Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2018 10 21, 20:00

Knygos recenzija. Apie pozavimą hipertikrovėje

Pirmiausia į akis krito Monikos Budinaitės knygos pavadinimas – „Selfų slėnis”. Iš karto pagalvojau apie visokias konotacijas – selfai (self – selfas – selfis).
Monika Budinaitė „Selfų slėnis“ Recenzija
Monika Budinaitė „Selfų slėnis“ / Knygos viršelis

Vėliau jau tekste randu ir sąsajas tarp elfų (nerealių, pasakiškų, efemeriškų, tačiau dailių būtybių) ir selfų. Į galvą kniostelėjo mintis apie vis labiau „feisbukėjantį“ mano-mūsų pasaulį, apie nuolatinį pozavimą, kuriam esame pasmerkti ar patys save pasmerkiam. Nuojauta neapgavo – autorė knygoje tikrai daug kalba apie atotrūkį nuo tikrovės, gyvenamojo pasaulio ir nuolat produkuojamus hiper tikrovės pavidalus. „Selfų slėnis“ – keturi savarankiški pasakojimai, o jų veikėjus sieja autorės užmestas sąsajų tinklas. Ant ko metama – neatskleisiu, skaitytojui daug įdomiau tokias detales susekti pačiam. Knygos privalumas – aprėpiamas platus prasminis laukas – nuo jau minėto netikro „feisbukinių tinklų“ gyvenimo, masinės kultūros, socialinio ir emocinio pozavimo, vadinamosios pop kultūros demaskavimo, iki vyro ir moters santykio bei motinystės.

Knygos privalumas – aprėpiamas platus prasminis laukas – nuo jau minėto netikro „feisbukinių tinklų“ gyvenimo, masinės kultūros, socialinio ir emocinio pozavimo, vadinamosios pop kultūros demaskavimo, iki vyro ir moters santykio bei motinystės.

Pasakysiu, kad ne visi keturi knygos pasakojimai man vienodai patiko ir vienodai reiškė. Tačiau kiekvienas iš šių keturių buvo savaip įdomus ir skatino analizuoti – ir veikėjų charakterius, ir literatūros procesus, literatūrinį socialinių struktūrų atspindėjimą. Galias ir ne-galias.

Man asmeniškai (o ir literatūriškai) labiausiai patiko antras ir trečias knygos pasakojimai – „#happyfamily” ir „#supermama“. Mano galva, autorė gana tiksliai apčiuopė šiuolaikinės motinystės įtampas ir skaudulius. Nuo gana atsainios mamos Simonos, kuri motinyste labiausiai mėgaujasi keldama „happyfamily“ nuotraukas į „instagramą“, ir, regis, labai menkai prisiliečia prie tikrosios savo vaikų savasties, spaudžia šiuos į socialinę Prokrusto lovą: „Tie piešinėliai ekrane ir paklaikusios jų dainossaugoja jos fotelius. Išjungia vaikus ir jie duoda bent minutę atsikvėpti. Minutės virsta valandomis, kol lieka švarutėlis pasitenkinimas ramybe. Toje ramybėje kartais Simoną užplūsta noras vaikus susigrąžinti. Padaryti tai griežtai ir nedelsiant, bet atidėjusi rytojui ji vis išlekia. Sėda į automobilį ir tuoj pat kuom nors užsiima. Čiumpa telefoną ir skambina arba dažo lūpas“ (68 p.).

Įtaigus man atrodė epizodas, kai sveikindamas su mamos diena, protagonistės sūnus Vincentas netyčia išlieja mamai skirtą kavą. Neadekvati Simonos reakcija dėl ironiško tikrovės įsikišimo – kaip gi atrodys netobulas įrašas socialiniame tinkle? Beje, vėlesnis pabėgusio berniuko motyvas labai artimas centriniam filmo „Nemeilė“ įvykiui. Dar dėl kino intertekstų – knyga pradedama citata iš „Kvadrato“.

Kita istorija – kitas kraštutinumas – paauglio Luko mama atsisako savo profesinių ambicijų ir visiškai susikoncentruoja į sūnų, dusindama jį savo hermetiška meile.

Pirmasis knygos pasakojimas „#žmonės” iš karto susiasocijuoja su žurnalo pavadinimu. Pagrindinis veikėjas – Ridas – įžymybė, prarandanti pamatines gyvenimo ašis ir vis labiau susitapatinanti su su pižoniška poza, demonstruojamoje interviu madingiems žurnalams. Sveikos nuovokos ir adekvataus elgesio lašai kapsi – kol taurė ištuštėja. Veikėjas praranda mylimąją, išsigandęs būsimos tėvystės atnešamų apribojimų. Ridas net užpuola vaiką. Kuriamas gana lėkštas nuoseklus tipažas. Labai priminė Ivanauskaitės Maksą Vakarį. Gylio Rido ir jo sesers Simonos paveikslams suteikia užuominos apie traumines patirtis. Jos romane nėra detaliai aprašomos, tačiau kelios užuominos pagilina minėtus veikėjų portretus, leidžia geriau suprasti jų elgesio motyvus.

Jaučiasi, kad autorė mėgina gryninti, švarinti savo literatūrinę kalbą, nors padirbėti su raiška dar tikrai yra kur, mačiau ir redakcinio broko.

Bene svetimiausias, nors savaip įdomus man buvo paskutinis skyrius apie jauną merginą Beatričę, visomis išgalėmis besiekiančią išgarsėti, dėl populiarumo ir pinigų miegančią su vyrais ir svajojančią apie „Teatro milžiną“. Sunku buvo susitapatinti, tačiau nesenų dienų istorija rodo, kad, regis, apčiuopta jautri ir reikalinga tema.

Dėl raiškos – tai ketvirtasis Monikos Budinaitės romanas. Jaučiasi, kad autorė mėgina gryninti, švarinti savo literatūrinę kalbą, nors padirbėti su raiška dar tikrai yra kur, mačiau ir redakcinio broko. Knyga skaitosi lengvai, akcentai aiškūs.

Džiaugiuosi, kad rašoma aktualia, įdomia tema. Tikrai radau dalykų, apie kuriuos jau sau patyliukais svarstysiu. Tai kada skelbism dieną be socialinių tinklų, mano mielieji selfai?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą