Nors „Netobulieji“ dažnai pristatoma kaip knyga, puikiai atspindinti darbą laikraštyje, žurnalistų darbo specifiką, iš tiesų ji drąsiai galėjo būti apie bet kurią profesiją. Mat čia esmė visgi ne nykstantis laikraštis, ne vis stiprėjantis žurnalistų suvokimas, kad visuomenėje jie nebėra reikalingi arba nebe tokie reikalingi kaip anksčiau, o žmonių istorijos. Žmonių, susodintų į tą patį vieną skęstantį laivą ir privalomai susietų darbiniais ryšiais.
Knygos konstrukcija – 11 novelių, 11 žmonių istorijų (10 laikraščio darbuotojų ir vienos skaitytojos), kurias tarpusavyje sieja anglų kalba Romoje leidžiamas laikraštis. Toks istorijos dėliojimas iš skirtingų žmonių perspektyvų bent jau man kiek priminė Jennifer Egan knygos „Smogikų gaujos apsilankymas“ formą, tačiau T.Rachmanas nesistengia primygtinai susieti visų herojų linijų į vieną, – jų gyvenimai subtiliai persipina ir vėl išsiskiria. Laikraštis vienas, o būdai išgyventi jame – skirtingi.
Aprašomasis laikraštis – tarsi paskutinis senosios žurnalistikos epochos rudimentas. Jis vis dar bando išsaugoti korespondentus užsienio šalyse, ištikimas aukštiems žurnalistikos standartams, aprašo istorijas, kurios kitiems jau nebeįdomios, jis veikia pagal naujajai žiniasklaidos rinkai nepritaikytas verslo taisykles – neturi net savo interneto puslapio (atsakingasis sekretorius bet kokius tokius pasiūlymus nutraukia: „Internetas naujienoms tas pats, kas automobilio signalizacija – muzikai“). Skaitytojų vis mažėja, ir nelieka abejonių, kad tik laiko klausimas, kada reikės šį leidinį uždaryti. Kai tai galiausiai nutinka, regis, niekas pernelyg nenustemba. Beje, epizodas, kaip darbuotojai informuojami, kad nuo rytdienos laikraštis nebebus leidžiamas, itin stiprus – akivaizdu, kad šio verslo specifika yra globali, ir autoriaus aprašyta situacija nė kiek nesiskiria nuo to, kaip tai vyktų (ar vyksta) Lietuvoje.
Atrodo, kad ne tik laikraščio ateitis niūri, bet ir jame dirbantys žmonės savo asmeniniuose gyvenimuose yra apimti tylios desperacijos
Londone gimęs, daugybėje pasaulio šalių žurnalistu ir redaktoriumi dirbęs (taip pat ir Romoje, matyt, dėl to ir gimė knygos idėja bankrutuojančio laikraščio siužetui pasirinkti būtent šį miestą) T.Rachmanas sukūrė išties įtikinamą darbo laikraštyje atmosferą. Kiekvienas, susidūręs su žurnalistika, nesunkiai atpažins tam tikrus tipiškus personažus, darbines situacijas (tarkime, kaip galvojama antraštė, kaip parenkamos naujienos), psichologinę atmosferą redakcijoje. Tad pasakymas, kad ši knyga visų pirma rekomenduotina žurnalistams, teisingas. Akivaizdu, kad autorius iš tiesų rašo apie tai, ką puikiai išmano.
Tačiau, kaip jau sakiau, tikrai ne (vien) dėl to verta skaityti knygą. T.Rachmanas apsakymuose sugeba tiksliai, jautriai perteikti laikraštyje dirbančių – dažniausiai vienišų, iš gyvenimo pernelyg daug nebesitikinčių – žmonių gyvenimus. Atrodo, kad ne tik laikraščio ateitis niūri, bet ir jame dirbantys žmonės savo asmeniniuose gyvenimuose yra apimti tylios desperacijos. Aprašomos situacijos išryškina jų silpnybes ar nusivylimus, tačiau T.Rachmanas susilaiko nuo teisimo, atvirkščiai, net ir šius palūžusius žmones aprašo su švelnumu (tiesa, retkarčiais mestelėdamas ir juodo humoro) – klysti žmogiška, kristi žmogiška.
Savaime suprantama, ne visi apsakymai vienodai įtaigūs. Bent jau man ši knyga „augo“ – pirmieji apsakymai buvo mažiau stiprūs nei esantys antroje knygos pusėje. Čia rašoma apie Paryžiuje gyvenantį senstantį žurnalistą, nerandantį temos straipsniui, tačiau surandantį ryšį su sūnumi; verslo reporterę, kuri nebesitiki susirasti tinkamą vaikiną, todėl kabinasi į pirmą pasitaikiusį; nekrologų rašytoją, kuris metasi į kultūros sritį; valdingą vyriausiąją redaktorę, mėginančią suprasti savo santykius su vyrais; vienatvės spaudžiamą kalbos redaktorę, kuriai net menkiausias dėmesys prilygsta stebuklui; yra čia ironiškas pasakojimas apie karo korespondentą; bene stipriausias apsakymas – apie vyriausiąją finansininkę, lėktuve susitinkančią buvusį laikraščio žurnalistą, kurį ji rekomendavo atleisti iš darbo.
T.Rachmanas puikiai moka rutulioti istorijas – su ryškiais personažais, neperkrautas nereikalingomis detalėmis, su dažnai netikėta atomazga.
Greta šių žmonių gyvenimo epizodų pasakojama ir laikraščio sukūrimo istorija, kaip jis keitėsi, vystėsi ir smuko. Iš pradžių ši istorija neįtraukė taip, kaip darbuotojų gyvenimo epizodai, tačiau vėliau intrigą sukūrė ir ji – juolab, kad tikrosios laikraščio sukūrimo aplinkybės paaiškėja tik pabaigoje.
Tai – netobulų žmonių istorija. Ir bandymas tą netobulumą suprasti.
Literatūros naujienas galite sekti specialiame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „15min knygų lentyna“.
