N.Gaimanas turi bent du dalykus, dėl kurių jo knygų negalima nepamėgti.
Pirma, nuostabus britiškas humoras. Vien jau dėl to verta perskaityti „Anansio vaikus“. Juodoku humoru persunktas kiekvienas šios knygos puslapis, ir jei skaitydami knygą ne kartą ir ne du garsiai nusijuokiate, nesvarbu, kur kūrinį skaitote – namie, kavinėje ar visuomeniniame transporte, vadinasi, autoriaus ironija iš tiesų yra aukščiausios prabos. Patikėkite, tai iš tiesų labai linksmas romanas, nepaisant visų mitologinių elementų ir netgi knygos pabaigoje užgriūnančių žiaurokų scenų. Autorius sugeba į viską žvelgti su tokia kandžia ironija, kad kartais imi galvoti, ar kažkiek nesišaipo jis net ir iš paties fantasy žanro kai kurių stereotipų?
Antra, N.Gaimano rašymo stilius. Jis yra lengvas, tad skaityti knygą vienas malonumas. Rašytojas kuria įtikinamus, labai skirtingus personažus, kuriuos sugeba perteikti tuo pačiu nepaprastu lengvumu – keli dialogai, detalės, ir jau aiškiai prieš akis matai tą žmogų ar dievybę, apie kurią rašo N.Gaimanas.
„Anansio vaikai“ – apie mitologinę būtybę, dievą Anansį ir jo du sūnus. Kuomet dainuodamas karaokė Anansis miršta, jo sūnus Storulis Čarlis vyksta į tėvo laidotuves. Storulis Čarlis – visiška tėvo priešingybė. Anansis visus sugebėdavo pavergti jau vien žvilgsniu, o jo nevykėlis sūnus gyvena nuobodų gyvenimą, kuris jam ir pačiam atrodo nykus. Ką jau čia ir bekalbėti – net ir Anansis sugebėdavo pasityčioti iš savo sūnaus.
Tačiau viskas pasikeičia atvykus į tėvo laidotuves. Storulis Čarlis staiga sužino, kad turi brolį Spaiderį, apie kurio egzistavimą neturėjo jokio supratimo. Ir nors bando tuo netikėti, netrukus paaiškėja, kad viskas būtent taip ir yra. Negana to, paaiškėja ir tai, kad jo tėvas nebuvo paprastas tėvas, dienas leidžiantis vien žvejodamas ar karaokė bei baruose. Jis – archetipinė dievybė voras Anansis.
Sumaišties vis daugėja – namuose Londone išdygęs brolis Spaideris sugeba nuvilioti jo merginą, o netrukus anapusinis mitologinis pasaulis ir tas „tikrasis“ gyvenimas ima susilieti į bendrą visumą. Prasideda dievų kova, kurios epicentre – Tigro, iš kurio Anansis pavogė dainas, ir to paties Anansio bei jo sūnų karas. O kai į visa tai įsivelia dar ir kiti personažai – įmonės vadovas, apgaudinėjantis savo klientus, Storulio Čarlio sutuoktinė su nepakenčiama savo mama, gudrių senučių šutvė... Veiksmas tampa sunkiai nuspėjamas ir, kaip jau minėjau, prisodrintas puikaus humoro prieskonio.
Nors ši knyga yra tarsi knygos „Amerikos dievai“ tęsinys, „Anansio vaikai“ puikiai gali būti suprasti ir neskaičius pastarosios knygos (kaip kaip šios recenzijos autoriui). Tiesa, kai kas kritikuoja „Anansio vaikus“, kad joje yra mažiau mitologijos nei „Amerikos dievuose“, kad ši buvo tamsesnė ir gilesnė, tačiau galbūt kai kam šis sugebėjimas lengvai išlaviruoti tarp fantastikos žanro, nepaklaidinant skaitytojo fantasy pasaulyje, yra kaip tik privalumas? Tokia savotiška knyga žanro pradedantiesiems.
Nesiimsiu ieškoti šioje knygoje didelių paslėptų prasmių, kaip kad bando kai kurie skaitytojai (tarkime, bandymas suvokti savo santykius su tėvais, šeimos svarba, savo paslėptosios pusės pažinimas). Manau, tai yra tiesiog puiki laisvalaikio, atsipalaidavimo literatūra. Garantuojanti, kad paskutinį puslapį užversite su šypsena veide.
