip kada nors iš čia ištrūks. – Jūsų sūnus įsitikinęs, kad eiti namo tokiu oru man reikštų tikrą pražūtį. Labai tikiuosi, kad netrukdau.

– Trukdote! Niekai ir tauškalai. – Ponios Faber veide pasirodo šypsena. – Tiesą sakant, arbatą jau paruošiau. – Ji pasisuka į tarnaitę, nuošaly iš nematomos vietos besekančią šią dramą naiviu, smalsiu žvilgsniu, tačiau jos akys bemat apsiblausia vos supratus, kad šiuokart skandalo nebus.

– Hana, gal galite pasirūpinti, kad mūsų viešnia nusivilktų šlapius drabužius? O aš paieškosiu ko nors sauso, kad panelė galėtų persirengti. Ir padenkite stalą dar vienam asmeniui.

Po dešimties minučių įsibrovėlė įsitaiso ant sofos, pakėlusi kojas ir susivyniojusi sušalusias pėdas į vilnonį pledą. Jos aulinukai stovi Faberių šeimos virtuvėje prie viryklės. Prikimšti laikraščių, jie panašūs į porą apsirijusių prekeivių.

Vėliau ji tą dieną prakeiks!

Kai Frederikas Faberis lydi ją namo, lietus kiek nurimęs, vakarėja, gatvėse judėjimas pamažu slopsta tol, kol žmonės galiausiai sueina į savo kambarius. Didžiojoje Karaliaus gatvėje jos palydovas turi kažkokį nedidelį reikalą raštinės reikmenų krautuvėje. Frederikė mieliau lieka laukti lauke, dėkinga už menką atokvėpį, nes įtampa tvyro tarp jų nuo pat tada, kai išėjo iš jo tėvų buto. Dabar, kai nėra pokalbį palaikančios ponios Faber, juodu vargiai randa bent žodelį pasakyti vienas kitam, ir didžiąją kelio dalį kiekvienas eina po savo skėčiu (Frederikei maloniai paskolino ponia Faber) klampioje tyloje.

Frederikui pagaliau išėjus su mažu paketėliu po pažastimi, krautuvės durys užsidarydamos įprastai skambteli ir dzingteli. Juodviem keliaujant toliau ir pasukus už kampo prie Naujosios Karaliaus aikštės, staiga kažkas šūkteli Frederiko vardą. Jie apsigręžia – kitoje gatvės pusėje stovi ir karštai moja jauna pora. Frederikas Faberis nušvinta plačia šypsena, ir, didžiam Frederikės apgailestavimui, nepažįstamieji iškart žengia per gatvę. Jaunoji moteris tuoj puola Frederikui ant kaklo, o jis nėmaž nesutrikęs apkabina ją per liemenį ir apsuka ore. Frederikė žengia žingsnį atatupsta, kad besisukantys skėčiai jos nepargriautų ant žemės. Ji stypso ten kaip užmirštas daiktas ir stebi savo kojas, kurios staiga pareikalauja viso jos dėmesio.

Kai nepažįstamoji uždususi vėl tvirtai atsistoja ant šaligatvio, ji nužvelgia Frederiką apsimestinai rimtai:

– Kur dingai vakar, bjaurus berniūkšti? Mes tavęs laukėme!

– Atsiprašau, baisiai apgailestauju, bet niekaip nespėjau. Grįžau tik apie vidurnaktį.

– Na, tai šįvakar turėsi būtinai ateiti! Būtinai, – sušunka ji šypsodamasi (koketiškai, kviečiančiai?). – Linhartas kai ką nori tau parodyti. – Ji įsimylėjusi pažvelgia į savo palydovą ir pasitikinčiai pakiša ranką jam po ranka. Puošnus pirštinėtas delnas patapšnoja jos ranką.

– Taip, teks ateiti, Frederikai. Erholtas ateina vakarienės aštuntą. Ir tau reikėtų būti. Beje, turėsim aptarti paskutines smulkmenas dėl sekmadienio.

– Ačiū, mielai. Tik palydžiu panelę Leuenbech namo ir iškart ateinu.

Šypsodamasis jis apsigręžia ir švelniai uždeda ranką ant savo protežė peties.

– Klausykit, visai pamiršau pristatyti savo palydovę. Tai panelė Leuenbech – Kristiano Holmo sužadėtinė. O čia mano jaunesnioji sesuo Amalija Linhart ir labai kantrus jos vyras Tomas Linhartas.

Atliekamas rankų padavimo ritualas; Amalija ranką paspaudžia tvirtai ir pažvelgia tiesiai į Frederikę pora atvirų žalių akių, spindinčių neregėto grožio veide. Šypsena panaši į brolio.

– Ak, tai čia gerojo Kristiano sužadėtinė... Juk pameni Kristianą Holmą, ar ne? – sako ji, kreipdamasi į vyrą.

– Taip, gana aiškiai. – Nepažįstamasis rimtai linkteli Frederikės pusėn, tarsi juos sietų bendra paslaptis – ar tai didelė privilegija, ar nepakeliama našta, iškart nesuprasi.

Amalija Linhart, atlošusi galvą ir atlenkusi skėtį atgal, pasižiūri į dangų:

– Jeigu oras ir toliau bus toks, bijau, kad mūsų sekmadienio iškyla į mišką nebus labai maloni.

– Na jau ne, laiduoju!

– Ek, Frederikai, – ji papurto galvą ir pirmą kartą kreipiasi tiesiai į Frederikę. – Gerasis brolis labai autoritetingai pasisako daugeliu klausimų. Matot, dabar jis tikriausiai asmeniškai susitarė su mūsų Viešpačiu dėl oro.

– Taip, taip, tik palauk ir pamatysi. Kai pabusime sekmadienio rytą, iš giedro dangaus švies saulė. Niekaip neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Jeigu mūsų Viešpats egzistuoja, kaip tvirtinama, ir jeigu jis nenori pasirodyti visiškai niekam tikęs, tai jis, kad tave kur, turi žinoti, jog sezoną mes visad pradedame pirmą gegužės sekmadienį.

Juokas. (Praeiviai galėtų stebėti keturis jaunuolius, sto-vinčius ir besijuokiančius prie Naujosios Karaliaus aikštės kampo!)

– Klausykit, gal jūs su Kristianu norėtumėt kartu su mumis vykti į mišką sekmadienį? Būtų taip smagu, – šūkteli Amalija ir pažvelgia į Frederikę didelėmis, tiriančiomis akimis.

– Deja, – ji atsako per greitai, pernelyg apstulbusi dėl pasiūlymo ir pernelyg suirzusi dėl to, kad ši moteris nederamai pasikėsino į jos sužadėtinio vardą, tad niekaip nespėja išspausti mandagios šypsenos. – Mano sužadėtinis išvykęs, ir aš laukiu jo sugrįžtant tik po aštuonių dienų.

– Jis išvykęs??? – Jos akys entuziastingai blyksteli! – Na, tuomet jūs privalote vykti kartu. Negalime leisti jums kiurksoti namie ir nuobodžiauti, kol mes linksminsimės. Ar ne? – ji žiūri tai į vieną, tai į kitą, ieškodama pritarimo savo pasiūlymui.

Faberis pakelia antakius ir ranka padaro mostą, galintį reikšti, kad jis atviras bet kokiam pasiūlymui arba kad jis neprisiima atsakomybės už pasekmes.

Frederikė, aišku, bando atsisakyti! Tikrai stengiasi iš paskutiniųjų, bet ji netruks patirti, kad šie žmonės turi ypatingą gebėjimą pasiekti, ko nori, – tarsi juose glūdėtų kažkoks įgimtas ir savaime aiškus reikalavimas, kad kiti jiems paklustų. Juokaudami jie ją patikina, kad viskas vyks „labai padoriai“, tarsi ji abejotų tuo. Kai ji išreiškia susirūpinimą dėl to, kaip į tai pažiūrės anyta (tai išties jos nejaudina, bet gali būti kaip atsiprašymas), jai atsakoma, kad jie tikrai ja pasirūpins.

– Nepamirškit, mes seni tos šeimos pažįstami! O Kristianas tik džiaugsis, kad kas nors paglobos jo sužadėtinę, kad jau pats negali!

Na ir paprastas kai kuriems žmonėms yra gyvenimas!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Temos: 2 Danija Knygos

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/