Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 22d. 19:30

Knygos recenzija. Tamsioji sielos naktis

Knygos viršelis 15min recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Kitaip ir negalėjau pavadinti šios Ingos Juodkūnės knygos „Rytoj vėl patekės saulė“ apžvalgos.  Pasakojimas, pristatomas autobiografiniu romanu, skrodžia juoduosius, pavojinguosius būties vandenis.

„Rytoj vėl patekės saulė“ – knyga apie depresija sergančią moterį, pavojingai balansuojančią ant gyvenimo ir mirties lyno. Mano „silpnybė“ psichikos sveikatos problemas nagrinėjančiam menui – jau seniai ne paslaptis. Renkuosi kalbėti apie Ingos Juodkūnės knygą ir dėl svarbios, aktualios temos, ir dėl to, kaip pasakojama.

Vis dėlto turiu pripažinti, kad rašydama šią recenziją nesiekiu perdėm akcentuoti meninės vertės. Tiesa, knyga parašyta sklandžiai, pagauliai ir įtraukiančiai, bet šiandien noriu labiau kalbėti apie turinį ir terapinę-psichologinę pusę. Beje, man būtų visai nekenkę, jei autorė pasirinktų kalbėti savo vardu ir rašytų memuarus, bet suprantu, kodėl pasirinktas autobiografinio romano žanras.

Tai – tarsi pažvelgimas į savo patirtis iš šono, suteikimas skausmui, destrukcijai konstruktyvų – kūrinio – pavidalą.

Tai – tarsi pažvelgimas į savo patirtis iš šono, suteikimas skausmui, destrukcijai konstruktyvų – kūrinio – pavidalą. Kartu – ir asmeninių patirčių universalizavimas, nes Paulos liga galime (su)sirgti ir mes, skaitytojai. Beje, pykstu dėl infantiloko viršelio ir lyginimo su „Dievas visada keliauja incognito“. Suprantu marketinginius sprendimus, bet Juodkūnės knyga, nors ir tikrai turi trūkumų, man pasirodė daug įtaigesnė ir tikresnė už Gounelle romaną. Iš dalies „Rytoj vėl patekės saulė“ priminė „Prozako kartą“ – būsenos klampumu, išorinių ligos priežasčių stygiumi ir itin didele kančios doze.

Taigi – pagrindinė knygos veikėja Paula, vertinant pagal išorinius rodiklius, atrodo esanti labai sėkminga moteris. Pati baigusi su psichologija susijusius mokslus, vertinama tarptautinės įmonės specialistė, mylima žmona, keturmečių dvynių mama, draugė... Vis tik kruopščiai kurtas fasadas ima byrėti į šipulius – jau ne pirmą sykį Paulą užklumpa sielos liga. Esminiai jos simptomai – begalinė trauka mirčiai – nenoras gyventi, savižala, prarastas ryšys su savastimi ir artimiausiais žmonėmis, stiprėjančios nerimo ir panikos atakos, epizodinis neadekvatus realybės suvokimas, greitai ateinantis nuovargis.

Knyga išsiskiria ir tuo, jog labai mažai žinome apie herojės praeitį, galimai buvusias vaikystės traumas – tas akivaizdžias ligos priežastis, su kuriomis būtų galima dirbti. Jei sakome „A“, tai sakysime ir „B“ – čia negalioja. Skaitytojas panardinamas į gryną sunkiai artikuliuojamos kančios katilą, iš kurio ropščiamasi pamažu, vis krintant atgal. Herojė nebežino, kas iš tiesų yra, ir kaip jai gyventi, jei galvoje it užstrigusi plokštelė nuolat sukasi „kritimo po važiuojančiu traukiniu“ vaizdai.

Nors, regis, nėra objektyvių priežasčių, moteris jaučiasi nereikalinga, palikta, atstumta. Ir nepaisant to, kad turi palaikantį vyrą, draugų, rūpestingą dvasininką ir terapeutą... ji vis tiek trokšta nebūti. Šis nebūties, nyksmo šauksmas, knygoje išreikštas bauginančiai tiksliai. Skaitydama knygą, jutau jį vis kvėptelint į ausį, vis kažką sukrutinant savastyje. Paulos istorija bylojo ir mano pačios patirčiai, ligai, sveikimui, atkryčiams, vienatvei...

Drąsu ir reikalinga taip apnuoginti pačią didžiausią tamsą, pripažinti, kad nepaisant palankių išorinių aplinkybių, viduje, sielos slaptumose gali vešėti dykynė.

Drąsu ir reikalinga taip apnuoginti pačią didžiausią tamsą, pripažinti, kad nepaisant palankių išorinių aplinkybių, viduje, sielos slaptumose gali vešėti dykynė. Ir jei nesiimsi jos apsodinti gyvybe, nebūtis ims traukti vis labiau. Labai jaudina epizodas, kada Paula gydytojui pažada išgyventi tris mėnesius, iki birželio aštuntosios. Knygos laikas ir skaičiuojamas „iki“. Didžiausia intriga, ar – bus „po“.

Man atrodo, labai tiksliai pastebėta iškreipta ligos diktuojama pseudotikrovė. Kiek banalu, bet Juodkūnės knygoje depresija įgauna „tamsiosios Paulos vardą“. Kita vertus, tai ir tikslu – nėra nuleista iš kažkur, iš pašalės, o greičiau fiksuojama apleista šešėlinė asmenybė, uždedanti herojei juodregystės akinius. Labai įdomu, vertinga, kad net ir padedant specialistams, herojei itin sunku suprasti savo depresijos priežastis. Psichotropiniams vaistams moteris yra itin jautri, patiria stiprius šalutinius poveikius, todėl juos gali vartoti mažomis dozėmis – todėl gydymo esmė „pakabinta“ ant dvasinių, vidinių resursų. Iš patirties galiu pasakyti, jog tai – nepalyginamai sunkiau.

Dar vienas stiprus knygos privalumas – maksimalus nuoširdumas. Čia nėra stebuklingų receptų ir greitų pasveikimo būdų. Priešingai, Paula rašo taip, kaip yra, kaip jaučiasi iš tikrųjų – tūkstančius kartų grimzdama į duobes, nebegalėdama tverti šios tamsos, išbandydama įvairius terapijos būdus, vis kažko esminio juose stokodama, nuolat verkdama, dvejodama, mėgindama įsiprasminti, bet sutikdama tuštumą. Net sielos ligų gydytojas Patrikas kviečia Paulą išbandyti „aukštesniųjų jėgų pagalbą“, nes atsiduria aklavietėje.

Man patiko (jei čia galima vartoti tokį žodį) apnuoginantis veikėjos tikrumas, silpnumas, pažeidžiamumas. Net labai mylėdama savo vaikus, moteris negali iki galo įsitverti šio, atrodytų, pamatinio ryšio, dvasinės bambagyslės – būna dienų, kai tamsa pasidaro per sodri. Įdomu pažintiniu ir egzistenciniu požiūriu knygoje tai, kaip Paula išbando įvairius „šiaudus“, praktikas, galinčias padėti jai vėl atrasti ryšį su savimi ir prisidedančias prie gyvenimo džiaugsmo augimo.

Tai ne tik skirtingos psichoterapijos kryptys, bet ir šamanų ritualai, sąmoningas kvėpavimas, budizmas, krikščionybė. Vis tik knyga taikliai kalba apie tai, kad nėra panacėjos, nėra stebuklingos tabletės, Tave gali pastūmėti, palaikyti, paskatinti, bet pagrindinis darbas ir atsakomybė tenka pačiam sergančiajam.

Knygoje daug taiklių įžvalgų apie depresiją, pavyzdžiui: „Sergant depresija baisiausia yra pabudimo akimirka, kol sąmonė prisiderina prie realybės, išgyveni stipriausią nusivylimą, kad vis aiškiau suvokiama tikrovė yra nesibaigianti kančia“ (55 p.).

Romane labai tiksliai pabrėžiamas bejėgystės, susidūrus su liga, jausmas. Išgyventi bejėgiškumo jausmą, prarasti vienvaldę savo gyvenimo kontrolę, susidurti su jėga, kuri iš pirmo žvilgsnio, daug galingesnė už Tave, yra labai sunku: „Per pastaruosius susitikimus jis (terapeutas – aut. past.) pabrėžia mano asmenybės ypatingumą ir biologiją, kuri, jo spėjimu, ir lemia dabartinę savijautą. Manęs tai neguodžia. Ką reiškia biologija?! Vadinasi, negaliu to pakeisti?! Tikriausiai ir vaistai negali. Ir psichoterapija? Bejėgystė kažkokia...“ ( 20 p.).

Gerai apčiuopiamas ir pabrėžiamas atokumo nuo kitų sergančiųjų jausmas, savotiška puikybė – tai išryškėja gulėjimo ligoninėje ir grupinės psichoterapijos lankymo epizoduose. Pastarieji – apskritai labai geri, tikroviški. Man itin patiko ligoninės epizodas – ir kad tai labai reikalinga, kritiniu metu gali padėti išgelbėti gyvybę, bet kartu esti ir nesusikalbėjimo, nuovargio, sistemos ydų. Žodžiu, iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad net „sanatorijos tipo“ ligoninė, kurioje aš ir Paula gulėjome (regis, atpažinau), nėra panacėja ir be asmeninių pastangų nesveikstama.

Per visą knygą eina pabrėžiamieji sakiniai – intarpai, nors turiu pripažinti, kai kurie jų man pasirodė banalūs („Žodžiai suartina. Ir kartu gali labai sužeisti“, 57 p.). Vis tik šių, kartais trivialių motyvų knygoje kartojimas paremtas tuo, kad psichikos ligos įsivyravimas labai dažnai išmuša iš mūsų kojų pagrindą ir užmirštame net paprastus, savaime suprantamais laikytus dalykus. Terapiniu, ligos supratimo aspektu atrodo įdomios ir vertingos psichoterapeuto Mato įžvalgos. Beje, terapinį knygos pobūdį pabrėžia ir priedai – „krizės valdymo žingsniai“ bei „kaip kalbėtis su žmogumi, kuris planuoja savižudybę ar patiria krizę“.

Tai knyga, kaip būti, už ko mėginti laikytis, kai sunku.

Vis tik pabaigoje noriu pabrėžti, kad ši knyga įdomi ne tik kaip „praktinis sergančiojo depresija sielos vadovėlis“. Juodkūnės romanas labai daug kalba ir apie pačią egzistencijos esmę. Apie tai, kad kažkuriuo metu žmogus yra pasmerktas susitikti su kančia ir savuoju mirtingumu.

Taikliai „vietoj epilogo“ rašo gydytojas psichoterapeutas Julius Neverauskas: „Daugybę kartų už gyvenimą mokėsite kančia. Ne kartą ją sukels neišsipildę lūkesčiai, nusivylimai savimi, kitais žmonėmis ir pasauliu, nesėkmės, artimų ir svarbių žmonių praradimai, kartais dar daugiau kančios patiriame jiems gyviems esant. Ir kuo ilgiau gyvensite, tuo daugiau, tikėtina, kentėsite, nes už ilgą gyvenimą mokame nusivylimais ir praradimais“ (298 p.). Tai knyga, kaip būti, už ko mėginti laikytis, kai sunku. Nes net kančioje švysteli grožio, prasmės ruožai. Ir vieną dieną pabusime supratę, kad toji kančia traukiasi, užleisdama vietą šviesai. Kad pailsėtume – iki kito karto.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas