Pirmas skyrius
Roza maigo visus mygtukus. Ji atlošia krėslą ir vėl sugrąžina jį į pradinę padėtį; paaukština,pažemina, įtraukia ir išstumia pakojį; įjungia ir išjungia šviesą; pakelia ir nuleidžia televizoriaus ekraną. Mes niekada neskridome verslo klase. Rozai būtina viską ištyrinėti, išsiaiškinti, ką jai leidžiama daryti, o ko – ne, ir kaip draudimus apeiti.
Skrydžių palydovės ja žavisi. Roza visuomet sužavi skrydžių palydoves. Ji dešimtmetė šviesiaplaukė garbanė didelėmis mėlynomis akimis su duobutėmis skruostuose, kurias, prireikus, geba ir paslėpti, tarsi paspaudus mygtuką.
Roza atrodo kaip lėlė, tačiau ji – ne lėlė.
Ji sėdi prie lango, o tai reiškia, kad nuo potencialių aukų ją skiriu tik aš. Kol kas mergaitė džiaugiasi mygtukais. Kartais visiškai užsimiršta spaudinėdama mygtukus, skaičiuodama smilteles, kampų dydį, nagrinėdama, kaip kas veikia ir kaip išpešti iš to naudos sau.
Viliuosi, kad sesuo bus užsiėmusi visą kelią iki Niujorko, tačiau vilties mažai. Skrydis ilgas, todėl Rozai taps nuobodu, ir ji ims ieškoti būdų prikrėsti eibių taip, kad nepastebėtų Selė ir Deividas, mūsų tėvai. Mano užduotis yra ją sulaikyti.
Skrisdama verslo klase ji bus užsiėmusi kur kas ilgiau, nei skrisdama ekonomine klase. Čia gana malonu. Aš galiu išsitiesti.
Pasilenkęs į priekį vos pasiekiu priešais esančią sėdynę. Keliai niekur nekliūva. O, kad čia būtų sporto salė. O, kad lėktuvas skristų namo, į Sidnėjų.
– Kažin ar labai sunku būtų atidaryti avarinį išėjimą? – Roza įsistebeilija į saugumo taisyklių kortelę.
– Tau? Neįmanoma. Esi per maža. Be to, lėktuvui skrendant jis neatsidaro.
Nežinau, ar tai tiesa. Esu tikras, kad vėliau Roza išsiaiškins ir man pasakys.
– O jei sukelčiau lėktuve gaisrą?
Girdint Selei ir Deividui, ji tikrai nieko panašaus nepasakytų, tačiau šie sėdi kitoje eilėje, priešais mus, ir tylus variklių gaudesys nustelbia mudviejų žodžius. Aš girdžiu viską, ką sako Roza, kaip spragsi ir zvimbia jos spaudomi mygtukai, kaip girgžda krėslas, o ji girdi mane, tačiau niekieno kito žodžiai mūsų nepasiekia, o mūsiškiai nepasiekia kitų.
– Če.
– Taip, Roza?
Ar dabar ji pasiteiraus apie sprogimą lėktuve?
– Aš mieliau būčiau likusi Bankoke.
Abejoju. Rozai, rodos, nė kiek nerūpi, į kurią pasaulio vietą gimdytojai mudu tempiasi: į Naująją Zelandiją, Indoneziją, Tailandą ar namo, į Australiją. Jai visiškai tas pats.
– Tau nepakako šešių mėnesių?
Šeši mėnesiai toje pačioje vietoje mums yra ilgas laikas.
– Ilgėsiuosi Apinijos.
Aš dėbteliu į Rozą, bet nieko nepasakau. Apinija mano sesers anaiptol nepasiilgs. Tik ne po to, ką Roza privertė ją padaryti. Mums atsisveikinant Apinija tvirtai įsikibo į motiną ir nieku gyvu nenorėjo paleisti. Mergaitės tėvai manė, kad ši sielvartauja dėl išsiskyrimo su Roza, tačiau aš žinojau, kad Apinija jos bijo.
Tačiau Rozai viskas yra žaidimas. Sesuo demonstruoja man savo skruostų duobutes, nors ir žino, kad esu joms atsparus.
Roza vėl nusisuka į mygtukus ir ima spaudyti visus iš eilės. Laukia, kada liepsiu liautis, tačiau šito nebus. Aš prijungiu prie telefono ausines, paleidžiu „Skriejančių kumščių“ įrašą – skrydžiui pasilikau keturias laidas – ir tuo pat metu perskaitau paskutiniąsias savo geriausių bičiulių – Džeisono, Džordžės ir Nazimo – žinutes.
Pakreipiu telefoną, kad nematytų Roza.
– Ar ji dar nieko nepadegė?
– Juokinga.
Dar juokingiau, kad Roza jau klausė apie tai. Norėčiau, kad Džordžė būtų čia. Ir Džeisonas, ir Nazimas. Man jų trūksta. Su jais vieninteliais galiu pasišnekėti apie Rozą. Nors tik Džordžė manimi tiki.
Man įpusėjus antrą laidą, skirtą Muhamedui Ali, Roza kumšteli į ranką.
– Če.
– Ką, Roza?
Aš pasikabinu ausines ant kaklo.
– Aš buvau gera ir tesėjau pažadus.
Aš prunkšteliu. Pažadus Roza paprastai tesi pasinaudodama savo aptiktomis spragomis. Galėtų tapti siaubą varančia advokate.
– Man turėtų būti leista padaryti vieną mažytę niekšybę.
– Geras elgesys – ne žaidimas, Roza.
Tačiau Rozai viskas yra žaidimas. Sesuo demonstruoja man savo skruostų duobutes, nors ir žino, kad esu joms atsparus.
– Turėčiau gauti atlygį už tai, kad buvau gera.
– Tavo atlygis – kad nieko nepasakiau gimdytojams.
– Bet tu jiems pasakei.
– Tik ne apie tai, ką padarei Apinijai.
Anksčiau papasakodavau tėvams visus Rozos darbelius, bet ilgainiui lioviausi. Jie įsitikinę, esą jos paikiojimas – taip jie šitai vadina – yra normalus dešimtmečio vaiko elgesys. Be to, – visad priduria, – ji elgiasi daug geriau nei anksčiau. Ne, anaiptol, tiesiog ji išmoko daug geriau slapstytis nei anksčiau. Jų supratimu, Roza turėjo problemų. Tėvai vedžiojo ją pas gydytojus, psichoterapeutus ir kitus specialistus, kurie ją išgydė. Taigi problemos išspręstos. Dabar ji mažumėlę socialiai neprisitaikiusi, todėl mūsų užduotis yra jai padėti, šito nesureikšminant.
– Nebuvo ko sakyti. Aš nieko nepadariau.
– Neketinu milijardinį kartą kartoti, kad priversti kitą žmogų padaryti tokį siaubingą dalyką yra taip pat blogai, kaip ir tai padaryti pačiam.
– Kiti nuolat elgiasi blogai.
– Tu nesi... – pradėjau.
– Pažvelk į tą senį. Jis negerai daro.
Kitapus tako sėdintis dalykiniu kostiumu apsitaisęs vidutinio amžiaus vyras moja norėdamas atkreipti stiuardesės dėmesį. Jis maukia gintarinės spalvos skystį lyg vandenį.
– Šitaip gerti yra negerai, – manieringai rėžia Roza. – Čia jau septinta taurelė, – ji suneria rankas, tarsi pateikusi stulbinamą argumentą. – Kodėl jie ir toliau neša jam gėrimus? Arba kodėl nepasodina jo į lėktuvo kalėjimą?
– Lėktuvuose nėra kalėjimų.
– Jis trukdo tai moteriai, – nutaria Roza, tarsi jai rūpėtų.
Vyriškis svyra ant savo kaimynės, ką padaryti ne taip ir paprasta.
Verslo klasės sėdynes skiria ne siauri ranktūriai, o staleliai. Moteris atšlyja kaip galėdama toliau. Ji įsikišusi į ausis ausines ir rankose laiko knygą.
Svarstau, ko galėčiau imtis. Gal girtuoklis susigėstų, jei dėl bjauraus elgesio jį sudrausmintų septyniolikmetis?
Man nespėjus pakilti šalimais sustoja skrydžių palydovė. Ji atsisuka ne į girtuoklį, bet į Rozą.
– Kvietėte, panelyte? – pasiteirauja ir pasilenkusi išjungia iškvietimo lemputę.
Roza nušvinta, demonstruoja savo skruostų duobutes ir kresteli garbanas. Palydovė nė pati nepajunta, kaip irgi ima jai šypsotis.
– Neketinu milijardinį kartą kartoti, kad priversti kitą žmogų padaryti tokį siaubingą dalyką yra taip pat blogai, kaip ir tai padaryti pačiam.
– Man viskas gerai, tik abejoju, ar gerai ir anai moteriai, – Roza rodo stiuardesei už nugaros. – Šalia sėdintis vyras jai trukdo. Gal galėtumėte ko nors imtis? Mano brolis sako, kad lėktuve nėra kalėjimo, bet, jei būtų, turėtumėte jį ten uždaryti. Jis – blogas žmogus.
Palydovė atsiprašydama skėsteli delnais.
– Kalėjimo tikrai neturime, apgailestauju, bet labai gražu, kad rūpiniesi. Aš tuo pasidomėsiu.
Mergina vėl nusišypso Rozai.
– Man patinka jūsų auskarai, – pagiria Roza.
Auskarai įveriami, prigludę prie ausų spenelių, auksiniai, su raudonais akmenėliais.
– Ačiū.
Stiuardesė nužingsniuoja tarp krėslų eilių.
– Matai? – pareiškia Roza. – Aš rūpinuosi kitais. Padėjau tai poniai. Koks mano atlygis?
– Pagalba kitiems žmonėms ir yra tavo atlygis.
Roza užverčia akis į lubas. Tokia mina rodoma tik man vienam.
– Manau, stiuardesė turėtų atiduoti man savo auskarus.
Aš atsilošiu krėsle ir grįžtu prie laidos apie Muhamedą Ali. Jis vis dar vadinamas Kasijumi Klėjumi ir tebėra mėgėjas.
Roza žiūri filmą. Aš nepakreipiu galvos ir nepasidomiu, kokį.
Gal kurį laiką nespaudinės mygtukų. Kasijus Klėjus ką tik laimėjo olimpinį aukso medalį.
Girtasis išsvirduliuoja į taką. Norėdamas išlaikyti pusiausvyrą, klupteli ir įsitveria į mano krėslą. Nuo jo trenkia alkoholiu ir įsisenėjusiu prakaitu.
– Ei, mergyte, – kreipiasi spoksodamas į Rozą. – Tavo plaukai labai gražūs. Visai kaip Širlės Templ. Lažinuosi, nežinai, kas tokia...
Roza iškiša jam liežuvį.
– Ji žino, kas buvo Širlė... – pradedu, bet girtuoklis jau krypuoja tualetų link. Ko gero, ilgėliau vystyti minties nebeįstengia.
Rozos kalbinta stiuardesė prisiartina kitu taku ir pritupia prie girtuoklio trukdomos moters. Mes negirdime, ką ji sako, bet moteris susirenka daiktus ir paskui stiuardesę nueina į lėktuvo priekį.
– Jie perkėlė ją į pirmąją klasę, – sako Roza. – Čia mano nuopelnas. Aš ją išgelbėjau. Mane irgi turėtų perkelti į pirmąją klasę. Toks turėtų būti mano atlygis.
Dabar jau mano eilė užversti akis į lubas.
– Makbrunaitams derėjo skraidinti mus pirmąja klase, – nusprendžia Roza. – Jie turtingi. Lažinuosi, kad patys keliauja pirmąja.
Makbrunaitai yra patys seniausi Selės ir Deivido draugai. Jie pažįstami nuo tada, kai buvo mano amžiaus. Gimdytojų bičiuliai skraidina mus į Niujorką, kad pradėtume verslą. Mano tėvai yra įsukę daugybę verslų. Tokia jų specializacija. Jie pradeda verslą, tuomet jį parduoda ir pasitraukia.
– Moteris perkelta, bet kaip ketinama nubausti jį, Če? Norėčiau, kad lėktuve būtų kalėjimas.
– Tikriausiai jie prispjaudys jam į kavą.
– Šito negana.
– Juokauju, Roza. Niekas to nedarys.
– O turėtų.
– Ne visada gyvenime viskas klostosi tokiu būdu, sesute.
– O kokiu būdu viskas klostosi gyvenime? – teiraujasi Selė ir pasilenkusi per mane pabučiuoja Rozą. – Kaip laikosi mano mylimi vaikai?
– Verslo klasė pati geriausia, – išpoškina Roza. – Man patinka turtuolių krėslai. Nuo šiol visuomet šitaip skraidykime.
Selė juokiasi.
– Būtų gerai.
– Galite priversti Makbrunaitus sumokėti, – pamoko Roza. – Tik derėtų jiems pasakyti, kad kitą sykį parūpintų mums pirmąją klasę.
Selė prunkšteli.
– Noriu ją pamatyti. Tik įsivaizduok, kiek mygtukų turėtų būti ten.
Roza paspaudžia vieną, ištiesina atlošą, o paskui vėl atlošia.
– Kaip matau, išmėginai visus mygtukus.
Argi ji ne visada taip elgiasi? – pagalvoju, bet nutyliu.
– Deividas padarė tą patį, o dabar kietai miega.
Mes su Sele šypsodamiesi susižvalgome. Deividas gali miegoti bet kur.
– Aš ketinu pažiūrėti visus filmus, – sako Roza.
– Ar tau nereikia nueiti į tualetą?
– Sele! – pasipiktina Roza. – Man nebe dveji. Sugebėsiu nueiti ir pati.
– Prižiūrėk ją, – nuleidusi balsą sušnibžda man į ausį motina.
Aš visuomet ją prižiūriu.
