Tenka pripažinti, kad Z.Džavachišvilis laiku įšoko į galimą populiarumo traukinį – romaną apie teroristinę ataką Lietuvoje išleido tuo metu, kai „Islamo valstybės“ džihadistai siaučia Sirijoje, Irake ir pirštu grūmoja JAV sąjungininkėms.
Panašiai populiarumo vaikėsi ir EL James istorijų, ekonominės krizės ir 2012 metais neva turėjusios įvykti pasaulio pabaigos idėjomis persiėmę žmonės. Jie tiesiog plaukė pasroviui – stengėsi savo kūrybą pritaikyti prie atitinkamo laikotarpio ir iš to išpešti vienu kitu skaitytoju daugiau.
Tačiau Z. Džavachišvilis yra kitoks. Jis yra ne tik žurnalistas ir vertėjas. Jis yra dirbęs ir Vidaus reikalų ministerijoje, ir Policijos departamente. Kitaip tariant – autorius išmano viešojo saugumo problemas, apie kurias knygoje taip pat kalba.
Romane „Viesulo akis“ pasakojama apie tarptautinį teroristų tinklą, kuris pasitelkia į pagalbą tikraisiais Lietuvos patriotais save vadinančius radikalus ir siekia įvykdyti vieną didžiausių pastarojo meto atakų. Atsitiktinai prieš šią jėgą į kovą stoja buvęs kariškis Saulius Totoraitis, kuriam mirties patale gulintis uošvis patiki slaptą medalioną, dominantį tiek teroristus, tiek patį Saulių – ką slepia šis medalionas?
O kodėl atakai pasirenkama Lietuva? Viskas paprasta – nes niekas to nesitiki. Atakų Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV galima tikėtis, tačiau Lietuvoje? Kita vertus, romane autorius tarsi ir bando parodyti, kad nesame saugūs net ir mes – pavojus visada šalia ir tam turime būti pasiruošę.
Bene visas Z.Džavachišvilio pasakojimas persmelktas įtampa ir greitai skaitytoją įtraukia į romano veiksmą. Slapti persekiojimai, politinės intrigos, pinigai, keršto ir valdžios troškimas – visa tai tikrai sutiksite šiame romane.
Visgi knyga primena vidutinio biudžeto veiksmo filmą, kuriame epizodai kažkur matyti. Unikalumo suteikia tik tai, kad visko epicentras – Lietuvos sostinė.
Nors ir šio unikalumo norisi daugiau. Tenka sutikti, jei detalumo knygoje būtų daugiau – tai skaitytoją įtrauktų žymiai labiau. Įsivaizduokite, einate centrinėmis Vilniaus gatvėmis ir matydami tam tikrus objektus prisimenate Z.Džavachišvilio romano ištraukas. Šiurpas bėga per kūną, tiesa?
Tenka pripažinti, kad Z.Džavachišvilis laiku įšoko į galimą populiarumo traukinį
Kitas įdomus aspektas: jau knygos pradžioje autorius įspėja, kad dalis personažų yra išgalvoti, o visa kita – gali būti tik sutapimai. Politikoje sutapimų nebūna, o romane politinių intrigų taip pat išvysite. Šis įdomus akcentas sukuria papildomą susidomėjimą ir verčia ieškoti knygos personažų sąsajų su realiais žmonėmis.
Z.Džavachišvilio romanas „Viesulo akis“ – geras bandymas atkreipti dėmesį į terorizmo grėsmę Lietuvoje. Galbūt tai nėra pati geriausia knyga apie kovą su terorizmu, tačiau vien tai, kad joje kalbama apie kovą su radikalais Lietuvoje – ją daro išskirtinę.
Galbūt po šios knygos į terorizmą ir su tuo susijusius politinius įvykius pradėsite žiūrėti kitaip – ne vien tik sutiksite, kad tai blogį skleidžiantis dalykas, bet ir pradėsite domėtis šio blogio šaknimis.
Smagaus skaitymo.
Daugiau naujausių knygų apžvalgų rasite paspaudę čia.
