A.Eschbachas – vienas populiariausių Vokietijos autorių, labiausiai išgarsėjęs trileriu „Skaitmeninis Jėzus“, ši knyga prieš kurį laiką buvo išleista ir lietuvių kalba. Jo knygų receptas – pakankamai populiarus šiais laikais – į vieną visumą supinti trilerį, mokslą, politiką ir religiją. Žodžiu, „trileris mąstantiems“. Žinoma, paralelės su Danu Brownu tokiais atvejais sunkiai išvengiamos, tačiau, laimei, A.Eschbachas vengia sensacionalizmo, jo kūriniai yra puikiai apmąstyti, logiškai paremti.
Knygoje „Ar Vokietijai reikia karaliaus“ A.Eschbachas nagrinėja manipuliacijų rinkimų metu galimybes. Jos herojus – jaunas, darbui pasišventęs programuotojas Vincentas. Turėjęs nemalonumų su teisėsauga dėl sukurtos programos jis įsidarbina nedidelėje firmoje. Firma balansuoja ties išlikimo riba, kol vieną dieną pasirodo nauji klientai. Jie – susiję su respublikonų partija ir pačiu George'u W.Bushu. Įmonė, kurioje dirba Vincentas, gauna užsakymą sukurti programą, kuri rinkimų kompiuteriais klastotų rinkimų balsus. Vincentas užtikrinamas, kad ji bus reikalinga tik tyrimams. Tačiau tuomet įvyksta skandalingi rinkimai, kuriuose minimalia balsų persvara Floridos valstijoje laimi būtent G.W.Bushas. Tarsi sutapus, įmonei ima staiga puikiai sektis, užsakymai plaukia vienas po kito. Negana to, įmonės vadovai ir teisininkai įgyja akivaizdžių galių – sugeba išsukti Vincentą nuo naujų nemalonumų su teisėsauga. Įtarimų, kad kažkas čia ne taip, tik daugėja – programuotojas ima manyti, kad kažkas pasinaudojo jo programa, kad suklastotų rinkimų rezultatus. Tačiau tai – tik pradžia. Praėjus aštuoniems metams rinkimus suklastoti bandoma jau Vokietijoje, ir Vincentas vėl įtraukiamas į šiuos nešvarius politinius žaidimus. Programuotojas į įvykių sūkurį įpina ir savo tėvą, nusiuntęs jam įrašą su programa. Politinio trilerio veiksmas įsisuka pilnu tempu.
Akivaizdu, kad A.Eschbachas norėjo ne tik parašyti įtraukiantį trilerį, bet ir iškelti svarbius klausimus – ar iš tiesų demokratinėje visuomenėje rinkėjų balsais gali būti manipuliuojama (ne veltui knyga pradedama Stalino citata, kad svarbu ne tai, kaip balsuojama, o tai, kas skaičiuoja balsus), ar iš tiesų naujosios technologijos plačiai atveria vartus politiniams sukčiavimams?
Autorius didelį tikroviškumo efektą sukuria greta pasakojamos istorijos pateikdamas ir gausybę nuorodų apie realius įvykius, šios paralelės tarsi turi patvirtinti, kad fantazija nebūtinai ir yra tik fantazija – realiame politiniame gyvenime tai galbūt vyksta iš tiesų. Tai – trileris, kuriame svarbus ne tik įtemptas veiksmas, sukurta intriga, bet ir socialinio, politinio proceso analizė.
Tiesa, kartais atrodo, kad siekdamas to minėto tikroviškumo autorius netgi leidžiasi į pernelyg detalius aprašymus – apie programavimą, rinkimų procesus. Tai kiek stabdo tempą ir galbūt net paverčia knygą ištęsta bei ne tokia įtraukiančia šiomis sritimis nesidomintiems žmonėms. Tačiau autorius akivaizdžiai ir nekėlė tikslo sukurti dar vieną greitai skaitomą-greitai numetamą trilerį. Vietoje to jis parašė politinį detektyvą, kuris pretenduoja į realistiškiausių šio žanrų knygų sąrašą.
