Tai, kad išdėlioti nuosekliai savo įspūdžius apie Indiją nėra lengva, matyt, pasakys kiekvienas ten buvęs. Net ir po kelių kelionių į šią šalį dažniausiai sunku apsispręsti, patinka ši šalis ar ne. Nes ji, kad ir kaip nuvalkiotai tai beskambėtų, iš tiesų yra kontrastų šalis. Meilė Indijai, jos unikaliems dalykams, visuomet yra greta šokiruojančių potyrių, susiduriant su negailestinga skurdo realybe. Leidykloje „Didakta“ išleista pirmoji D.Mickevičienės knyga „Visos mano Indijos“ tokią jausmų kakofoniją, potyrių įvairovę pateikia kuo aiškiausiai – autorė išpažįsta savo susižavėjimą šia šalimi, kartu pastebėdama ir tai, kas jai atrodo visiškai nepriimtina.
Kelionei į Indijos širdį filosofės, istorikės, politikos mokslų diplomus turinti, nemažai metų Užsienio reikalų ministerijoje dirbanti diplomatė nusprendė pasirinkti dienoraščio ir akademinio stiliaus sintezę. Taigi, knyga tarsi „sulipdyta“ iš dviejų dalių – autorė aprašo savo įspūdžius iš pusės metų studijų Naujajame Delyje, o kartu juos papildo komentarais, istorinėmis, kultūrinėmis, filosofinėmis įžvalgomis. Toks pasakojimo stilius šioje knygoje pasiteisina, – autorė sugeba rašyti gyvai, įtraukiančiai, kartu pateikdama gausybę faktinės informacijos iš pačių įvairiausių Indijos sričių, kurią sukaupė dirbdama Vilniaus universiteto Orientalistikos centre bei Indijoje. Tai – nuotykis, o sykiu ir rimta studija.
Jau knygos pradžioje autorė cituoja Indijos istoriką ir rašytoją Mukulą Kesavaną, kuris teigė, jog „jeigu Indija neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išrasti“. Knygos turinys šį posakį patvirtina – D.Mickevičienė pasakoja apie Bolivudą, vestuvių papročius, beprotiškas kelionių taisykles (arba jų nebuvimą), humorą, maistą, mediciną, religiją ir lūšnynus – atrodo, kad šioje knygoje telpa kone visi spalvingi Indijos gyvenimo aspektai, o autorės kelionių geografija plečiasi nuo budistinės šiaurės iki žaliosios Keralos pietuose.
Bet tai ne tik pasakojimas apie Indijos istoriją, kultūrą ir papročius, tačiau ir bandymas suvokti šios šalies, gyvenančios pagal visiškai kitokius logikos dėsnius, mentalitetą, o kartu ir paneigti kai kuriuos stereotipus. Gajausias iš kurių, be abejo, Indijos kaip dvasinio lopšio įvaizdis. D.Mickevičienė rodo, kad ir dvasingumas šioje šalyje gali būti tiesiog vakariečiams parduodama prekė, o „materialistiškųjų Vakarų, dvasingųjų Rytų“ samprata yra pakankamai toli nuo realybės.
Profesorius Audrius Beinorius šią knygą lygina su Jurgos Ivanauskaitės piligriminių kelionių po Indiją aprašymais, ir panašumų išties yra nemažai. Tačiau D.Mickevičienės knyga neabejotinai kur kas moksliškesnė ir, jeigu taip galima būtų išsireikšti, santūresnė – ir pati autorė prisipažįsta nelaikanti savęs pamišusia dėl Indijos.
„Visos mano Indijos“ yra viena iš detaliausių, plačiausią spektrą apimančių knygų apie Indiją, išleistų lietuvių kalba, drąsiai rekomenduotina ne vien dar tik norintiems susipažinti su šia šalimi, bet ir jau patyrusiems keliautojams po ją. Juk Indija turi daugybę veidų ir kvapų, ir visų jų niekuomet nepažinsi.