Romanas „Lengviausias“ – antroji R.Aškinytės knyga (pirmoji – „Rūko nesugadinti“, ji taip pat parašiusi knygą vaikams „Beveik varlės“ bei filososfijos, etikos vadovėlius).
Nors pastaruoju metu Lietuvoje netrūksta literatūrinių debiutų, pradedadančių autorių knygų, nemažai jų taip ir atrodo – kaip pradedančiųjų, dar vis akivaizdžiai ieškant savojo kelio.
R.Aškinytės atveju to pasakyti liežuvis neapsiverčia. Akivaizdu, kad autorė yra suradusi savo stilių ir, svarbiausia, žino, ko ji nori iš rašymo, ir ką, jos įsitikinimu, turėtų skaitytojui duoti literatūra.
Tiesa, prisipažinsiu, kad pamėgti šią knygą nebuvo nuo pat pradžių lengva. Iš pradžių knygos stilius atrodė kiek deklaratyvus ir nenatūralus. Ieškant palyginimų, kaip bebūtų keista, į galvą lindo ne paralelės su literatūros pasauliu, o palyginimai iš kino – tai kažkuo panašu į rusų aktorės Renatos Litvinovos vaidybą. Irgi tokia pabrėžtinai savita, manieringa, ir kartais imi galvoti, ar lazda jau perlenkta, ar ne.
Tačiau tai buvo tik pirmasis įspūdis. Persiritus per keliasdešimt puslapių nejučia įsijauti į būtent tokį pasakojimo stilių. Pirmiausia jis turėtų patikti juodojo humoro mėgėjams – bent jau man R.Aškinytė yra viena geriausiai juodąjį humorą, atskiestą žiupsniu (kartais – išties geru žiupsniu) cinizmo, įvaldžiusi lietuvių rašytoja.
Viename interviu autorė sakė, kad literatūroje visos istorijos jau papasakotos, tad belieka ieškoti naujų išraiškos formų. Ir išties forma šiame romane yra visiška valdovė. Romano pagrindas – pačios herojės pasakojimas, pasaulis, atsiveriantis pagal jos sampratą. Dialogų kalba čia išgryninta, atrodo, kad šioje knygoje labai mažai nereikalingų žodžių ar epizodų.
Kalbėti apie šios knygos siužetą būtų lyg ir kebloka. Pagrindinė herojė Blanka gyvena antrame medinio namo aukšte, į kurį beveik niekas neužlipa, ji dirba kavinėje „Prancūzija“, kurios kiekvienas darbuotojas, kaip ir kiekvienas užsukantis čia, yra mažų mažiausiai keistuolis, ryškiai išsiskiriantis iš minios (tiesą sakanat, romane nėra nei vieno „normalaus“ herojaus – knygos veiksmas vyksta tokiame keistame, savotiškai „išprotėjusiame“ pasaulyje). Romano esminiai siužeto vingiai – Blankos santykiai su vyrais, su tais, kuriuos ji myli, ir kurie myli ją. Blanka – personažas, visiškai nesusigaudantis aplinkoje ir santykiuose su kitais žmonėmis, ji tarsi mato save kitų žmonių akimis, tačiau nesuvokia, ką tie žmonės iš tikrųjų apie ją galvoja. Todėl knygos nuotaika ir laviruoja tarp absurdo, nuoširdaus liūdesio ar juoduoju humoru persunktų skyrių su dažnai labai taikliomis išvadomis ar situacijų įvertinimu.
Pati autorė sako, kad šios knygos filosofija – žmogaus sugebėjimas būti laimingu, nepaisant jokių aplinkybių. Gal ši filosofija ir yra knygos pagrindas, tačiau bent jau man net ir praėjus kuriam laikui po romano perskaitymo labiausiai visgi įstrigo ne knygos (galima) idėja, o keisti knygos personažai ir pats istorijos pasakojimo būdas.
Tiesa, prisipažinsiu, manęs taip ir neįtikino autorės bandymas eklektikos vardan į vieną visumą suplakti grožinę kūrybą bei mokslinį stilių, kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiant „wikipedinių“ žinių. Gal tai ir turėjo tam tikrą prasmę dėliojant istoriją, tačiau drįsčiau suabejoti, ar tai buvo reikalinga.
Beje, nors ir kaip nemėgtų autoriai palyginimų su kitais rašytojais, visgi paralelių dažniausiai išvengti nepavyksta. Jau mačiau, kad kai kas R.Aškinytės kūrybą lygina su Sigitu Parulskiu. Asmeniškai man S.Parulskiu čia sunkiai kvepia, tačiau dažnai išlenda Milorado Pavičiaus kūrinių dvasia. Nenuostabu, kad ir pati autorė vieną iš skyrių pradeda citata iš M.Pavičiaus knygos. Na, o juodasis humoras turėtų patikti kad ir tiems, kurie atmintinai žino Daniilo Charmso kūrybą. Tačiau, žinoma, tokios paralelės nuslysta paviršiumi, visiškai nemenkindamos paties R.Aškinytės romano.
Nemanau, kad tai knyga kiekvienam. Skaitantis, matyt, pats turėtų būti kažkiek „pačiuožęs“, kad jam imponuotų herojės pasaulis. Tačiau norintieji paskaityti lietuvių literatūrą, kurioje ieškoma originalumo, turėtų duoti „Lengviausiam“ šansą. Ir nors pristatomas kaip vasarai skirtas romanas, turbūt suklys tie, kurie galvos, jog tai paplūdimiui puikiausiai tinkantis skaitalas – akivaizdu, jog autorė taikė į pakankamai literatūriškai išprususią publiką, galinčią priimti šio romano žaidimo taisykles. Manau, kad tai vienas geresnių pastaruoju metu pasirodžiusių lietuvių autorių grožinės kūrybos darbų.
