Izraelis daugeliu aspektu unikali valstybė. Šis fenomenas akivaizdus ir ekonomikos srityje – šalis, turinti tik 7 milijonus gyventojų, turinti visiškai ribotus gamtinius išteklius ir iš visų pusių apsupta priešų, sugeba sukurti daugiau aukštųjų technologijų nei kitos valstybės, regis, turinčios tam kur kas daugiau galimybių.
Danas Senoras ir Saulas Singeris šioje knygoje skaitytojams atskleidžia, kur slypi Izraelio kaip vieno iš pasaulio technologinių inovacijų lyderio paslaptis. Kaip rašo autoriai, verslininko mąstysena pagrįstas valstybės ir tautos kūrimas virto visai tautai būdingu verslumu, šis procesas vyko sklandžiai, nepaisant net išorinių neigiamų veiksnių. Tiksliau, šie išoriniai neigiami veiksniai, kaip pažymi tyrinėtojai, dažnai tapdavo netgi teigiamu postūmiu – nuolatinis stygius ir aplinkinių priešiškumas vertė ieškoti naujų išeičių ir būdų išgyventi.
Autoriai mini ir daugybę kitų veiksnių, kurie leido Izraeliui tapti vienu iš inovacijų lyderių. Viena iš priežasčių – šalyje vyraujanti rizikos priėmimo, noro keistis kultūra. Izraelyje steigti naują bedrovę laikoma itin gerbiamu ir normaliu jaunuolių užsiėmimu. Net ir nepavykus į tai žvelgiama ne kaip į tragediją, o stengiamasi įvertinti, kaip galima viską padaryti kitaip. Imigrantų mentalitetas, siekis adaptuotis priešiškame pasaulyje taip pat turėjo ne ką mažesnės reikšmės.
Specifinė švietimo sistema, kuomet kiekvienas žmogus vertinamas pagal tai, kur jis galėtų savo sugebėjimus panaudoti geriausiai, skatinimas mąstyti kūrybiškai ir originaliai taip pat padeda kurti verslumu pagrįstą visuomenę.
Tačiau bene pagridninis faktorius, anot autorių, yra privalomoji karinė tarnyba. Anot tyrinėtojų, būtent ji daugeliui jaunuoliui duoda būsimojo gyvenimo ir sovokimo, kaip dirbti ateityje, pagrindus. „Ten jie išmoksta, kad operaciją užbaigti privaloma, bet padaryti tai įmanoma veikiant išvien“, – rašoma knygoje. Jei baigęs tarnybą turėsi gerą idėją, viskas, ko tau reikės, kad įsteigtum aukštųjų technologijų bendrovę, bus ranka pasiekiama, pakaks nuspausti telefono mygtuką – po studijų ar kariuomenės visuomet bus kam padėti, – tęsia mintį autoriai.
Šie dalykai, o taip pat kai kurių Izraelio politikų ir ryžtingų verslininkų pavyzdžiai sukūrė unikalią situaciją, kuri dėstoma kaip pavyzdys daugelyje pasaulio ekonomikos universitetų.
Didelis knygos privalumas yra tai, kad joje gausybė realių verslo kūrimo pavyzdžių, kurie dažnai netgi panašūs į anekdotines situacijas, o pati knyga parašyta palyginus nesunkiu, žurnalistiniu stiliumi (vienas iš autorių – ilgametis žurnalistas).
Tiesa, kai kurie dalykai vis dėlto knygoje užkliūna. Pirma, knygoje stengiamasi ignoruoti politinius aspektus, kurie Izraelio atveju suvaidino toli gražu ne paskutinį vaidmenį. Ar šis ekonomikos stebuklas būtų įmanomas kad ir be tos pačios Jungtinių Valstijų finansinės paramos? Taip pat lyginimas kitų valstybių sistemų su Izraeliu pabrėžiant šio besąlygišką pranašumą kartais gali sukelti pagrįstų abejonių.
Nepaisant to, faktas yra akivaizdus – ši šalis tai padarė. Ir knyga duoda gal ir ne pilną vaizdą, kaip tai atsitiko, tačiau kad analizė yra pateikta gerai, ginčytis netenka. Tuo pačiu knyga gali tapti ne tik kaip Izraelio ekonomikos analizė, bet ir kaip nebloga įžanga tyrinėjant šios šalies kutūrinius ypatumus bei visuomenės sanklodą.
