Zadie Smith neretai vadinama Salmano Rushdie kūrybinių kelių tęsėja (ir „Baltuose dantyse“ šmėkšteli epizodas, kuriame aprašomi protestai dėl šio rašytojo knygos „Šėtoniškos eilės“ – nors konkrečiai tai neįvardinama, atspėti yra nesunku). Skaitant nesunku rasti ir Gabrielio García Márquezo magiškojo realizmo, panašumų su Isabel Allende kūryba, tačiau iš tiesų visi šie sugretinimai kažin ar būtini. Mat Z.Smith neabejotinai yra viena ryškiausių pastaraisiais metais išgarsėjusių britų rašytojų, o debiutinis jos romanas „Balti dantys“ pelnė jai gausybę apdovanojimų, žurnalas „Time“ įtraukė jį į 1923-2005 metais geriausių anglų kalba parašytų knygų šimtuką.
Tiesa, mūsų skaitytojams jamaikietės ir brito šeimoje gimusi Z.Smith jau pažįstama – prieš kelis metus lietuvių kalba jau pasirodė jos knyga „Paklydimai“, kurios, turiu pripažinti savo gėdai, išleidimą sugebėjau pražiopsoti. Tačiau perskaitęs „Baltus dantis“ be jokių dvejonių užpildysiu šią spragą. Mat tai, kaip Z.Smith rašo, ir tai, apie ką ji rašo, bent man nesukelia dvejonių įtraukti šią knygą į geriausių lietuvių kalba šiemet pasirodžiusių knygų sąrašą. Nors literatūriniame pasaulyje dabar jau diskutuojama apie naujausią Z.Smith knygą „NW“, geriau pakalbėti apie „Baltus dantis“ vėliau negu niekada.
Apie ką ši knyga? Kalbant apibendrintai – apie postkolonialistinę visuomenę, etninio identiteto paieškas joje, žmonių tapatybės problemas multikultūriniame pasaulyje. Skamba per „sunkiai“ ir galbūt net neakutaliai? Patikėkite, autorė sugeba nerti į šias problemas žaismingai, įtraukiančiai, su sodria ironijos doze, o problemos, kurias ji iškelia, nėra tokios jau svetimos. Kaip jos negali būti svetimos niekam, gyvenančiam tautų persipynimo pasaulyje.
„Balti dantys“ - tai trijų šeimų epas, kurios šerdis – musulmono bengalo Samado Ikbalio, bandančio įsitvirtinti Londone, ir brito Arčio draugystė. Du Antrojo pasaulio veteranai sukuria šeimas – S.Ikbalis su jam pagal papročius iš anksto parinkta nuotaka, o Arčis – su jauna, beprotiškai gražia jamaikiete. Netrukus jiems gimsta atžalos – Samado žmonai berniukai dvyniai, o Arčio – duktė Airė. Vaikams bręstant visu aštrumu išryškėja problemos, kurių jų tėvai iš pradžių nenori pripažinti, o vėliau mėgina spręsti jiems patiems priimtiniausiais būdais, kurie nebūtinai patinka vaikams. Jie pasipriešina.
Nuo savo praeities šešėlio pabėgti neįmanoma, ji prisėlina iš nugaros ir griebia už gerklės
Kartų konfliktas, tradicijų ir religijos priešpastatymas Vakarų visuomenės vertybėms griauna šeimas. Vaikai ieško savų būdų pritapti Vakarų visuomenėje – mesdamiesi į neribotą seksą, vėliau į fundamentalizmo gniaužtus, ieškodami savęs moksle ar puoselėdami viltis apie savęs paieškas darbe Afrikoje. Pyktis, nusivylimas, sutrikimas – žaizdos, kurioms pasmerkti šie žmonės, augantys tarp praeities ir ateities, nepriklausantys nei tėvų pasauliui, nei tam išoriniam vakarietiškam žvilgesiui. Jie svetimi tiek vienoje, tiek kitoje tikrovėse ir per skausmą turi susikurti ją patys, bandydami iš pradžių tapti tikresniais britais nei patys britai, paskui kraštutiniais būdais siekdami apginti savo etnines šaknis. Nuo savo praeities šešėlio pabėgti neįmanoma, ji prisėlina iš nugaros ir griebia už gerklės. Nuo praeities nepabėga ir patys tėvai, kuriems tenka stoti į smukdančią neišsipildžiusių vilčių ir realybės akistatą.
Autorės rašymo stilius – savitas, sugebantis laviruoti tarp švelnaus, lengvo slydimo daugiasluoksnėmis istorijomis, ir kartu pateikiamų gausybės detalių, istorinių, socialinių, kultūrinių aliuzijų. Ir, žinoma, kaip be puikaus Z.Smith humoro, ironijos. Autorės sugebėjimas sudėtingas visuomenės problemas, problematiškus asmeninius santykius persmelkti sarkazmu nuima tą viduje slypinčią įtampą. Ji meistriškai, taikliai sugeba pašiepti vyraujančius stereotipus, o kartu ir pati specialiai pasiduoda hiperbolizuotai šių stereotipų galiai, ironiškai aprašydama radikaliųjų islamistų judėjimą ar kovotojus už gyvūnų teises. Tai iš tiesų viena šmaikščiausių knygų, skaitytų pastaruoju metu, kas, turint omenyje jos tematiką, atrodytų sunkiai įtikėtina. Tačiau Z.Smith tai pavyko.
Pavyko jai sukurti tokius įsimintinus herojus, su kuriais sunku išsiskirti. Kai kas kritikuoja autorę, kad jie nenatūralūs, jų veiksmai sunkiai įtikėtini, tačiau „markesiškos“ groteskiškos situacijos iš tikrųjų pasako daug tiesos.
Z.Smith knyga bent jau man pateikė kone viską, ką mėgstu romanuose: daugiasluoksnes istorijas, humorą, inteligentišką (bet ne pabrėžtinai) rašymo būdą, savitą stilių, probleminį kirtį ir mintis, dar ilgai liekančias knygos puslapiuose.
