Belgrade gimusi, šiuo metu JAV gyvenanti 26 metų rašytoja T.Obreht praėjusiais metais tapo bene labiausiai aptariama jauna autore. Iki tol jau pasižymėjusi išskirtiniu apsakymu stiliumi, rašytoja išleido pirmąjį romaną, kuris netrukus pelnė prestižinį apdovanojimą „Orange Prize for Fiction“ – autorė tapo jauniausia šios premijos laureate per visą istoriją, T.Obreht įtraukiama ir į įvairius geriausių jaunų autorių sąrašus.
Tiesa, visas šias liaupses kiek atšaldo kai kurių kritikų balsai, kad autorę dar per anksti kelti ant pjedestalo, jos knygai trūksta išbaigtumo, o stilius nėra iki galo susiformavęs. Tačiau net ir priimant kai kuriuos šiuos teiginius kaip galbūt visai pagrįstus, nesunku suprasti, kodėl „Tigro žmona“ sulaukė tokio dėmesio. Tai iš tiesų stipri, daugiasluoksnė alegorinė knyga.
Fantazijos, mitai – tai būdas priimti skaudžią dabartį ir paaiškinti tą siaubą, kuris logiškam protui atrodo sunkiai suvokiamas
Šios knygos veiksmas vyksta neįvardintoje šalyje, tačiau akivaizdu, kad autorė rašo apie Balkanus. Romano pradžioje jauna gydytoja Natalija sužino, kad netikėtai mirė jos senelis. Niekas iš šeimos nežino jo mirties aplinkybių, ir Natalija stengiasi tai suprasti, susiedama dabarties įvykius su senelio pasakojimais ir prisiminimais iš vaikystės. Taip į realybę įsilieja legenda apie nemirtingąjį žmogų, pasakojimai apie iš zoologijos sodo pabėgusį tigrą, kurį priglaudžia kurčnebylė moteris, pačios Natalijos prisiminimai apie karą. Nors kartais atrodo, kad visos šios istorijos taip ir negula į vieningą visumą, daugybės temų, personažų pagalba autorė kuria simbolinį Balkanų paveikslą, kuriame folkloras geba paaiškinti realius įvykius.
Kartu tai – ir pasakojimas apie mirtį ir žmonių bandymus įsileisti ją, susitaikyti su netektimi, ateinantis suvokimas, kaip praeities šešėliai persekioja mūsų dabartį. Fantazijos, mitai – tai būdas priimti skaudžią dabartį ir paaiškinti tą siaubą, kuris logiškam protui atrodo sunkiai suvokiamas.
Daugelis kritikų sutartinai šį autorės romaną lygina su Gabrielio Garcia Marquezo romanais – magiškojo realizmo įtaka jos kūrybai iš tiesų yra akivaizdi. „Tigro žmonoje“ į vieną visumą subtiliai susilieja išmonės, legendos, mitologija ir realybė. Galbūt tai kažkiek kelia asociacijas ir su žymiojo režisieriaus Emiro Kusturicos filmais (ypač „Pogrindis“), tačiau T.Obreht knygoje, skirtingai nuo šio režisieriaus filmų, kur kas mažiau balkaniškojo linksmo chaoso, kur kas daugiau liūdesio ir melancholijos.
Bene pagrindinis dalykas, kuris išskiria šią knygą iš daugybės kitų, yra pasakojimo grožis. T.Obreht yra meistriška istorijų pasakotoja, sugebanti kurti pasaulį, kuriame mistikos klodai slypi anapus regiamybės, aprašomi vaizdai kuria įspūdį, tarsi uostum, lytėtum tai, apie ką rašoma. Ir nors kai kurios istorijos šioje daugiasluoksnėje pynėje akivaizdžiai stipresnės nei kitos ir galbūt pritrūkta to magiškojo realizmo meistrų sugebėjimo daugybę pasakojimų sulipdyti į vieną, aišku, kodėl T.Obreht yra laikoma kylančia literatūros žvaigžde.
Knygą rekomenduočiau tiems, kam patinka to paties G.G.Marquezo kūriniai, Isabelle Allende „Dvasių namai“, Juano Rulfo „Pedro Paramas“ ir tiems, kurie nebūtinai nori knygose rasti atsakymus į pateikiamus klausimus – ieškojimas kartais būna gražesnis nei radimas.
