Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2012 sausio 20d. 07:14

Knygos recenzija. Intelektualiniai pratimai su Umberto Eco

eco
eco

Rašytojas, semiotikas, filosofas Umberto Eco dažnai vadinamas vienu intelektualiausių šių laikų rašytojų. Ir nors Lietuvoje (kaip ir visame pasaulyje) U.Eco išgarsino jo romanai, tokie kaip „Rožės vardas“ ar „Fuko švytuoklė“, pats autorius sako, kad bene mėgstamiausias jo žanras yra būtent esė. Ir tuo metu, kol pasaulyje literatūriniuose sluoksniuose didžiulį ažiotažą kelia jo naujoji knyga „Prahos kapinės“, kurios lietuviško vertimo, panašu, teks palaukti bent jau iki antrosios metų pusės, leidykla „Tyto alba“ išleido U.Eco per pastaruosius dešimt metų parašytų rašinių rinkinį „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“.

U.Eco pripažįsta, kad jo romanai ir esė yra tarpusavyje susiję – daugybę duomenų, tarkime, kad ir faktinę informaciją, surinktą rašant romaną „Fuko švytuoklė“, jis vėliau panaudoja pranešimuose, esė, arba atvirkščiai – jo mokslinių darbų pagrindu formuojasi kai kurie būsimųjų romanų personažai ar koncepcijos.

Todėl ir šis kritinių tekstų rinkinys dažnai veda prie tų pačių temų, kurios sutinkamos jo romanuose (tarkime, romano „Vakarykštės dienos salos“ koncepcijos užuomazgos – šiame rinkinyje esančioje esė „Kodėl salos niekada nepavyksta rasti“). Tačiau šįkart, skirtingai nei daugelyje kitų U.Eco esė rinkinių, jis nesikoncentruoja ties viena tema – „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ tyrinėjami įvairūs literatūriniai, moksliniai, kultūriniai, komunikacijos srities reiškiniai, dažnai tarpusavyje nesusiję ir vykę ar vykstantys skirtingose epochose, o juos pats autorius apibūdina kaip „barokinius retorinius pratimus“.

Tokia teminė įvairovė iš dalies yra ir privalumas, tačiau kartu ir trūkumas. Privalumas, nes leidžia prisiliesti prie įvairių sričių žinių, rodančių neįtikėtinai platų rašytojo išsilavinimą, tačiau tai gali būti ir rimtas intelektualinis išbandymas, nes daugybė čia tyrinėjamų sričių reikalauja nemenkų kontekstinių žinių, o retas skaitytojas, matyt, gali pasigirti tokiu giliu išsilavinimu tiek, tarkime, astronomijos, tiek literatūros ar filosofijos srityje. Reikėtų žinoti, kas toks Piero Camporesi („Fermentuoti skanėstai“), suprasti, kas buvo „Grupė 63“ („Grupė 63, po keturiasdešimties metų“) ar neblogai išmanyti Victoro Hugo kūrybą, kad galėtum gilintis konkrečiai į jo pertekliaus poetiką („Hugo, helas! Pertekliaus poetika“).

Esė rinkinys pradedamas prieš kelis metus skaitytu pranešimu „Sukurti priešą“, kuriame autorius nagrinėja priešo sukūrimo ir demonizavimo procesą, remdamasis istoriniais faktais rodo, kaip priešo kūrimas vyksta pagal pasikartojančius modelius nuo seniausių laikų iki pat dabar. „Turėti priešą svarbu ne vien tam, kad apibrėžtume savo tapatybę, bet ir kad įgytume kliūtį, su kuria galėtume sulyginti savo vertybių sistemą ir su ja susirėmę parodyti savo vertę. Todėl jei nėra priešo, jį reikia sukurti“ (p. 12). Autoriaus įžvalgos apie (tariamos) grėsmės kūrimo procesus neabejotinai privers surasti analogijų ir dabartinėje Lietuvoje.

Komunikacijų mokslų žinias U.Eco atskleidžia esė „Veline ir tyla“, kurios pagrindinė idėja – cenzūra yra įmanoma per tylą ir per triukšmą. Šiuo metu mes gyvename informacinio triukšmo epochoje, kuomet viešąją erdvę užgrobia nereikšmingos žinios, o informacijos perteklius dažnai nukreipia dėmesį nuo kitų, svarbesnių dalykų. „Tik tyloje veikia vienintelė išties galinga informacijos priemonė – šnabždesys“ (p. 204).

„Pamąstymuose apie WikiLeaks“ U.Eco teigia, jog slaptos informacijos atskleidimas pradėjo naują istorinę epochą, kurioje vienas pagrindinių klausimų – kaip išsilaikys valdžia, kuri nebeturi galimybės išsaugoti savo paslaptis, ir kokiu būdu ateityje bus perduodama slapta informacija. U.Eco piešiamas vaizdas, kaip kaukių baliuje susitinka Barackas Obama ir Angela Merkel, žinoma, žavus, tačiau tai tik ironiškas potėpis. Tačiau galbūt tai netoli būsimos realybės? Pats U.Eco spėja, kad ateityje gali būti grįžta prie kur kas tradiciškesnių apsikeitimo slapta informacija būdų.

U.Eco šiuose esė išlaiko savo stilių – demonstruoja ne tik erudiciją, aštrų protą, tačiau nevengia ir paerzinti skaitytoją, jį provokuoja, į rimtas įžvalgas įterpia komiškų istorijų. Tai visiškai nenuostabu, nes U.Eco visuomet sakė, kad svarbu ne tik šviesti skaitytoją, bet ir jį linksminti. Žinoma, šis linksminimas irgi toks tipiškai „eco stiliaus“, suprantamas toli gražu ne kiekvienam. Taip pat, kaip visuomet, U.Eco į vieną visumą sujungia misticizma, mokslinius tyrinėjimus, poeziją ir semiotiką.

„Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“ rekomenduotinas pasiilgusiems intelektualinės mankštos skaitytojams. O tiems, kam visgi artimesni jo romanai, siūlau palaukti „Prahos kapinių“ – pradėjęs skaityti šią knygą galiu užtikrinti, jog tai – dar viena neabejotinai literatūros klasika tapsianti knyga.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

05:27
13:56
20:28

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/