J.Ch.Grange neabejotinai yra sukūręs savo stilių ir dažnai yra vadinamas prancūziškuoju Stephenu Kingu. Jo kūryba balansuoja tarp detektyvų, siaubo romanų su didele doze mistikos ir nuodugnia psichologine analize. Be abejo, smarkiai prie šio rašytojo populiarumo prisidėjo ir filmas „Purpurinės upės“ pagal to paties pavadinimo J.Ch.Grange romaną, kuris išverstas ir į lietuvių kalbą.
Lietuvių kalba jau publikuotos kelios J.Ch.Grange knygos, ir ši naujausioji, išleista leidykloje „Baltos lankos“, vėlgi atitinka rašytojo sukurtus aukštus šiam žanrui standartus.
Šios knygos herojus – istorikas Luji Antiochas, kuris, baigęs mokslus, nusprendžia kuriam laikui atsidėti kitokiai veiklai – jis apsiima įvykdyti šveicarų ornitologo Makso Bėmo pavedimą išsiaiškinti, kur kelionėje iš Afrikos dingo jo žieduotieji gandrai. Tačiau jau nuo pačios užduoties vykdymo pradžios paaiškėja, kad viskas čia yra kur kas sudėtingiau, nei atrodė iš pradžių. Netikėtai miršta M.Bėmas, o su jo mirtimi ima skleistis viena paslaptis po kitos. Paaiškėja, kad ornitologui buvo persodinta širdis, tačiau kas tai padarė ir kodėl paliko paslaptingus ženklus? Šokiruojančios nuotraukos ornitologo name dar daugiau reikalą supainioja. Vietoje to, kad mestų dabar jau mirusio ornitologo užduotį, jaunuolis nusprendžia visgi ištirti, kodėl vienais metais nesugrįžo gandrai.
Kelionė gandrų migracijos keliais užduoda vis daugiau ir vis klaikesnių mįslių – paukščių stebėjimo hobis iš tiesų slepia visai kitus dalykus. Besiaiškindamas juos L.Antiochas keliauja iš Prancūzijos į Slovakiją, Bulgariją, Turkiją, Izraelį, Centrinę Afrikos Respubliką, Indiją. Toks egzotiškas romano veiksmo vietos išdėstymas – nemažas jo privalumas, herojaus kelionė leidžia išlaikyti nemenką tempą, o ir sukuria tam tikrą kinematografinį atspalvį (vaizdai džiunglėse su nepaaiškinama tamsios mistikos aura netgi kartais primena nuotaiką, užplūstančią žiūrint „Apokalipsė dabar“ epizodus).
Autorius nevengia žiaurių, o kartais net ir gerokai šiurpinančių epizodų, aprašinėdamas tai pakankamai detaliai, tad jautresnių nervų skaitytojams ne vienoje vietoje, matyt, nesinorės šiose vietose įjungti vaizduotės. Tačiau – tai tikrai ne tik šios J.Ch.Grange knygos išskirtinumas, jis panašių vaizdų savo kūriniuose nevengė ir anksčiau, taip mėgindamas sustiprinti už suvokimo ribų esančio blogio vaizdą.
Skaičiusieji kitą šio rašytojo knygą „Miserere“ gali įsivaizduoti nuotaiką, kuri vyrauja ir šiame romane – tamsi, kartais net mistiška atmosfera, nerimas, paslaptys, kurios pernelyg baisios, kad kas nors jas norėtų atskleisti ar jomis patikėtų. Kaip ir kai kuriose kitose jo knygose rutuliojama mintis apie paties blogio kilmę – kurioje vietoje prasideda beprotybė ir ar tokie žiaurūs nusikaltimai gali išvis būti suvokiami, kas pateisinama dėl jų sustabdymo.
Nors kai kurių paslapčių išrišimas yra pakankamai nuspėjamas, visgi netikėtumų šioje knygoje netrūksta iki pat pabaigos. Taip pat įdomu stebėti, kaip keičiasi herojai, kas kriminaliniuose romanuose nėra toks jau ir dažnas reiškinys, nes jie dažniausiai būna pakankamai statiški personažai. Vargu, ar J.Ch.Grange šiuo romanu sugebėtų nuvilti savo kūrybos gerbėjus.
