Vienas garsiausių amerikiečių „prarastosios kartos“ rašytojų S.Fitzgeraldas labiausiai žinomas dėl romano „Didysis Getsbis“. Tačiau jau pirmoji S.Fitzgeraldo knyga „Šioje rojaus pusėje“, išleista 1920 metais, kai autoriui buvo vos 24-eri, pelnė jam šlovę, finansinę sėkmę (pirmasis romano tiražas buvo staigiai išpirktas, jis buvo pakartotas dar kelis kartus) ir nutiesė tiesų kelią į literatūrinį pasaulį, o kartu ir bohemiškuosius salonus, kuriuose rašytojas su žmona Zelda Seir buvo vadinami „svajonių pora“.
Akivaizdu, kad ši, pirmoji, autoriaus knyga – stipriai autobiografinis kūrinys. Knygos pristatyme Vilniuje dalyvavusi vertėja Daiva Daugirdienė sakė, kad patyrinėjus S.Fitzgeraldo gyvenimo istoriją, nesunkiai galime rasti itin daug paralelių su pagrindiniu „Šios rojaus pusės“ herojumi Amoriu Bleinu.
Sakoma, kad visų pirma „prarastosios kartos“ rašytojai kalba apie iliuzijų žlugimą. Ne išimtis ir „Šioje rojaus pusėje“. Tai – XX amžiaus pirmųjų dešimtmečių jaunuolio portretas, įkūnijantis to laiko dvasią. Portretas jaunuolio, gyvenančio itin intensyviu permainų laikotarpiu, kuriame kinta moralinės normos, vyksta socialiniai, kultūriniai pokyčiai, didėjanti laisvė eina greta nuopuolio ir nusivylimo.
Amorio istorija šioje knygoje – romantiškojo egotisto tapsmas asmenybe, pareikalausiantis atsikratyti idealizmo, iliuzijų, tačiau kartu ir leisiantis suprasti gyvenimą tikresniu pavidalu – su nukritusiu romantikos šydu, niūresnį, bet, matyt, tikresnį.
Amoris – turtingosios amerikiečių visuomenės dalies vaikas. Augantis su nuobodžiaujančiu tėvu ir ekscentriška motina jis greitai suvokia savo išskirtinumą. Amoris – narciziškas, dažnai egoistiškas jaunuolis, suprantantis, kad gali pavergti žavesiu aplinkinius ir visur būti pirmuoju. Tapęs Prinstono studentu jis pasineria į laisvą, stilingą to laikmečio studentų gyvenimą. Kartu su bičiuliais jis diskutuoja apie literatūrą, filosofuoja, rašo, šoka, flirtuoja, leidžiasi į romantišką nutrūktgalvišką kelionę prie jūros. Pamažu kinta idealai, siekį pirmauti keičia abejingumas ir tinginystė, Amoris bando suprasti ir tai, ką jam reiškia santykiai su moterimis.
Lūžis įvyksta su Pirmuoju pasauliniu karu. Amoris iš karo grįžta pasikeitęs. Keičiasi ir jo socialinis statusas – motinai mirus, Amoris tampa vargšu, jis turi dirbti niekingus darbus, kad vos sudurtų galą su galu. Dėl pinigų stygiaus žlunga ir jo romanas su didžiausia gyvenimo meile Rozalinda, po ko Amoris krenta į dugną – girtuoklystes, abejojimą viskuo, kuo tikėjo iki tol.
Knyga baigiama Amorio susivokimu: „Pažįstu save, bet tai ir viskas!“
Prablaivėjimas ateina knygos pabaigoje – Amoris jau nebe tas romantiškas, savimi pasitikintis, pasaulį pasiruošęs užkariauti jaunuolis. Tiesa, „nusivylimo banga kai ką jo sieloje vis dėlto paliko; atsakomybės jausmą ir gyvenimo meilę, ir dar šiek tiek ankstesnių troškimų ir neišsipildžiusių svajonių“. Knyga baigiama Amorio susivokimu: „Pažįstu save, bet tai ir viskas!“ Nuotaikingas žaismas veda prie supratimo, kad iš tiesų to žaidimo be taisyklių nėra – jos yra ir nebūtinai paguodžiančios. Romantiška praeitis lieka kažkur tolumoje.
Knyga žavinga bent jau dėl kelių priežasčių. Įdomu panirti į tų laikų bohemišką atmosferą, – tie siautėjimai dabar, žinoma, atrodo nekalti ir naivūs, tačiau tuomet tas „džiazo amžius“ buvo drąsus, pašėlęs ir labai laisvas. Kartu S.Fitzgeraldas aiškiai užčiuopia besikeičiančios Amerikos nuotaiką, galima jausti, kaip po tuo elegantišku, dažnai snobišku paviršiumi atsiveria tuštuma. Laisvė ir idealizmas įmanomas tik turint pinigų? Amorio pokalbis knygos pabaigoje su dviem turčiais rodo herojaus persimetimą į socialistinius idealus, nebetikėjimą teisinga visuomenės sankloda.
Ir, žinoma, verta skaityti šią knygą ir dėl ypatingo autoriaus stiliaus. S.Fitzgeraldo rašymo stilius itin rafinuotas, elegantiškas. Jis naudoja įvairių pasakojimo būdų samplaiką – prozą keičia poezija, įterpiama pjesė, laiškai, sąmonės srautas. Tiesa, toks pasakojimo būdas gali ir erzinti, tačiau sunku nesutikti, kad „Šios rojaus pusės“ eksperimentavimas yra unikalus, jis neabejotinai turėjo didžiulės įtakos ir kitiems didiems XX amžiaus rašytojams.
Negalėčiau pasakyti, kad S.Fitzgeraldas yra mėgstamiausias mano „prarastosios kartos“ rašytojas. Ir praėjus keliems metams po „Šioje rojaus pusėje“ pasirodžiusios Ernesto Hemingway'aus knygos man atrodo kur kas stipresnės, gaivališkesnės. Tačiau, žinoma, tai tik skonio reikalas, o klasika ir lieka klasika. Ir ši S.Fitzgeraldo knyga be jokių abejonių rekomenduotina visiems, bent kiek besidomintiems literatūros istorija – bet kokie vertinimai tėra interpretacijos, kūrinio vertės visiškai nebepakeisiantys.
