Literatūros naujienas galite sekti specialiame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje „15min knygų lentyna“.
Kodėl būtina tyrinėti jų asmeninį gyvenimą?
Kai kurie istorikai laikosi nuomonės, kad asmeninio tokių veikėjų kaip Stalinas ar Hitleris gyvenimo analizė, pastangos parodyti juos kasdienybės šviesoje, nėra itin sveikintinas dalykas. Mat kai kuriems žmonėms tai gali sukelti iliuziją, kad ir jų įvykdyti nusikaltimai gali būti pateisinami.
Daugeliu atvejų Stalinas elgėsi kaip „normalus žmogus“. Tačiau jis toli gražu nebuvo „normalus“
Tačiau rašytojas ir istorikas, knygų apie Staliną autorius Simonas S. Montefiore į šį labai svarbų klausimą – ar reikia humanizuoti tokias asmenybes, ar reikia nutapyti jų paveikslus žmogiškosiomis spalvomis, atsakė, kad tai yra privaloma, norint geriau suvokti jų įvykdytus nusikaltimus ir siekiant užkirsti kelią galimam tokio istorijos ciklo pasikartojimui. Jis teigia, kad būtent asmeninė Stalino traktuotė yra teisingas kelias suprasti kruvinųjų režimų kūrėjus. Žmonėms turi būti pateiktas pilnas paveikslas – būtent tas intymusis priartėjimas prie šių asmenybių gyvenimo dažniausiai ir pagimdo aiškiausią suvokimą, kodėl jie sugebėjo sukurti tokius košmarus. Istorikų misijos, anot tyrinėtojo, yra dvi – informuoti ir perspėti. Parodydami Staliną tik kaip psichopatą, neieškodami jo charakteryje žmogiškų savybių, atsisakome perspėjimo misijos.
Tokios pačios minties laikosi ir knygų apie Staliną ir Leniną autorius Robertas Service, kurio knygas lietuvių kalba išleido leidykla „Obuolys“. „Išstudijavę kraugeriškiausių dvidešimtojo amžiaus politikų gyvenimą, išmokstame pamoką: neteisinga juos vaizduoti kaip visiškai su mumis nepalyginamus padarus. Tai ne tik neteisinga, tai pavojinga. Jei Staliną, Mao Dzedungą ir Pol Potą apibūdinsime kaip „žvėris“, „monstrus“ ir „žudymo mašinas“, tų žmonių niekada negalėsime atskirti nuo jų pasekėjų. Daugeliu atvejų Stalinas elgėsi kaip „normalus žmogus“. Tačiau jis toli gražu nebuvo „normalus“, – rašo R.Service (knyga „Stalinas. 1 dalis“, p. 34).
Chameleoniškas psichopatas
Pastaraisiais keliais metais Josifas Stalinas – vėl dėmesio centre. Tuo metu, kai Rusijoje stengiamasi reabilituoti šį žmogų, atsakingą už milijonų žūtį, istorikai narsto jo biografiją, stengdamiesi išgliaudyti, kas gi iš tiesų buvo šis vienas despotiškiausių visų laikų lyderių. Apie jo asmeninį gyvenimą dar visai neseniai beveik išvis nebuvo nieko žinoma. Tiksliau, buvo žinomi kai kurie sklandantys mitai, didžioji dalis kurių paskleisti paties Stalino, tai, kas buvo oficialiai skelbiama sovietinės sistemos, o tyrinėtojams gauti išsamesnius dokumentus buvo sudėtinga.
Po Sovietų Sąjungos griuvimo archyvai atsivėrė, ir dabar knygos apie jį rašomos viena po kitos. Ir lietuvių kalba jau turime pasirinkimą: „Stalinas: Raudonojo caro dvaras“, „Stalino jaunystė“, „Stalino duktė“.
Pasirodė ir dar viena – dviejų dalių knyga „Stalinas“. Jei reikėtų lyginti su jau pasirodžiusiomis anksčiau, arčiausiai, mano supratimu, ji būtų S.S.Montefiore knygos „Stalino jaunystė“. Tai – įvairiapusiška tirono biografija, kurioje bandoma į jį pažvelgti nešališku žvilgsniu, kas, žinoma, yra pakankamai sudėtinga. Tačiau manau, kad R.Service su šia užduotimi susidorojo išties puikiai.
Kaip teigė pats autorius, jis stengėsi apjungti du istorinius požiūrius. Mat vieni istorikai analizuoja tik politinių lyderių biografijas, atsiribodami nuo svarbaus aplinkos veiksnio, kiti tyrinėja Sovietų Sąjungos istoriją, jos lyderių biografijas priimdami kaip savaime suprantamą dalyką, nevertą gilesnės analizės. R.Service sukūrė šių požiūrių sintezę. Stalinas buvo ir savo laikmečio „produktas“, ir žmogus, formavęs laikmetį.
Tai buvo chameleoniška, dinamiška asmenybė, sugebanti prisitaikyti prie situacijų, vaidinti skirtingas roles ir gudriai iškilti į valdžią
Stalino gyvenimas čia analizuojamas iš įvairių perspektyvų, skirtingais aspektais. Tai, kokia asmenybe jis tapo, istoriko nuomone, nulemta tiek smurto šeimoje, kuris neabejotinai vėliau pagimdė neįtikėtiną žiaurumą, tiek socialinių priežasčių, to laiko atmosferos bei religinio auklėjimo. Visi faktoriai sugulė į vieną visumą. Stalinas buvo ir intelektualas, šeimos tėvas, kruopščiai žingsnius apskaičiuojantis politikas, ir neįtikėtinai sadistiškas despotas, atsakingas už masines žudynes, kurios jam kėlė pasitenkinimą. Tai buvo chameleoniška, dinamiška asmenybė, sugebanti prisitaikyti prie situacijų, vaidinti skirtingas roles ir gudriai iškilti į valdžią – nuvertintas biurokratas tapo šalies vadu, kietai laikančiu visą valdžią savose rankose.
Tai buvo neeilinę atmintį turintis žmogus, kuris mėgavosi kankinimais ir buvo psichopatiškai kerštingas. Jis niekada nieko nepamiršdavo ir niekada nepraleisdavo progos smogti atgal. Stalinas laukdavo tiek, kiek reikėdavo, sudaręs labai ilgą būsimųjų aukų sąrašą. „Kartą priešas – visuomet priešas“, toks buvo jo devizas, o menkiausias nepaklusimas jo norams buvo traktuojamas kaip asmeninė išdavystė. Jis organizavo Didįjį Terorą ir juo mėgavosi, sąmokslus įžvelgdavo be jokių įrodymų ir juos žiauriai numalšindavo.
R.Service aprašytas Stalino paveikslas – gyvas, įtikinamas ir kraupiai tikras. Paremtas didžiule faktine medžiaga, liudijimais, įvairiais šaltiniais jis išties sukūrė vieną įvairiapusiškiausių Stalino biografijų – bent jau tiek, kiek teko skaityti iki šiol.
Vaidingas utopistas
Logiška, kad stengiantis suvokti Sovietų Sąjungos sukūrimą pradėti reikėtų ne nuo Stalino, o nuo Lenino biografijos. Leniną specialiai palikau antrajai daliai, mat, bent mano įsitikinimu, nors rašydamas apie jį R.Service irgi atliko didžiulį darbą ir surinko gausybę medžiagos (jis buvo pirmas istorikas pasaulyje, gavęs laisvą priėjimą prie duomenų apie Lenino gyvenimą), sėkmingai išvengė mitų, stereotipų gniaužtų, šis portretas nesigavo toks gyvas, jis – oficialesnis, o stilius sausokas.
Skirtumai tarp Lenino ir Stalino asmenybių akivaizdūs. Tuo metu, kai Stalinas mėgavosi žudynėmis, smurtu, Leninas tiesiog šaltai tai stebėdavo, Stalinas buvo kilęs iš žemesniųjų sluoksnių , o Leninas – iš aukštuomenės pakraščio, Leninas sugebėdavo valdyti emocijas, o Stalinas, būdamas valdžioje, net nemėgino jų slėpti. Tačiau abu jie vienas kitą puikiai papildė.
Tvirtus tikslus turintis, nuo jaunystės siekiantis dominuoti, vaidingas ir kiek pamišęs utopistas, intelektualas, manipuliatorius ir karingo būdo, žmogus, kuriam svarbiausia buvo valdžia, – toks buvo Leninas
R.Service pripažįsta, kad būtent Lenino įtaka buvo lemiama kuriant Sovietų Sąjungą, tačiau tai vėlgi buvo ne tik jo asmeninių savybių pasekmė, bet ir dėl įvairių sutapimų. Nors Leninas ir turėjo mąstytojo bei praktiko talentų, prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis teturėjo nedidelę grupelę pasekėjų, net sesuo abejojo jo politinėmis pažiūromis. Tam, kad Leninui pasisektų iškopti į valdžią, reikėjo didžiulės sėkmės. Ir tos sėkmės Leninas sulaukė.
Tvirtus tikslus turintis, nuo jaunystės siekiantis dominuoti, vaidingas ir kiek pamišęs utopistas, intelektualas, manipuliatorius ir karingo būdo, žmogus, kuriam svarbiausia buvo valdžia – tokį Lenino portretą kuria R.Service. Autorius aprašo ne tik politinę Lenino veiklą, jo ideologinius pokyčius (skirtingai nei manoma, jis ne visuomet buvo tvirtas marksistas), bet ir asmeninius pomėgius (pavyzdžiui, Leninas mėgo kaimiškas pramogas), santykius su moterimis, rengimosi stilių (nebuvo dabita, bet labai nemėgo nevalyvumo).
Kai kurie kritikai teigia, kad tai – vienos geresnių Lenino ir Stalino biografijų. Jos iš tiesų į tai pretenduoja. Detalios, sudėtingos, nešališkos. Padedančios suvokti blogio gimimą.
