Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Kuomet kalbama apie narkoliteratūros pradžią, dažniausiai minimas Elmeros Mendozos vardas. Jis parašė išpopuliarėjusius trilerius apie detektyvą Edgarą el Zurdo Mendieta. Jo kūriniuose detektyvas daugiausia tiria bylas, susijusiais su prekyba narkotikais. „Savo pirmąjį romaną šia tema „Vienišas žudikas“ („El asesino solitario“) aš parašiau 1999 metais, gerokai prieš tai, kuomet prekybai narkotikais Meksikoje buvo paskelbtas karas“, – sako rašytojas. Tiesa, jau kurį laiką autorius įnirtingai stengiasi atsikratyti rašytojo, kuris prisitaikė prie situacijos ir mėgina eksploatuoti temą, esančią ne tik Meksikos, bet ir viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre, įvaizdžio.
Jis taip pat teigia, kad terminas narkoliteratūra tėra išgalvotas žurnalistų. „Šį terminą sugalvojo žiniasklaida ir leidėjai, tai jiems davė puikių rezultatų. Iš tiesų daug kritikų ir rašytojų mane laiko šio žanro pradininku. Ką gi, labai gerai: jeigu mano kūriniai per visą tą laiką neįgavo jokio kito vardo, mane tenkina ir tai“, – sako jis.
Narkoliteratūra sėkmingai kuriama ir už Meksikos ribų. Arturo Perez-Reverte 2002 metais išleido knygą „Pietų karalienė“ („La reina del sur“), kuri, beje, išleista ir lietuvių kalba. Įdomu tai, kad šios knygos išgalvota herojė Teresa Mendoza kai kuriuose Sinaloa valstijos, liūdnai pagarsėjusios narkotikų karais, miesteliuose imta laikyti tikrai egzistuojančia asmenybe. Kai kurių restoranų savininkai teigia, kad ši menama narkotikų kartelio vadovė buvo užėjusi pas juos pavalgyti, o vietiniai gyventojai pasakoja kalbėję su ja.
Donas Wislow – dar vienas autorius, pasižymėjęs šiame žanre. Viename romanų rašytojas aprašė herojaus Ernie Hidalgo karą su narkotikų karteliais, pasibaigusį jo nužudymu. Čia labai tiksliai atkartota realaus žmogaus – Kovos su narkotikais skyriaus darbuotojo Enrique Kiki Camarena, kuris buvo inflirtuotas į Meksikos narkotikų kartelius, istorija. Jo surinkta informacija leido surengti sėkmingas prieš prekiautojų narkotikais grupuotes nukreiptas operacijas.
„Scanpix“ nuotr./Kraujuojanti Meksikos žaizda: narkotikai ir smurtas |
Ir visgi narkoliteratūra visų pirma yra Meksikos reiškinys ir daugiausia tokias knygas rašančių autorių – meksikiečiai.
Vienas jų – Juanas Pablo Villalobos. Jo pirmas romanas „Fiesta urve“ („Fiesa en la madriguera“) buvo išverstas ir į anglų kalbą, tad apie šį žanrą imta kalbėti visame pasaulyje. Tokie laikraščiai kaip „The Daily Telegraph“, „Sunday Times“, „The Guardian“ aprašė knygos siužetą, kuriame – žiaurus organizuoto nusikalstamumo pasaulis.
Pats autorius nė neneigia, kad šis žanras – labai komercinis, daugelio autorių pagrindinis siekis – užsidirbti: „Aš laikau tai konjunktūriniu projektu, tiesiog lipduku, kuris padeda geriau parduoti knygas. Grubiai šnekant, šias knygas galima suskirstyti į dvi grupes: geras ir blogas. Per paskutinius metus parašyta nuostabių knygų apie prekiautojų narkotikais Meksikoje žiaurumą. Tai faktas. Tačiau lentynose atsirado ir tonos šlamšto“.
Yuri Herrera – dar vienas garsus šio žanro rašytojas. Jo literatūriniu debiutu tapo knyga „Karalystės darbai“ („Los trabajos del reino“), kurioje pasakojama apie mafiją, samdančią žurnalistus tam, kad šie rašytų apie jų tariamus žygdarbius. Pats autorius skeptiškai atsiliepia apie terminą narkoliteratūra: „Aš ilgai nenorėjau kreipti dėmesio į šį pavadinimą, nes, mano manymu, jis smarkiai supaprastina kur kas sudėtingesnius dalykus: juk tos knygos, kurios priskiriamos šiam žanrui, tyrinėja tokią gausybę skirtingų temų“.
Šio žanro griebiasi ir kai kurie žurnalistai, kurie Meksikoje tiek įbauginti, kad negali rašyti publikacijų apie kartelius, žinodami – už atskleistą tiesą jie gali būti nužudyti. Nuo 2000 iki 2012 metų šioje šalyje buvo nužudyti arba dingo be žinios 127 žurnalistai.
Viena tokių autorių yra Lolita Bosch, kuri neseniai išleido knygą, paremtą jos žurnalistiniais tyrimais. Romano žanras pasirinktas tam, kad būtų galima papasakoti, kas vyksta šalyje, neatskleidžiant tikrų vardų ir taip išsaugant savo gyvybę.
Šalyje, kurioje narkomafija įsiskverbusi į visus socialinius sluoksnius ir kontroliuoja nemažą dalį politikų, tai kartais tampa vieninteliu būdu pasakyti tiesą.