„Nekaltybės muziejus“ – čia baigiasi meilė, baigiasi draugystė, baigiasi ir gyvenimai. Knyga be klausimų, joje – tik atsakymai. Neįtikėtina, bet teikia vilties. Atsako į klausimus, nors jų neužduoda. Sukelia gailestį, bet jame nepaskandina.
„Mane užliejo stiprus švelnumas. Supratau – visas likęs gyvenimas su Fiusuna prabėgs aistringai mylintis kaip naktį ir riejantis kaip dabar. Bet vis tiek troškau kuo rečiau su ja pyktis, palenkti jos širdį ir padaryti ją laimingą“.
„Nekaltybės muziejus“ – čia baigiasi meilė, baigiasi draugystė, baigiasi ir gyvenimai.
Šis supratimas atėjo po aštuonerių keistų metų, kurių rutina apsivoliojo nuorūkose, alkoholyje ir daiktuose, kurie būdami paprasti tapo išskirtiniais, dėl to, kad buvo palytėti ypatingos moters rankos.
Knygoje pasakojama trapios meilės ir įsivaizduojamos laimės istorija. Įvykiai rutuliojasi juos išreiškiant mylinčiųjų tyla, ženklų kalba, stebėtojų ir stebimųjų apsimetinėjimu, kad tai ,kas vyksta yra teisinga ir tikra. Slepiamos emocijos ir personažų vaidyba, numanomos ir išsakytos svajonės – aprašomų santykių varomoji ir stabdomoji jėga
.„Aš miglotai suvokiau, kad priežastis, kodėl tapau užsisklendęs ir užsispyręs, – mano meilė Fiusunai. Nesvarbu, kaip pavadintum mano jausmus: meile ar apsėdimu – negalėjau šalia kitų žmonių jaustis laisvas, nes per šiuos jausmus išsiskyrė mano ir jų požiūris į gyvenimą. Jau pačioje pradžioje giliai pasąmonėje suvokiau šią tiesą, todėl keliu į Fiusunos širdį leidausi ieškoti užsisklendęs savo pasaulyje“.
Kemalis – žmogus, besiblaškantis tarp aukštuomenės ir paprastų žmonių kasdienybės. Atstumtas pirmosios ir savo kilme nepritampantis antrojoje. Į pamišimą vedanti vyro meilė šaltakraujei moteriai baigiasi tragiškai – O. Pamuko Fiusuna, kaip ir L. Tolstojau Ana, savo gyvenimo pabaigą nulemia pati, bet knyga tuo nesibaigia, nes aprašoma meilė ne tik jausmas, ši meilė apčiuopiama, ši meilė paliečiama, ši meilė – gyva daiktuose. Tik meilė išreikšta daiktais gali būti eksponuojama muziejuje.
Moteris ir meilė virto amžinu gyvenimo stabu, Kemalui ji nebūtų atnešus meilės, o tik skausmą, o gal ir nusivylimą, bet jis nespėjo to sužinoti, nes viskas baigėsi tada, kai turėjo prasidėti ilgo ir laimingo gyvenimo iššūkiai. Pirmasis iš jų ir buvo lemiamas. Kemaliui ši meilė ir jos praradimas nušvietė likusį gyvenimo kelią.
Knyga materialiuose daiktuose įkūnija išgyvenimus, paaiškina, ką žmonių gyvenimui suteikia materialūs daiktai ir kaip juos galima naudoti ne pagal paskirtį, suteikiant didesnę prasmę nei naudojant pagal prigimtinę paskirtį. Beskaitant atsiranda suvokimas, kodėl kartais taip norisi atsikratyti kai kurių daiktų ir paaiškinimas, kodėl su kai kuriais išsiskyrimas yra nepakeliamas.
„Nekaltybės muziejus“ ne tik meilės istorija (beje, ne viena), tai ir puiki pažintis su turkų tautos papročiais ir įpročiais, santykiais tarp artimųjų, draugų, giminaičių, šeimos narių, verslo partnerių, aukštuomenės ir paprastų žmonių. Šalia veikėjų istorijų švelniai plaukia ir Stambulo istorijos elementai – neramumai šalyje, reklamos, kino ir kito verslo nuotrupos, turkų tautos modernėjimo apraiškos.
O. Pamukas yra žodžio meistras retai kada savo mintimis telpantis į paprastą vienos eilutės sakinį lietuvių kalba, todėl galima pasidžiaugti puikiu vertėjos darbu: ji sakinius ir mintis išdėliojo taip, kad juose paskęsti, o ne pasiklysti.
Knygos vertinimas – 5/5
