Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 13d. 19:59

Knygos recenzija. Laiškai pasauliui ir sau

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

„Draugo laiškai” – jau ne pirmas „Jaunimo linijos” leidinys. Ankstesnieji – „Draugo laiškai” ir „Netektys”. Šis, trečiasis, parengtas remiantis ansktesniaisiais leidiniais ir papildytas naujomis temomis apie priklausomybę nuo socialinių tinklų ir žaidimų, emigraciją ir LGBT.

Įprastai knygas apžvalgoms gaunu nemokamai, tačiau šįkart norėjau įsigyti taip simboliškai prisidėdama prie „Jaunimo linijos” veiklos. Pažįstu ir skambinusiųjų, ir savanorių – ir tikrai džiaugiuosi, kad tokia linija yra. Džiaugiuosi ir knygomis – tie, kurie nedrįsta skambinti, gali surasti kitų įvardytus kamuojančius skaudulius ir atrasti atsakymo galimybes. Specialistams ir šiaip smalsiems žmonėms tokia knyga gali pasitarnauti kaip prieigos prie šiuolaikinio jaunuolio pasaulio.

Vienintelis dalykas, kurį noriu apsibrėžti – žinau ir tai, kad dalis vaikų ir paauglių daro „fake calls”, mano laikais linijų nebuvo ir mes skambinėdavome nepažįstamiesiems tiesiog rinkdami numerius iš telefonų knygos ir vapėdavome visokias „nesąmones”. Todėl autentiškumo, tikrumo klausimas išlieka ir šiame leidinyje. Tačiau, kaip jau minėjau, apsibrėžiu savo galio lauką – pasikliauti knygos sudarytojų kompetencija atrinkti tai, kas regisi tikriausia, ir labiausiai atspindi skambučių esmes. Vėlgi – ir šioje recenzijoje aš gal labiausiai prisiliesiu prie literatūros sociologijos ir pamėginsiu įvardyti, kokį jauno žmogaus psichologinį portretą atskleidžia knyga.

Taigi, draugo laiškai apima penkiolika temų – „draugai”, „meilė”, „santykiai šeimoje”, „mokslai”, „prievarta”, „patyčios”, „seksas”, „krizė”, „netektys”, „priklausomybės”, „valgymo sutrikimai”, „depresija”, „apie įvairias problemas”, „LGBT”, „emigracija”. Kaip matyti – probleminis laukas pakankamai platus, tačiau gana tendencingas – panašaus klausimų spektro ir tikėjausi.

Leidžiu sau savavališkai išskirti probleminius laukus, kurie man labiausiai ir jautriausiai kalbėjo. Nemažai klausimų knygoje skiriama santykiams šeimoje – tai natūralu, šeima – pirmoji visuomenė, santykių, socialinių vaidmenų, jausmų mokykla. Blogas mikroklimatas šeimoje didele dalimi lemia tolesnius knygoje apimamus probleminius laukus. Vaikai, paaugliai – jaurtrūs šeimos emocijų lakmuso popierėliai, reaguojantys ir į aiškiai regimus, ir į kol kas neįvardijamus pokyčius ir nesklandumus.

Savanorių jaunuoliai klausia, kaip sutaikyti išssikyrusius besipykstančius tėvus, kaip padėti geriantiems tėvams, kaip gyventi su alkoholike po skyrybų tapusia mama, kaip išgyventi tėvų tarpusavio santykių peripetijas, į kurias esi įtraukiamas, kaip išgyventi tėvų neištikimybės istorijas, ką daryti dėl perdėtų gimdytojų lūkesčių, kaip elgtis, kai niekaip nerandi bendros kalbos su šeimos nariais.

Bene labiausiai palietė du klausimai: kaip gyventi, jei gimei nelaukiamas, o tėvai nuolat kartoja, kad griauni jiems gyvenimą... skaudus įdagas visam likusiam buvimui.

Bene labiausiai palietė du klausimai: kaip gyventi, jei gimei nelaukiamas, o tėvai nuolat kartoja, kad griauni jiems gyvenimą... skaudus įdagas visam likusiam buvimui. Kitas – matyt, klaustas, kol dar nebuvo „Tėvų linijos” – ką daryti, kai niekaip nesusišneki su savo paaugle dukra? Kokią sau pačiai pasidariau išvadą? Kaip procesų tyrėja – apie amžinas „tėvų – vaikų” konfrontacijas, ypač šiems sulaukus paauglystės, vis labiau atrandant save ir siekiant įtvirtinti tą atrastą Aš. Tačiau – ne tik. Padariau išvadą apie vis dažnėjančias tėvų krizes ir kaip stirpriai jos veikia ne tik mažus, bet ir paaugusius vaikus. Kaip mama – taip pat gavau nemažai peno ir šiek tiek laiko, kol mano sūnus užaugs iki kai kurių klausimų.

Kitas, mano galva, taip pat esminis skyrius – apie jaunuolių krizes. Labai jautriai nuskambėjo klausimų apie gyvenimo prasmę gausa. Taip, jiems rūpi ne tik „sex, drugs and rock ‘n’ roll”. Neradę buvimo svertų, jie nori išnykti. Jiems skauda iki nebuvimo ribos, jie susitraukia iki vidinės Alkatraso vienutės. Jie nori atsakymų, čiuopti žaizdas, kad įsitrintų : „Jaučiuosi uždaryta mažutėje dėžutėje, kurią kažkas vis papurto, tada aš skrendu nuo vieno kampo iki kito…nuo vieno iki…Ir taip be galo…Kiekvieną dieną iškeliu sau bei pasauliui gausybę retorinių klausimų. Kaip norėčiau, kad atsirastų žmogus pasaulyje, kuris galėtų atsakyti nors į vieną iš tų egzistencinių klausimų…” (126 p.)

Jiems atsakoma – iš patirties, iš Coelho ir Tarkosvskio, o aš galiu pridurti, kad tokios krizės kartojasi ir gerokai vėliau, jau artėjant prie Kristaus amžiaus. Gerai atsimenu vieną frazę iš Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys”. Ten vienas veikėjas – vidutinio amžiaus rašytojas alkoholikas Rojus Ruduo – išsitaria: „Mirtinas gyvenimo nuovargis…”. Deja, kaip matau, tas nuovargis slegia vis jaunesnius pečius. Gal mes jau gimstam pavargę? Su krizėmis susijęs ir kitas skyrelis – „Netektys”.

Artimojo netektis bene visuomet yra ribinė situacija, į kurią esi panardinamas. Ypatingai sunku, kai išeinama savo noru. Galiu tik nutuokti – jaunam, augančiam žmogui menama kaltė ir neatsakomi klausimai – labai sunki našta. Čia prsimenu kitą knygą – „Be pavadinimo. Nusižudžiusiųjų artimųjų istorijas“. Manau, norėsiu pakalbėti ir apie ją.

Skyriuje „Priklausomybės“ atkreipiau dėmesį į laišką apie priklausomybę nuo socialinių tinklų. Manau, tai mūsų laikų rykštė, kuria „plakasi“ anaiptol ne tik jaunuoliai. Skundžiamasi tėvais, kurie riboja kompiuterinių žaidimų laiką. Labas, ir aš – tokia mama.

Manau, labai vertingas skyrelis, kuriama kalbama apie valgymo sutrikimus. „(Ne)suvalgytas nerimas“ – labai gera frazė, tiek kalbant apie maisto ribojimą, tiek apie bulimiją. Dar labai rekomenduoju neseniai atrastą memuarų knygą „Iššvaistytas gyvenimas“ apie anoreksija ir bulimija nuo vaikystės sirgusios moters patirtis.

Jie galvoja apie emigracijos sunkumus, jaučiasi svetimi ir vieniši, neranda savo vietos, jaudinasi dėl žmonių nelygybės, kompleksuoja dėl svorio, praranda gyvenimo džiaugsmą, neapkenčia savę, įsimyli psichoterapeutą. Kai kurie dalykai kinta. Bet daug kur atpažinau savo paauglystę. Ir net – dabar.

O kaip atsakymai? Atsakymai nuoširdūs, parašyti adekvačia jaunam žmogui kalba. Kaip ir visų prie psichologijos esančių – atsigręžiama į klausiantįjį, kad rastų individualų, sau tinkamą sprendimą. Vietomis esti šabloniškumo, bet gal esti ir klausimų šablonų. Kaip atsakyčiau aš? Neminėčiau Coelho, šypt. Ieškočiau, vis ieškočiau niekaip nerasdama „tų žodžių“. Ir, matyt, nieko geriau už šiuos atsakymus nepasakyčiau. Ačiū, kad esat. Kad esam.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

07:40
07:22

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Būk nesustabdoma