Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Knygos „Kabinetas 339“ recenzija: Vadovėlis, mažiausiai du viename, ir dar Ka

Pavadinau šią per kelis mėnesius trijų tiražų sulaukusią knygą vadovėliu ne todėl, kad skaityti ją nuobodu (tikrai nenuobodu), o todėl, kad skaityti ją privaloma, bent jau kai kam. Tačiau vadovėlis paprastai nebūna skirtas profesinėms iliuzijoms naikinti. Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje tai daroma nuosekliai (tik kažin, ar tikslingai).
„Kabinetas 339“ knygos pristatymas Kaune
„Kabinetas 339“ pristatymas Kaune / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Autoriai trečiuoju asmeniu (jie) žiūri į save kaip į žurnalistus ir jų sunkų protinį, o kartais ir fizinį (kai nelabai lieka laiko išsimiegoti) darbą. Išbandomas psichinis atsparumas stresui ir nuoboduliui (va, skaityk kelias dienas, failą po failo Registrų centre). Žurnalistika čia – gal visai sotus (dažnai patiekiamas restorane, kaip matome iš knygos), bet neretai kartokas ir kietokas duonos kąsnis.

Tomas Vaiseta jau rašė, kad ši knyga – bene pirmasis tiriamosios žurnalistikos pavyzdys lietuviškai. O štai žurnalistikos teoretikė Džina Donauskaitė rekomenduoja knygą studentams ir jau dirbantiems žurnalistams, nes joje atskleidžiami žurnalistinio darbo metodai ir technikos. Tad turime žurnalistikos vadovėlį plius.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Puslys, Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas apie knygą „Kabinetas 339“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Donatas Puslys, Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas apie knygą „Kabinetas 339“

Naratyvo autoriai ir kartu jo herojai nusako tikrą žurnalistų profesinį etosą. 339 kabinetas – tarytum kar­tu ir epas, ir mitas. Štai jie, žurnalistai, kitaip negu melo nevengiantys politikai ir ciniški lobistai, ieško tiesos, ją randa, visapusiškai patikrina ir mums atskleidžia. Nuo šiam kilniam pašaukimui netinkančiųjų profesinė terpė apsivalo pati, o paklydėlis, tyrime nuo pradžių dalyvavęs, bet paskui nuo jo priverstas dėl etikos problemų pasitraukti vyresnysis kolega Šarūnas Černiauskas pabaigoje susipranta: „mano pavyzdį galima traukti į žurnalistikos vadovėlius, skyriuje „ko nedaryti“. Pats ketinu kiekvienai progai pasitaikius apie tai pasakoti naujos kartos žurnalistams ir kitiems kolegoms – geriau mokytis iš svetimų klaidų“ (p. 337). Jeigu nuo autorių plunksnos būtų nuvarvėjęs dar bent vienas lašas patoso... bet, laimei, nenukrito.

Tačiau ir be to skaityti ir sunku, ir baisoka. Vaiseta stebisi, kad po šios knygos pasirodymo nepadaugėjo darbo teismams ir kad Lietuvoje dar prieš 15 metų buvo sugebėta nušalinti nuo posto priesaiką sulaužiusį prezidentą, o dabar – nė premjero, korumpuoto melagio (kaip jį rodo Pancerovas ir Davidonytė) patraukti atsakomybėn nesugebama. Žodžiu, reikalai eina blogyn, o stebėtojų ir paprastų piliečių knyga nesukrėtė tiek, kiek turėtų ar galėtų.

O gal apskritai nieko baisaus nevyksta ir nevyks, tad nereikia kelti bangų? Gal tiesiog 15min žurnalistai parašė tokią baisią knygą, nes labai nemyli premjero Skvernelio, ir to net neslepia, o nemyli su nuoširdžiu ir atviru politiko atsaku? Gal jis irgi apie juos kada parašys knygą? Štai tokia nemeilės istorija, kurioje dar vinguriuoja ir raitosi paslaptingasis šaltinis Ka, iki pat knygos pabaigos neatskleistas, pasirodantis retai, bet reikšmingai. Jo koduoti pašnibždėjimai vienam iš auto­rių ar tiesiogiai išsakyti autoritetingi patarimai bent keliose vietose išjudina užstrigusį žurnalistinį tyrimą ir kartu knygos pasakojimą. Įtaresniam skaitytojui gali netgi susidaryti įspūdis, kad visas tyrimas – tai tik jo, paslaptingojo šaltinio, besislepiančio už smauglio iš Rudyardo Kiplingo Džiunglių knygos slapyvardžio, gudri manipuliacija.

Ir dėl tokių įtarimų, ir todėl, kad knyga nesukrečia, kiek galėtų, iš dalies kalti patys autoriai. Regis, jie bus patekę į sprendimo „du viename“ spąstus: vyniojami pagrindiniai pasirinktų temų siužetai, kurių dėmesio cent­re – politikai (ypač vienas), o šalia – vyksta žurnalistų savistebėsena, pavyzdžiui, „Davidonytė ir Černiauskas norėjo išlieti įniršį, plūstis, bet privalėjo suvaldyti emocijas ir kuo skubiau parašyti straipsnį“ (p. 111); arba: „komandos žurnalistai Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas rašydami knygą apie premjero Sauliaus Skvernelio veiklą toliau ieškojo liudininkų. Tikėjosi įkalbėti ir savo šaltinius Vyriausybėje“ (p. 191). Ir apie Skvernelio veiklą, ir apie žurnalistų veiklą (bei emocijas) vienoje knygoje – tai skaitymo nepalengvina, o gal kiek ir praskiedžia esminį, politinį ir kritinį knygos turinį.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė

Kita vertus, per ilgą laiką vis po truputį atskleidinėdami aferą prie kai kurių siužeto vingių skaitytoją jie jau prijaukino. Jie jau keletą metų stebi ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio aplinką ir ją aprašo, tad, pavyzdžiui, premjero pamelavimai ar neskaid­rūs sprendimai dažnam skaitytojui tapę tiesiog „eiliniais“. Pagaliau visa tai, apie ką 15min žurnalistai rašo – anaiptol ne kokia lietuviška specifika. Praėjusių metų pabaigoje Pancerovo ir Davidonytės paviešinta informacija apie „Orlen Lietuva“ veiklą ir slaptus premjero susitikimus su Lenkijos politikais sužadino (kaip ir buvo tikėtasi) apetitą knygai, bet kartu atskleidė ir svarbiausią jos indėlį į Lietuvos politikos stebėjimą – parodė, kaip viskas veikia: skirtingos elito terpės persipina, persikloja ir tarpusavyje sąveikauja tol, kol atsiranda konkretus politinis sprendimas ar įstatymas. Šia prasme – tai vadovėlinis pavyzdžių rinkinys politologams ir politikos sociologams.

Gal ir ne viskas, bet kai kas suveikė štai taip: kol per pastaruosius bent penkerius metus daug kas piktinosi Vengrija ar Lenkija dėl sistemingų (ir kartais sėkmingų) valdžios siekių kontroliuoti žiniasklaidą, padaryti teisėsaugą sau pavaldžia ar savus žmones (dažnai be reikiamų kompetencijų ir asmeninių savybių) įstatyti į valstybei svarbius postus, Lietuvoje lygiagrečiai su visu tuo buvo eksperimentuojama ir tebeeksperimentuojama toliau, nors ne taip sėkmingai, kaip anose šalyse.

Pagal pesimistiškiausią scenarijų šie eksperimentai veda prie demokratijos išmontavimo (gal todėl autoriai-žurnalistai retkarčiais klausia savo pašnekovų, ar jie laiko Skvernelį demokratišku politiku). Jeigu toks scenarijus įsitikrovins, tai Pancerovo ir Davidonytės knyga taps puikiu, kompaktišku, tiesiog chrestomatiniu šaltiniu šiam išmontavimo procesui stebėti ex post.

Jeigu kam rūpės išsiaiškinti, kaip gi nutiko, kad juodasis scenarijus tapo realybe, tas versdamas puslapį po puslapio „Kabinete 339“ galės stebėti institucijų irimą ir ardymą, vykdytą nė nepažeidžiant įstatymų arba jų pažeidimus pateisinant visuomenės interesu. Gal net galima bus atpažinti lūžinį šio proceso momentą, kai nedemokratiškas politinis veikimas, neformalus, neįstatymiškas ir nuo žiniasklaidos/visuomenės slepiamas, prasiskverbė į tarpvalstybinių santykių lauką. Štai patikrintą kompetenciją turinčių užsienio reikalų ministrų susitikimai ir demokratiškai išrinktų prezidentų dialogai savo veiksmingumu neprilygo Lietuvos premjero in spe ir Lenkijos „eilinio Seimo nario“ susitikimui prie alaus. Pesimistams patartina šią knygą nedelsiant įsigyti ir perskaityti. Kai tiriamosios žurnalistikos kūriniai nustos būti rašomi ir prieinami skaitytojams, jau turėsime esminį ženklą, kad juodasis scenarijus išsipildė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./„Kabinetas 339“ knygos pristatymas Kaune
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./„Kabinetas 339“ knygos pristatymas Kaune

Žinoma, esti ir kitų scenarijų, optimistiškesnių: kai demokratinės institucijos atsilaiko, nes per trisdešimt metų įsišaknijo žmonių mąstysenoje, kai žurnalistai dirba savo darbą, o politikai iš piliečių gauna per nagus, jeigu nusižengia įstatymams ar netgi bendroms padorumo taisyklėms. Jeigu viskas klostysis tokiu keliu, tai Pancerovo ir Davidonytės aptartoji „Orlen Lietuva“ istorija netaps raktiniu pavyzdžiu kokiame nors vadovėlyje apie nesėkmingą demokratinę transformaciją.

O jeigu, vis dėlto, tai bus juodojo scenarijaus preliudija, kol dar ne vėlu – passssssssssssKaitom.

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė, Kabinetas 339, Vilnius: „Alma littera“, 2019, 351 p., 5000 egz.

Dizainerė Jurga Želvytė

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, 2020 m. nr.1.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
Užsisakykite 15min naujienlaiškius