A.Applebaum istorija besidomintiems lietuvių skaitytojams jau žinoma iš prestižine Pulitzerio premija apdovanotos knygos „Gulago istorijos“, jos komentarai dažnai pasirodo žiniasklaidoje analizuojant įvykius Ukrainoje, ji yra viena iš analitikų, kuri visuomet pabrėžia, kad į įvykius Ukrainoje reikia žiūrėti platesniame kontekste, ir perspėja, jog naujo pasaulinio karo grėsmė nėra tik bereikalinga isterija. Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio žmona – viena įtakingiausių Rytų Europos politikos, istorijos specialisčių, ir ši knyga „Geležinė uždanga. Rytų Europos sugniuždymas 1944-1956“ puikiai demonstruoja, kokias žinias apie šio regiono istoriją yra sukaupusi ši autorė.
Šis kūrinys – vienas tų nedaugelio, kuriame tekstas lipdomas kartu ir be galo kruopščiai, ir labai vaizdingai bei gyvai. Ji knygą rašė remdamasi gausybe slaptosios policijos archyvų duomenų, kitos faktinės medžiagos, o taip pat ir interviu būdu Lenkijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje sukaupta informacija. Tai – ne tik kolektyviniai istorijos apibendrinimai, pastangos konceptualiai įvertinti sovietinio totalitarizmo Rytų Europoje istoriją, jo pagrindinius bruožus, bet ir atskirų žmonių, gyvenusių tuo metu, istorija – pasakojimai apie tai, kaip keitėsi jų gyvenimas, kaip jie sugebėjo išgyventi. Pati A.Applebaum šią knygą skiria tiems Rytų Europos gyventojams, kurie nesutiko gyventi meluodami.
Kaip sako autorė, rašydama „Geležinę uždangą“ ji pirmiausia siekė suprasti, kaip paprasti žmonės išmoko gyventi naujo režimo sąlygomis, kaip su juo bendradarbiavo – savo ar ne savo noru, kaip ir kodėl stojo į partiją, kaip priešinosi – pasyviai ar aktyviai, kaip jie priimdavo pasibaisėtinai sunkius sprendimus, kokių daugumai Vakaruose niekada nereikia priimti. „O svarbiausia, aš siekiau suprasti tikrąjį totalitarizmą – ne teorinį, o praktinį – ir kaip jis formavo milijonų europiečių gyvenimus XX amžiuje“ (p. 35).
Bendra – tik sovietizacijos atmintis
Kas yra totalitarinė visuomenė, kokią ją Rytų Europoje po Antrojo pasaulinio karo kūrė Sovietų Sąjunga? Knygos įžangoje autorė apibrėžia šį terminą. Carlas J.Friedrichas bei Zbigniewas Brzezinskis 1956 metais teigė, kad visi totalitariniai režimai turi bent penkis vyraujančius bruožus: vyraujančią ideologiją, vieną valdančią partiją, slaptosios policijos pajėgas, pasirengusias naudoti terorą, informacijos monopoliją ir planinę ekonomiką (p. 20).
Kaip išsireiškė Cz.Miloszas, tuomet visuomenėje „žmogaus nužudymas nebebuvo skaudi moralinė problema“
Totalitarinės kontrolės metodus sovietų režimas naudojo itin plačiai, J.Stalinas su vietiniais sąjungininkais „troško sukurti visuomenes, kur viskas būtų valstybėje, nieko nebūtų už valstybės ir niekas nebūtų prieš valstybę – ir norėjo sukurti jas greitai“ (p. 22). Užimtos valstybės buvo labai skirtingos, su skirtingomis religijomis, kalbomis, skirtinga ekonomine sankloda. Dabar pastebima, kad visos šios šalys, kurios anksčiau buvo klaidingai vertintos kaip vientisas, ganėtinai homogeniškas Rytų blokas, iš tiesų apskritai neturėjo daug ko bendro. Ir dabar, šalims atgavus nepriklausomybę, mažai kas jas sieja, išskyrus bendrą sovietizacijos atmintį. Tačiau sovietinis režimas jas vertino ir savo sistemą diegė pagal vieną modelį.
Sovietų Sąjunga importavo esminius sistemos elementus į kiekvieną užgrobtą šalį, kurdavo savo slaptosios policijos pajėgas, paskyrė vietos komunistus vadovauti radijui, kuris tuomet buvo įtakingiausia žiniasklaidos priemonė, ėmė persekioti daugelį nepriklausomų organizacijų, vykdė masinį etninį valymą. Ir nors iš pradžių kai kuriose šalyse buvo paliekama tam tikrų liberaliųjų elementų, galiausiai išnyko ir jie. Taip ir nesulaukus visuotinio pripažinimo ir susižavėjimo, kurio sovietų valdžia iš pradžių tikėjosi, pradėta naudoti atšiauresnę taktiką, griežtesnę kontrolę, o po J.Stalino mirties kilus sukilimams, – jie žiauriai numalšinti.
„Nulinė valanda“
Pasakojimą A.Applebaum pradeda „nuline valanda“ – karo pabaiga, kuri visur ir visada atneša staigią ir nykią tylą. Rytų Europa buvo ta vieta, kur susidūrė nacizmas ir sovietų komunizmas, būtent čia vyko nuožmiausi mūšiai. Tai paliudija ir nuostolių skaičiai – Didžiojoje Britanijoje karas nusinešė 360 tūkst. gyvybių, Prancūzijoje 590 tūkst. gyvybes, ir tai, kaip pažymi autorė, yra pasibaisėtini skaičiai, tačiau jie sudarė mažiau kaip 1,5 proc. tų šalių gyventojų, o Lenkijoje karo aukomis tapo 5,5 mln. gyventojų, taigi apie 20 proc. gyventojų, Jugoslavija prarado 10 proc. gyventojų. Taip pat žuvo apie 6,2 proc. Vengrijos ir apie 3,7 proc. prieškario Čekijos gyventojų (p. 45).
Jau nacistinė okupacija Rytų Europoje sukėlė tokius milžiniškus gyventojų sudėties pokyčius, kokių Vakarai dar iki šiol nesuvokia, pakeitė ne tik demografinę, ekonominę valstybių būklę, bet labiausiai emocinę ir psichologinę žmonių būklę (kaip išsireiškė Cz.Miloszas, tuomet visuomenėje „žmogaus nužudymas nebebuvo skaudi moralinė problema“).
Pasinaudodami milžiniškais karo padarytais nuostoliais, aukų išsekimu, sovietai sugebėjo priversti dažnai politikai abejingų žmonių mases apsimestinai pritarti ir pernelyg neprotestuoti jų kuriamam naujam visuomenės modeliui, o kruopščiai apgalvotas teroras ir etninis valymas visuomenes panardino į siaubo, įtarumo ir elementaraus išgyvenimo instinktų vediną gyvenimą. „Antrame plane nuolat šmėkščiojo ir neseno smurto prisiminimai, ir būsimo smurto grėsmė“ (p. 445), nemažai įbaugintų žmonių įtikėjo, kad sistema nenugalima, tad kam jai prieštarauti.
Totalitarinės visuomenės kūrimas
Šioje knygoje autorė detaliai, sistemingai, su gausiomis nuorodomis, liudijmais, konkrečiomis istorijomis aprašo tokios visuomenės priverstinį virsmą ir metodus, kuriais vadovaudamiesi sovietai sugebėjo šią totalitarinę visuomenę kurti.
Savo siekių komunistai Rytų Europoje siekė naudodami smurtą. Chaotišką smurtą pokaryje keitė suplanuotas prieš konkrečius žmones nukreiptas politinis smurtas: suėmimai, mušimai, egzekucijos, buvo susidorojama su esamais ir tik numanomais priešais. Vėliau prasidėjo ir etninis valymas, kuris Rytų Europoje turėjo tam palankią dirvą dėl po karo išlikusių nuoskaudų.
Net kai Vakarų retorika tapo agresyviai antisovietiška, visada buvo rūpinamasi nesukelti Europoje naujo konflikto
Autorė aprašo, kaip vyko propagandos skleidimas, kaip kiekvienoje šalyje buvo kuriamos slaptosios policijos tarnybos, kaip jų nariai buvo apmokomi, jų veikimo principus. A.Applebaum rašo apie politiką, ekonomiką, sovietinio režimo dviveidiškumą, kuomet taikiniais tapdavo ir patys uolūs komunistai, ideologinio auklėjimo programas, meno ir bažnyčios vaidmenį homo sovieticus kūrimo procese, net architektūra sovietų užgrobtose valstybėse turėjo savo paskirtį – ja sąmoningai siekta priblokšti ir įbauginti, viskas turėjo būti statoma kuo masyviau, kuo sunkiau. Socialistinis miestas, kaip rašo vienas vokiečių istorikas, buvo sumanytas „kaip laisva nuo istorinių naštų vieta, kurioje turėjo užgimti naujas žmogus; miestas ir gamykla turėjo tapti ateities visuomenės, kultūros ir gyvenimo būdo laboratorija“ (p.421)
Visgi sovietinė visuomenė nebuvo tokia, kokia buvo suplanuota Kremliaus koridoriuose – žmonės rasdavo nežodinių protesto išraiškos priemonių, maištas įgavo įvairias formas, kūrėsi organizacijos, kurios buvo žiauriai ardomos, galiausiai, mirus J.Stalinui, prasidėjo sukilimai.
Vakarų požiūris: svarbiausia nesukurti naujo konflikto
A.Applebaum šioje knygoje nemažai dėmesio skiria ir Vakarų valstybių požiūriui į Rytų Europą, kuris duoda nejaukias aliuzijas į šiuos laikus ir tai, kaip elgiasi Vakarai Ukrainos atžvilgiu. Iki pat karo pabaigos rusų elgesys Rytų Europoje Vakarams visada buvo šalutinės reikšmės klausimas, jie nuolaidžiavo Sovietų Sąjungai, nustatę kitokius prioritetus, o taip pat ir vadovaudamiesi tam tikru naivumu. „Net kai Vakarų retorika tapo agresyviai antisovietiška, visada buvo rūpinamasi nesukelti Europoje naujo konflikto“ (p.58).
Pavyzdžiui, kai 1953 metais mirus J.Stalinui Rytų Berlyne prasidėjo streikai (beje, J.Stalinas kartą juokėsi iš minties apie protestus Rytų Vokietijoje: „Sukilimas? Juk jie net gatvės nepereis per raudoną šviesą“ (p. 505), Sąjungininkų valdžia Vakarų Berlyne laikėsi santūriai ir prašė Vakarų Vokietijos gyventojų nevykti palaikyti streikų į rytinę pusę. Knygoje cituojama istorija apie Vakarų Berlyno radijokontrolierių amerikietį Gordoną Ewingą, kuris radijo darbuotojui, paskelbusiam streikuotojų reikalavimus, liepė liautis ir griežtai paklausė, ar jis nori sukelti Trečiąjį pasaulinį karą? Vakarų valstybės susitaikė su Rytų Europos padalijimu ir beveik nesistengė užkirsti tam kelio.
Kodėl jiems nepavyko?
Visgi sovietams nepavyko. Propaganda niekuomet neveikė taip, kaip buvo sumanyta, gyvenimo lygis nekilo ir šio fakto nuslėpti nepavyko, augo nusivylimas, cinizmas, didėjo atotrūkis tarp tikrovės ir ideologijos. „Žmonės taip lengvai netampa „totalitarinėmis asmenybėmis“. Net kai jie atrodo pakerėti vado ar partijos kulto, išorinis vaizdas gali būti apgaulingas. Ir net kai atrodo, kad jie visiškai sutinka su absurdiškiausia propaganda – net jeigu žygiuoja paraduose, skanduodami šūkius, dainuodami, kad partija visada teisi, – kerai gali netikėtai, nelauktai, dramatiškai išsisklaidyti“ (p. 523).
Žmonės taip lengvai netampa „totalitarinėmis asmenybėmis“. Net kai jie atrodo pakerėti vado ar partijos kulto, išorinis vaizdas gali būti apgaulingas
Tačiau kartu ši knyga pamoko ir to, kokia trapi yra civilizacija. „Jų pasisekimas atskleidžia nemalonią tiesą apie žmonių prigimtį: jeigu pakankamai daug žmonių yra ganėtinai ryžtingai nusiteikę, jeigu jie turi pakankamai reikalingų išteklių ir galios, jie gali sunaikinti senas ir regimai amžinas teisines, politines, švietimo ir religines institucijas, kartais visiems laikams“ (p. 529).
Skaitant šią knygą, žinoma, norėtųsi, kad autorė daugiau dėmesio skirtų visoms Rytų Europos valstybėms, tačiau ji sukoncentravusi dėmesį į Vengriją, Lenkiją ir Rytų Vokietiją. Knygos pradžioje ji argumentuoja tokį pasirinkimą tuo, kad visos šios trys šalys buvo labai skirtingos, tad galima susidaryti pilnesnį, įvairiapusiškesnį vaizdą būtent tiriant jų pokario istoriją ir ją lyginant, bandant rasti skirtumų ir bendrumų.
„Geležinė uždanga. Rytų Europos sugniuždymas 1944-1956“ – viena svarbiausių istorinių knygų, pasirodžiusių Lietuvoje per pastaruosius kelis metus. Ji tvirtas atsakas tiems, kurie bando kalbėti apie tai, kad galbūt ne viskas Sovietų Sąjungoje buvo blogai. Tai buvo košmaras, bent jau tokiu jį bandė paversti sovietai, ir tik žmonių atkaklumas, tikėjimas padėjo iš jo išeiti. Belieka tikėtis, kad dabartinis pasaulis yra išmintingesnis, jog atsikvošėtų anksčiau.
