Be abejo, bandymų rašyti apie J.Gagariną buvo, ir ne vienas. Tačiau dažniausiai tie aprašyti J.Gagarino portretai buvo pakankamai vienprasmiški. O rašant apie J.Gagariną toks vienprasmiškumas yra pakankamai abejotinas – mat šis kosmonautas per savo trumpą 34 metus trukusį gyvenimą patyrė viską – nuo šlovės iki nuopuolio, nuo susižavėjimo komunizmu iki nusivylimo santvarka, buvimo pavyzdingu šeimos tėvu ir kritimo į alkoholį, buvo jo gyvenime ir valdžios liaupsių, ir atstūmimo. Jis buvo itin prieštaringa asmenybė – buvo karštakošis, tačiau drausmingas darbe, nelabai išmanė politiką, bet sugebėjo demonstruoti diplomatinius sugebėjimus užsienyje, svetimavo, bet visuomet grįždavo į šeimą. Juodo ir balto jo gyvenimo buvo apstu. Galų gale ir J.Gagarino mirtis iki šiol duoda peno konspiracijos teorijų kūrėjų vaizduotei.
J.Doranas ir P.Bizony knygą apie J.Gagariną parašė pasirėmę išties įspūdingai surinkta informacija – pirminiais šaltiniais, interviu su J.Gagarino šeimos nariais (deja, jo žmona vis dar principingai atsisako bendrauti su žurnalistais ir biografais), jo buvusiais kolegomis, KGB bylomis, įslaptintais dokumentais. Tad knygoje pateikiamas vaizdas – detali, objektyvi, kruopščiai išanalizuota informacija, kurioje pasistengta išvengti bet kokių ideologijų gniaužtų, pateikiant neblogą balansą tarp asmeninio ir profesinio J.Gagarino gyvenimo vaizdavimo.
„Jurijus Gagarinas nebuvo antžmogis – jis buvo mirtingas kaip mes, o ir trūkumų turėjo; vis dėlto savo vietos istorijoje jis vertas ne vien dėl fakto, kad pirmas pakilo į kosmosą, tačiau ir dėl savo pragyvento doro, drąsaus ir garbingo gyvenimo“, – susidarytą vaizdą apie J.Gagariną apibendrina autoriai (p.14).
Knygoje J.Gagarino asmenybės formavimasis sekamas nuo pat jo vaikystės, analizuojama, kokiu būdu nemažai išbandymų jau vaikystėje patyręs paprastas kaimo vaikis tapo kosmonautu, 1961 metų balandžio 12 dieną palikusiu Žemės atmosferą ir apsilankiusiu kosmose. Žinoma, tos garsiosios 108 skrydžio minutės aprašomos čia detaliai, pateikiant informaciją ir apie tai, kad toli gražu ne viskas šio skrydžio metu techniškai buvo gerai.
Grįžus iš kosmoso J.Gagarino laukė neįtikėtina šlovė. Jis buvo garbinamas, keliaudavo po užsienį, buvo laikomas savotišku sovietų ambasadoriumi. Tačiau tai truko neilgai. Ypatingas poslinkis J.Gagarino gyvenime įvyko Nikitą Chruščiovą pakeitus Leonidui Brežnevui. N.Chruščiovas laikė J.Gagariną savo atstovu visame pasaulyje, stengėsi sukurti jam daugybę privilegijų, sąlygų dirbti (tiesa, sovietai nebeleido J.Gagarinui skristi į kosmosą), o atėjus L.Brežnevui to nebeliko. Kelionės į užsienį buvo apribotos, komunikacijos kanalai su Kremliumi panaikinti, jis prarado viską, ką turėjo – N.Brežnevas nenorėjo, kad N.Chruščiovo triumfas kosmose jam badytų akis.
Tuo metu prasidėjo ir J.Gagarino nuopuolis. Vieni sako, kad jis tiesiog neišlaikė šlovės naštos ir pagundų, iš pavyzdingos šeimos galvos tapęs mergišiumi, nuotykių ieškotoju ir vis giliau klimpęs į alkoholį. „Pasaulyje yra žmonių, ypač vyrų, kurie nesiliauja ieškoję nuotykių“, – taip J.Gagariną apibūdino viena medicinos sesuo, tapusi liudininke incidento Kryme, kuomet J.Gagarinas, nenorėjęs, kad žmona užkluptų jį su kita moterimi, šoko iš terasos ir vos neužsimušė.
Brežnevas su bičiuliais iš politbiuro atėmė iš jo tą laimę ir tapo visko, kas vėliau nutiko Gagarinui, kaltininku
Kiti ji pažinoję žmonės tiesiogiai kaltina valdžią, specialiai sutrypusią kosmonautą ir dar labiau pastūmėjusį jį alkoholio link. „Vieną dieną atstovavo savo šaliai, o kitą jau buvo paprastas pilotas be jokio garbingo laipsnio. Kažkas yra pasakęs: „Didžiausia nelaimė yra prieš tai būti patyrusiam laimę“. Brežnevas su bičiuliais iš politbiuro atėmė iš jo tą laimę ir tapo visko, kas vėliau nutiko Gagarinui, kaltininku“, – sako jį pažinoję žmonės. (p.212).
Toks J.Gagarino tapimas nepatogiu žmogumi valdžiai iki šiol kelia ir daugybę klausimų dėl kosmonauto mirties per lėktuvų bandymus. Autoriai stengiasi pateikti įvairias šio įvykio versijas, nors ir pripažįsta, kad nėra įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad J.Gagarino katastrofa buvo ne nelaimingas atstitikimas, o L.Brežnevo administracijos susidorojimas.
Šioje knygoje nemažai dėmesio skiriama ir techniniams to laiko kosminių programų aspektams bei keliamas klausimas, ar iš tiesų šioje srityje tuo metu sovietai buvo pažengę toliau nei amerikiečiai. Taip pat aprašoma, pavyzdžiui, ir tai, kaip Sovietų Sąjungoje buvo atrenkami kosmonautai, kokie išbandymai (dažnai ganėtinai žiaurūs) jiems buvo taikomi.
Tiesa, bent jau man knygoje pritrūko iliustracinės dalies, kuri dar geriau padėtų įsivaizduoti J.Gagarino gyvenimą. Na, ir pats autorių rašymo stilius nėra itin įstabus, tačiau šiam dokumentiniam pasakojimui tai pernelyg ir netrukdo.
Akivaizdu, kad praėjus tiek laiko ir turint galvoje atkaklius sovietų valdžios bandymus nuslėpti visą informaciją, kuri galėtų nuplėšti mito šydą nuo J.Gagarino gyvenimo istorijos, visos tiesos sužinoti apie šio kosmonauto gyvenimą neįmanoma. Tačiau ši knyga tikrai padeda susidaryti pilnesnį, objektyvesnį vaizdą apie tai, kas iš tiesų buvo J.Gagarinas, kokiu laiku jis gyveno ir ką reiškė sovietiniais laikais tapti visos šalies galios simboliu.
