Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 10d. 20:57

Knygos recenzija. „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ – heroizmas Holokausto mėsmalėje

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Davido E. Fishmano „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete: partizanai, poetai ir lenktynės su laiku gelbstint žydų kultūros vertybes nuo nacių“ (iš anglų kalbos vertė Olga Lempert, išleido leidykla „Baltos lankos“) – istorinis negrožinės literatūros kūrinys, pasakojantis apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“, kurios nariai rizikuodami savo gyvybėmis bandė išsaugoti žydiškas knygas, dokumentus bei kitus žydų kultūrą simbolizuojančius daiktus.

„Popieriaus brigada“ abejojo, ar siųsti vertingus daiktus vokiečiams, kur jie būtų saugesni nei paslėpti Vilniuje, bet ar vokiečiai turtą kada nors grąžins, o gal sunaikins? Nors iš di papir-brigade („Popieriaus brigados“) kiti geto nariai ir šaipėsi dėl jų beprasmio darbo rūšiuojant dokumentus bei knygas ir sprendžiant jų likimą, šiai grupei tai buvo kilnus bei pasiaukojantis darbas, kuriuo jie stengėsi išsaugoti savo kultūros paveldą nuo nacių sunaikinimo.

Knyga suskirstyta į keturias dalis: laikotarpis prieš karą, laikas po vokiečių okupacijos, laikotarpis iškart po karo ir netolima praeitis. Pavyzdžiui, skaitant vieną iš pirmosios dalies skyrių „Knygos miestas“ norisi prisijungti prie entuziastingojo Šmerkės Kačerginskio ekskursijos po Vilnių, dar kitaip vadinamo Lietuvos Jeruzale: „Šiuo ekskursijos etapu, parodęs Katedrą, Didžiąją sinagogą bei Gaono kloizą, Šmerkė tikriausiai jau būdavo pavargęs nuo religinių paminklų. <...> Matyt, jį džiugindavo, jog kita stotelė – vietoje, kurioje jautėsi kaip namie, – žydų bendruomenės bibliotekoje.“

Davidas E.Fishmanas subtiliai, be jokio ateities pranašo balso pasakoja apie įprastą žydų gyvenimą, tokį, kokį jie gyveno net nenutuokdami, kas jų laukia ateityje ir ką dėl to jiems teks paaukoti.

Davidas E.Fishmanas subtiliai, be jokio ateities pranašo balso pasakoja apie įprastą žydų gyvenimą, tokį, kokį jie gyveno net nenutuokdami, kas jų laukia ateityje ir ką dėl to jiems teks paaukoti. Antrasis, turbūt emociškai pats stipriausias skyrius, atskleidžia žydų gyvenimo siaubus gete. Trečias ir ketvirtas skyriai – apie tai, su kuo susidūrė žydai po Holokausto ir kaip iš išlikusių kultūros griuvėsių jie bandė atstatyti tai, kas buvo prarasta per kruvinąjį laikotarpį. Išdraskytos šeimos, prarasti draugai, sunaikinta kultūra – tik Lietuvos Jeruzalės prisiminimai.

Knygoje didžiausias dėmesys skiriamas penkioms asmenybėms, kūnu ir dvasia kovojusioms už tuomet utopine laikytos kultūros idėjos išsaugojimo įgyvendinimą. Tai Šmerkė Kačerginskis, Zeligas Kalmanovičius, Rachelė Krinski, Hermanas Krukas ir Abraomas Suckeveris. Tačiau jie nebuvo vieninteliai, gyvenę žydų kultūros išsaugojimo idėja. Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad dauguma Vilniaus žydų buvo pasiryžę paaukoti viską dėl kultūros išsaugojimo ateities kartoms, nes patys jau buvo susitaikę, jog prarado dabartį, prarado gyvenimą.

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad dauguma Vilniaus žydų buvo pasiryžę paaukoti viską dėl kultūros išsaugojimo ateities kartoms, nes patys jau buvo susitaikę, jog prarado dabartį, prarado gyvenimą.

Knygoje parodomas stiprus heroizmo jausmas, kai kultūros išsaugojimas yra svarbesnis nei atskiro žmogaus gyvybė: „Pasibaigus renginiui, jauna žurnalistė uždavė Rachelei klausimą. Kodėl ji rizikavo gyvybe dėl knygų? Nė nesusimąsčiusi, ši atsakė: „Tuomet nemaniau, jog mano gyvybė priklauso man. Manėme, kad galime šį tą nuveikti ateities labui.“ Viename interviu Davidas E. Fishmanas, paklaustas apie heroizmą bei tai, kuo ši knyga aktuali dabar, atsakė: „Manau, kad žmonės turėtų permąstyti, „kas yra heroizmas? Ir kas yra herozimas Holokausto metu?“.

Kai savo gyvybe rizikuoji dėl ko didesnio nei tu pats, kažko kilnaus, esi didvyris. Didesnė šio kūrinio tema – kultūros svarba. Žmonės tiesiogiai buvo pasiryžę paaukoti savo gyvybes dėl kultūros. Turbūt didysis knygos klausimas būtų, kas išties yra svarbu? Kuo rizikuotum dėl savo gyvybės?“.

Šis Davido E. Fishmano kūrinys – lyg naujas Vilniaus veidas, su visais trūkumais ir nutylėtomis istorijomis. Paneriai – masinio žudymo mėsmalė, senamiestis – getas, o jo pastatai primins kitokias, į atmintį įsirėžusias ten gyvenusių, kentėjusių ir už savo ateitį ir kultūrą kovojusių žmonių istorijas. Pavyzdžiui, kokią paslaptį ir istoriją slepia Vivulskio g. 18? O Šiaulių g. 6? Perskaičius šią knygą pastatai prabils, pasakodami naują, nesumeluotą ir be pagražinimų istoriją.

Knyga taip pat netiesiogiai padalinta į du skirtingus pasakojimus: išgelbėtų daiktų ir žmonių, kurie stengėsi tuos objektus išsaugoti. Šiame istoriniame veikale detaliai pateikiamas daiktų gyvenimas – personifikacija, pristatant juos lyg gyvus objektus ir pasakojant, kur jie dabar ar kas su jais nutiko Holokausto metu. Antrasis naratyvas – ne kiek mažiau svarbesnis.

Pasakojimas apie tuos, kurie bandė visais būdais pasipriešinti antisemitiniam režimui bei išgyventi, bandė neprarasti vilties. Išsaugoto paveldo personifikacija – tai lyg sugretinimas bei palyginimas su žmonėmis, kurie patyrė siaubą gete, kurie patys labiau priminė daiktus (kaip koncentracijos stovyklose ištatuiruoti žmonės nebebuvo asmenybės, bet tik numeriai). Pasakodamas neutraliu tonu bei vengdamas akademinių terminų, rašytojas pateikia gyvą pasakojimą, nevengdamas įterpti geto kalinių dienoraščių ištraukų, laiškų, eilėraščių bei nuotraukų. Įdomu, kad šiame daugiasluoksniame istoriniame kūrinyje, rašytojas dar sugeba subtiliai įpinti ir meilės giją tarp Rachelės ir Šmerkės, taip dar labiau pabrėždamas savo kūrinio savitumą ir išlaviruodamas tarp istorinio kūrinio bei įtraukiančio, meninių intarpų turinčio pasakojimo.

Knygoje „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ kalbama ir apie mažiau žinomą faktą – partizanus žydus. Pabėgę iš geto kai kurie žydai prisidėjo prie „miško brolių“ gretų ir kovojo su vokiečių armija. Vėliau, jau atsitraukus naciams, viskas atrodė stosiant į senąsias vėžes. Holokaustas ir žydų kultūros naikinimas visada siejamas tik su nacizmu, tačiau pamirštamas kitas, nė kiek ne menkesnis žydų kultūros išsaugojimo priešas – sovietai. Nors iš pradžių sovietai ir buvo nusiteikę palankiai žydų atžvilgiu, tačiau vėliau jie taip pat pradėjo gręžtis į išsaugotąjį paveldą. Nors jie ir nebuvo tiesiogiai pavojingi žydų knygnešiams, bet kėlė nemažą pavojų tam, ką per Holokaustą pavyko išsaugoti.

Ir vis dėlto skaitant kirba tik vienas klausimas – kodėl? Kodėl vietoj to, kad pasiduotų vokiečių įsakymams, žydai rizikavo savo gyvybėmis? Tikėjimas ateitimi, tikėjimas švietimu bei kultūra: „Egzistencinis teiginys buvo tas, jog literatūra ir kultūra – pirminės vertybės, svarbesnės už bet kokio individo ar grupės gyvybę. Įsitikinę, jog netrukus žus, gyvenimo likutį, o reikalui esant – ir mirtį jie rinkosi susieti su tuo, kas iš tiesų svarbu.“ Idealizmas, tikėjimas ir pasiaukojimas – štai kas išgelbėjo Vilniaus žydų kultūros paveldą ir savo pavyzdžiu įkvėpė ateities kartas.

„Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ – istorija, apie kurią reikia kalbėti, jos mokyti. Tai dalis mūsų šalies istorijos ir dalis tų, kurie žuvo rašydami šią istoriją ar bandydami ją išsaugoti. Knyga nepaliks abejingų istorijos mylėtojų bei patiks tiems, kurie domisi žydų gyvenimu dvidešimtajame amžiuje.

Davidas E. Fishmanas – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius. Pirmą kartą atvykti į Vilnių rašytojas buvo pakviestas 9-ojo dešimtmečio pabaigoje tam, kad įvertintų išlikusius žydų dokumentus. Net septynerius metus rinkęs istorinę medžiagą iš šešių skirtingų šalių archyvų, knygos autorius pristatė šią istorinę studiją apie Vilniaus geto knygnešius 2017 metais. Tais pačiais metais istorinis veikalas „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ buvo apdovanota Nacionaliniu žydų knygos apdovanojimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:39
02:09
06:57

Esports namai