Knygų naujienas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Tema nėra labai jau nauja, tačiau J.Saramago rankose tai virsta į visai kitokį lydinį, kuriuo gali mėgautis tiek dėl paties idėjų pateikimo, tiek dėl literatūrinių formų, ypatingo rašymo stiliaus (Zigmantas Ardickas šią knygą, kurią lietuvių kalba išleido „Kitos knygos“, išvertė puikiai). Žinoma, kai ką šis rašymas su ilgais sakiniais, minimaliu skyrybos ženklų skaičiumi gali iš pradžių išgąsdinti dėl tariamo sudėtingumo, tačiau bent jau man atrodo, kad šis sudėtingumas ir yra tik tariamas. Iš tiesų jau po kelių puslapių toks rašymo būdas visiškai nebevargina – atvirkščiai, verčia giliau įnirti į tekstą. Tačiau apie J.Saramago meniškąjį pasakojimo būdą prirašyta tiek, kad nebeverta ir kartotis – užtenka pasakyti, kad „Kai mirtis nusišalina“ ne išimtis, portugalas čia vėlgi sukūrė įtaigiai plaukiantį, kone į meditatyvią būseną įtraukiantį žodžių pasaulį.
Šios distopinės knygos turinį galima būtų išdalinti į tris dalis. Pirmoje pasakojama, kaip šalį palieka mirtis, antroje ji nusprendžia sugrįžti, o trečioje – pačios mirties išbandymas, susidūrus su žmogumi, kuris dėl kažkokių priežasčių nepavaldus galiojantiems dėsniams.
„Kitą dieną niekas nemirė“, – taip pradedamas romanas, ir skaitytojas įvedamas į šalį, kurioje mirtis nusprendžia nebepaliesti nė vieno žmogaus. J.Saramago jau ir anksčiau išbandė šį metodą aprašyti staigų visuomenės pokytį, išaštrinantį socialines ir žmonių tarpusavio santykių problemas, prisiminkime kad ir „Aklumą“. Tačiau knygoje „Kai mirtis nusišalina“ J.Saramago ironiškesnis, netgi, sakyčiau, ciniškesnis. Pirmąją knygos pusę galima būtų pavadinti politine, socialine satyra, bene ironiškiausia ir juokingiausia, ką yra tekę skaityti iš J.Saramago darbų.
J.Saramago kerta per visas socialines, valstybės sąrangos struktūras. Kliūva valdžios aparatui, žiniasklaidai, verslui, bažnyčiai (kaip gi kitaip galėtų būti J.Saramago kūryboje?), policijai. Dingus mirčiai staigią euforiją pakeičia užgriūnanti problemų lavina. Merdinčių, tačiau niekaip anapus neiškeliaujančių žmonių nėra kur dėti, laidojimo ir draudimo firmų vadovai susirūpinę dėl sėlinančio bankroto („verčiau mirtis negu tokia lemtis“), o bažnyčia netenka esminio ramsčio, galinčio įtikinti tikinčiuosius („visos religijos, patinka mums tai ar nepatinka, be mirties, neturi kito savo buvimo pateisinimo, visoms joms mirties reikia kaip burnai duonos“). Situacija ima kiek keistis, kai paaiškėja, kad už valstybės sienos iš tiesų niekas nepasikeitė – vos išvežus sunkiai sergantį žmogų iš šalies, jis ten miršta. Čia J.Saramago kabina dar vieną moralinę dilemą – kas blogiau, ar leisti padėti artimajam numirti, ar visgi suteikti jam galimybę išlikti štai tokiu – pusiau gyvu, pusiau mirusiu? Kokius pasiteisinimus sugalvoja žmonės, priimdami sudėtingus sprendimus ir kokie gali būti veidmainiavimo kraštutinumai – tai, kas vienomis aplinkybėmis gali atrodyti nežmogiška, kitomis – atvirkščiai, humanizmo apraiška.
Kaip ir pridera socialiniame-politiniame konstrukte, J.Saramago knygoje atsiranda mapfija, pasiruošusi išspręsti mirti už sienos norinčių žmonių problemas. Jos veikla suderinta su valdžia ir policija; kur negali padėti pinigai, padeda galia ir baimė.
Lygiai kaip staiga mirtis išėjo iš šalies, lygiai taip pat netikėtai ji čia ir sugrįžta. Violetiniai laiškai, įspėjantys juos apie artėjančią mirtį, ima keliauti pas žmones. Tačiau vienas laiškas sugriauna visą sistemą – violončelininką turėjęs informuoti apie artėjančią mirtį jis vis grįžta atgal. Mirtis nusprendžia išsiaiškinti, kodėl. Jos personažas yra vienintelis, kurį galėtume vadinti knygoje kažkiek besivystančiu, ir J.Saramago kuriamas žmogiškas jos vaizdinys prieštarauja įprastiniams stereotipams. Rašytojas čia tampa kiek nuspėjamas, ir meilės kaip vienintelio išsigelbėjimo mintis jau skaičiusiems J.Saramago kitas knygas, neturėtų nustebinti.
Knygos pabaigoje visos istorijos susiejamos, tačiau bent jau man tai pasirodė kiek dirbtinoka, tarsi autoriaus bandymas duoti visai šiai idėjų pynei išbaigtą formą, tačiau galbūt nebūtinai to ir reikėjo?
Tiesą sakant, praėjus kuriam laikui po knygos perskaitymo įspūdis apie ją išlieka ne iki galo apibrėžiamas. Knygoje „Kai mirtis nusišalina“ J.Saramago neabejotinai – savose aukštumose, jis kelia daugybę filosofinių klausimų ir sugeba aštriai pašiepti. Tačiau kiek giliai lendama į tuos filosofinius apmąstymus ir kiek įtikinama ta pabaiga bei tariama humanistinės minties pergalė?
Tokios tad abejonės. Tačiau jos kyla tik vertinant šį kūrinį kitų J.Saramago knygų kontekste. Neabejotinai, jo kūriniai yra vienos iš įdomiausių knygų, leidžiamų Lietuvoje pastaruoju metu. Matyt, „Kai mirtis nusišalina“ – ne paskutinė, tad belieka džiaugtis ir kartu gal net stebėtis, kad turime galimybę taip išsamiai susipažinti su šiuo autoriumi.
