Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2017 vasario 3d. 18:21

Knygos recenzija. Vaivos Rykštaitės romanas „Trisdešimt“ – kurioms trisdešimt jau buvo ar dar tik bus

Knygos viršelis Recenzija
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis
Havajuose su šeima gyvenanti rašytoja, keliautoja, jogos mokytoja ir mažosios Žemynos Mahinos mama Vaiva Rykštaitė, pristato penktąją savo knygą, skirtą suaugusiems, pavadintą „Trisdešimt“ (knygą išleido leidykla „Tyto alba“).

Autorė prisipažįsta, kad pastaraisiais metais dažniausiai laiko rašymui surandanti dukrelės pietų miego metu – taip, per dieną rašant po puslapį, per metus gimė dvi knygos: viena vaikams, kita suaugusiems. Pastaroji pasakoja apie moters savasties paieškas ir jaučiamą visuomenės spaudimą artėjant trisdešimtmečiui.

„Moterims iki trisdešimties yra didelis spaudimas: reikia susilaukti vaikų, ar bent karjerą turėti, knygą parašyti ar nukeliauti kur nors. O jei nieko iki trisdešimties nenuveikei – jau kažkas negerai“, – apie naują knygą kalba autorė.

Neatsitiktinai romanas ir gavo pavadinimą „Trisdešimt“. Jo epicentre – Londone gyvenanti emigrantė Jurga (anglų vadinama Džiurga), skaičiuojanti dienas iki savo trečios dešimties starto. Šiuolaikinės londonietės gyvenimas knygoje lyginamas su šios prosenelės (romane vadinamos motės), tarpukario Kaune gyvenusios aristokratės, kasdienybe. Tam autorė pasitelkė savo prosenelės ir jos vyro, kapitono, didvyrio karo lakūno, nukankinto už Lietuvos laisvę, dramatišką gyvenimo istoriją.

Knygos pasakojimas vystosi dviejuose laikmečiuose ir miestuose – Smetonos laikų Kaune, kur pasipuošusios kailiais damos traukia į Karinininkų Romovėje vykstančius pobūvius ir šių dienų Londone, su prabangiais viešbučiais, barais, vintažinėmis parduotuvėmis ir vienišių moterų miegamaisiais, virtuvėmis, kur per naktis liejasi nuoširdūs draugių pokalbiai.

Prestižiniame Noting Hilo rajone, mažame nuomojamame kambarėlyje ne vienerius metus gyvenanti lietuvė Jurga neatskleidžia savo profesijos ar darbo vietos, iš tam tikrų detalių leidžia suprasti, kad mergina turi filologijos magistrą, nelenkia nugaros priemiesčio fabrikuose, o labiau tikėtina – dirba viename iš Londono biurų. Tačiau ji prisipažįsta, kad dabartinis gyvenimas jos netenkina, nes nuolat reikia apsimesti turtingesne, protingesne, sėkmingesne, jaunesne. Mergina įvairiais būdais stengiasi išrauti iš savęs slaviškas šaknis ir supanašėti su vietiniais, t.y. kuo labiau atsiriboti nuo rytų europietės įvaizdžių, ne tik išvaizda, bet ir kalba, elgesiu.

Įvaizdis – svarbi šios knygos tema. Jų apsuptyje ir įtakoje (motės, su padažytomis „kaspinėliu“ lūpomis, visada pasitempusios tetos Rožytės, mamos su džinsiniu švarkeliu, pažįstamos tik iš nuotraukos, tėvo merginos Anos su tigro uodega) herojė augo, brendo, sėmėsi moteriškumo pavyzdžių. Naujus įvaizdžius jai tenka susikurti dabartyje – socialiniuose tinkluose, pasimatymuose su vyrais, kuriant savo aprangos stilių iš sendaikčių turguose ar vintažinėse parduotuvėse rastų apdarų. Apie juos visus Jurga diskutuoja psichoterapeuto kabinete.

„Tačiau vakarais, nusivaliusi visus dažus, apsukusi kūną baltu rankšluosčiu, žiūriu į save veidrodyje ir nepažįstu, sau nepatinku, noriu būti kažkuo kitu, ta moterimi, kuria atrodau esanti virtualiuose pasauliuose – besišypsanti, retušuota, be veido porų, vėjo taršomais plaukais ir pilnomis kišenėmis angliškų frazių apie gyvenimo prasmę, pasisukusi liekniausiu kampu ir vis tiek ne tokia laiminga kaip kitos. Man kažko trūksta“.

Prisiminimai apie motę, epizodai iš jos gyvenimo, knygoje įterpiami siekiant palyginti, kaip to paties amžiaus moterys gyveno skirtingais laikmečiais. Ne tik – kaip rengėsi, puošėsi, dažėsi, mylėjo, bet ir – kokias skirtingas dilemas sprendė. Šių dienų herojė rūpinasi, kaip sudaryti kuo sėkmingesnį įspūdį virtualiuose pasauliuose, kaip pagražinti, atjauninti savo kūną prieš pasimatymą su vyru, kuris po nakties nuotykio prabangaus viešbučio kambaryje net nepasiūlo kartu papusryčiauti, o anų laikų tokio amžiaus moteris jau spėjo išgyventi gimdymą rūsyje, karą, mylimo vyro tremtį, kankinimus.

Šiame romane gretinamos ne tik skirtingų kartų moterys, bet ir to pačio laikmečio skirtingų šeimyninių statusų draugės – sukūrusios šeimas ir susilaukusios vaikų su netekėjusiomis, slapta pavydinčiomis toms kitoms, spėjusioms jau „įšokti į prieštrisdešimtinį“ traukinį. Vėliau paaiškėja, jog laimingomis nesijaučia nei vienos, nei kitos, nes vienos baiminasi, kad šioms jau nieko daugiau įdomaus gyvenimas neatneš, o kitos – kad pražiopsojo savo svajonių princus ir visus geriausius vyrus jau paskubėjo pasiglemžti kitos. Skirtingų kartų, skirtingų statusų moterų sugretinimu autorė parodo, kokių nereikšmingų dalykų kontekste, juokingų problemų fone šių dienų moterys ieško savasties.

Skirtingų kartų, skirtingų statusų moterų sugretinimu autorė parodo, kokių nereikšmingų dalykų kontekste, juokingų problemų fone šių dienų moterys ieško savasties.

„Iš vintažo aš susirinkau save, pasakojau apie save ir kartu pabėgau nuo dabarties, kuri, šiaip ar taip, nenorėjau, kad egzistuotų, – gal todėl, kad penktadieniais nuogutėlė atsidūrusi Džeisono glėbyje aš galiausiai pritrūkdavau žodžių. Svetimuose drabužiuose randanti savo prisiminimus, nusirengusi nebežinojau, kokia aš esu.“

Vaiva Rykštaitė romane „Trisdešimt“, kaip ir ankstesnėse savo knygose, labai nenutolsta nuo saviironiško stiliaus, leidžiančio pašaipiai, su sveika humoro doze žvelgti į šiuolaikinės moters pasaulį ir iššūkius, kuriuos šioms tenka įveikti, susiduriant su „prieštrisdešimemčio“ krize. Romane daug dėmesio skiriama ne tik moteriškiems pašnekesiams ir refleksijoms, bet ir rūbų, aksesuarų, rastų sendaikčių turguose, kosmetinių priemonių, grožio procedūrų ir panašių moteriškų „reikaliukų“ aprašymui, tad, manau, nesuklysiu teigdama, kad susitapatinti su romane vykstančiu veiksmu, labiau pavyks moteriškai skaitytojų auditorijai. Juo labiau, kad veik visi romane vaizduojami vyrai piešiami ne pačiais gražiausiais atspalviais.

Ši Vaivos Rykštaitės knyga man priminė Ugnės Barauskaitės rašymo stilių, Agnės Pačekajė romaną „Prisirpusios senmergės išpažintis“ ar tos pačios Helen Fielding herojės, Bridžitos Džouns, nuotykius. Tačiau romanas „Trisdešimt“ panašių moteriškų knygų kontekste išsiskiria tuo, kad autorė pasakojimą praturtina gana įdomia prosenelių istorija, vaikystės prisiminimais, kitų šeimos moterų linija, ir taip išvengia pavojaus užsižaisti vien senmergiškų dilemų klišėmis, jau pakankamai išeksploatuotomis populiariojoje literatūroje.

Romaną „Trisdešimt“ pavadinčiau vakaro ar savaitgalio knyga, skaitoma lengvai, greitai, maloniai. Ir net, jei Jūs priklausote kitai amžiaus kategorijai, nei pristatytos knygos herojės, tai tikrai nėra priežastis šią knygą apeiti knygynų lentynose, nes „Trisdešimt“ yra po truputį apie kiekvieną iš mūsų – kurioms trisdešimt jau buvo ar dar tik bus.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/