Pokalbio metu S.Chaninas ir A.Punte pabrėžė, kad visi nariai užsiima viskuo, mat viena idėja veja kitą. Tačiau paprašius jie trumpai pristatė, į kokias sritis yra linkęs kiekvienas grupės narys: A.Punte – truputį daugiau dirba su garsu, Vladimiras Svetlovas – vizualiąja dalimi, Sergejus Timofejevas kuria konceptus, Aleksandras Zapolius – grupės filologas, S.Chaninas užsiima viskuo po truputį.
„Vienintelė priežastis, kodėl „Orbita“ egzistuoja daugiau nei 20 metų, yra ta, jog mes neturime jokio manifesto. Jeigu būtume jį paskelbę, grupė būtų iškart sužlugusi“, – pasakojo A.Punte.
„Orbita“ – ypač produktyvūs menininkai, kuriuos pavadinti vien poetais būtų neteisinga. Pradedant konceptualiais knygų dizainais, fotografijos parodomis, muzikos performansais ir baigiant dviem sonetais (latv. „Divi soneti no Laputas“), kuriuos „Orbita“ 2015 metais pristatė vienoje iš Venecijos meno bienalės parodų („Ornamentalism. Purvītis Prize“).
Vienas paskutiniųjų jų darbų – tai 2018 metais sukurta paroda „Iš kur randasi poezija?“ (latv. „No kā rodas dzeja?“), kurią buvo galima pamatyti Noass meno galerijoje, Latvijos nacionaliniame muziejuje bei tarptautinėje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje RIBOCA.
Šiame interviu 15min skaitytojams apie savo kūrybą, labiausiai erzinantį klausimą ir daug kitų dalykų pasakoja S.Chaninas ir A.Punte.
– Šiuo metu „Orbitos“ sudėtyje yra 5 nariai, sugebantys išleisti vieną knygą. Ar dažnai pykstatės?
S.Chaninas: Visuomet (juokiasi). Bet žinote, šiais laikais egzistuoja internetas, todėl galime darbuotis nepaisant atstumo. Drauge sudarinėjame almanachus, tačiau šiuo metu ties viena knyga dirba du arba vienas žmogus, o likusieji patarinėja. Tad tarp mūsų – stiprus pasitikėjimas vienas kitu.
A.Punte: Vis dėlto, knygų mes kartu nekuriame. Vienintelė išimtis – pjesė, kurią parašėme Rusų dramos teatrui. Dažniausiai kartu kuriame multimedijos projektus.
S.Chaninas: Taip, tačiau pirmiausia kūrėme knygas, kas buvo itin komplikuota ir reikalavo kompromisų. Jų mes ieškome iki šiol, tačiau tai labai gerai, mat jie ne visada, bet dažniausiai pagerina dalykus (juokiasi).
– Kaip jūs susipažinote?
S.Chaninas: Ryga – labai mažas miestas ir kai žmonės darbuojasi toje pačioje srityje, dažniausiai susitinka. Anuomet turėjome interesą kažką sukurti.
A.Punte: Tai buvo taip seniai… Kažkur prieš 20 metų <…>. Mes susipažinome kolegos S.Timofejevo virtuvėje, kuris pakvietė mane, V.Svetlovą, A.Zapolių, Ž.Ualiką, kuris yra penktasis „Orbitos“ narys.
– Jūs taip pat esate išleidę knygą lietuviškai, pavadinimu „Orbita. Prekės iš kosmoso“. Jos tekstus iš rusų kalbos vertė lietuvių poetai – Marius Burokas, Vytas Dekšnys, Aleksandra Fomina, Benediktas Januševičius, Rūta Mėlynė, Donatas Petrošius.
S.Chaninas: Mes dalyvavome daugelyje festivalių Lietuvoje, kuriuose mums reikėjo vertimų.
A.Punte: Tai vyko prieš daugelį metų. O patys vertėjai buvo sukaupę nemažą eilėraščių kolekciją, tad kitas žingsnis – išleisti knygą – buvo logiškas.
S.Chaninas: Įdomu, kad su šiais lietuvių poetais – V.Dekšniu, B.Januševičiumi, D.Petrošiumi, T.S.Butkumi ir kitais – kontaktuojame kiekvieną kartą atvažiavus. Jie priklauso tai pačiai poetų kartai ir yra mūsų draugai. Tas pats vyksta ir jiems atvažiavus pas mus.
– Dėl istorinių priežasčių Baltijos šalių ir rusų bendruomenių santykiai ganėtinai sudėtingi, tačiau sakoma, kad jūsų kūryba meistriškai sujungia šias dvi auditorijas. Pavyzdžiui, jūsų knygose dažniausiai yra tiek latvių, tiek rusų kalbų vertimai.
A.Punte: Dėl to mes nedarome nieko. Ir tai yra receptas.
S.Chaninas: Mes tiesiog darbuojamės savo srityje. Taip, mes atliekame ir vertimus, nes tiesiog buvome susidomėję mus supančiais dalykais, tarkime, sukurti dvikalbes knygas.
Mes norime perženginėti ribas, sujungti viską, ką turime: lotynų, rusų ir latvių kalbas, video ir audio įrašus.
A.Punte: Tačiau tai nevyksta iš noro sujungti dvi bendruomenes. Tiesiog tokia komunikacija yra būtina, jeigu nenorime pasidaryti tam tikrais „geto“ poetais (juokiasi). Todėl turėjome susipažinti su latvių poetais ir rašytojais – skaityti bei versti juos. Vienintelis principas, kurio laikomės, yra tai, jog nenorime tapti hermetiškais, save izoliuoti arba „saugoti ir skleisti rusų kultūrą“. Mes norime perženginėti ribas, sujungti viską, ką turime: lotynų, rusų ir latvių kalbas, video ir audio įrašus. Taigi tai nėra pastangos išlaikyti savo identitetą, nors Rygoje iš tiesų gyvena keletas poetų, daug dirbančių dėl tradicijos.
S.Chaninas: Galiausiai mums rūpi ir kaimynų kultūra. Todėl verčiame ir estų bei lietuvių poeziją.
– Ar jus erzina, kai žmonės iškelia šią temą?
A.Punte: Žinoma, nes tai nėra tai, ką mes iš tiesų veikiame.
S.Chaninas: Linksmiausia, jog Latvijoje iš tiesų buvo sukurtas integracijos fondas, kuris niekada mūsų nerėmė (juokiasi). Pinigus jie skyrė tokiems projektams kaip „tradicinis rusų šokis“ ir t.t.
A.Punte: Taigi pinigai buvo skirti projektams, kurie [ne visai susiję su integracija]. Labai keista… Mums apskritai niekada nereikėjo tarpkultūrinės komunikacijos bei tokių dalykų kaip folkloras. Tačiau aplinkiniai vis sakė, jog mes dirbame dėl integracijos, ir nusprendėme taip pat išsiųsti savo paraiškas. Tą darėme bent 3 kartus. Tačiau jie niekada mūsų nefinansavo. Todėl oficialiai – dėl integracijos mes nedirbame (juokiasi).
Nesvarbu, kokia kalba, jeigu yra dalykų, kuriuos įdomu sukurti, mes tą darome. Pavyzdžiui, neseniai į vieną festivalį kvietėme Gabrielę Labanauskaitę, tačiau niekada nematėme to kaip Latvijos ir Lietuvos integracijos.
– Ar esate dalyvavę tarptautinėse meno parodose?
A.Punte: Esame dalyvavę Venecijos bienalėje, tačiau ne pagrindinėje parodoje. Šiuo metu taip pat darbuojamės su projektais, kurie, ko gero, keliaus į Veneciją.
S.Chaninas: 2015 metais pristatėme 2 sonetus, parašytus iš daiktų <...>. Tai kurti buvo neįtikėtinai įdomu, mat eilėraščius reikėjo iškart parašyti „daiktų kalba“.
Mes preliminariai žinojome, kad tarpai tarp lentynų bus apie 30 cm. Prisimenu, kaip aš tiesiog vaikščiojau po visas parduotuves. Ir įžengęs per kiekvienas duris jaučiau keistą egzistencinį jausmą – nežinojau, ko man reikia. Pardavėjos manęs klausė, o aš negalėjau atsakyti, jog man reikia kažkokių daiktų, kurių aukštis – ne didesnis nei 30 cm. Tik vėliau pradėjo viskas dėliotis galvoje.
Pirma – eilėraštyje yra vizualinis rimas (pasakodamas pašnekovas rodė į nuotrauką aut. past.). Pavyzdžiui, šis juodas batelis vizualiai rimuojasi su trečiame paragfrafe esančia batų taisymo koja – kuri su bateliu dera tiek spalvos, tiek reikšmės atžvilgiu. Taigi, eilėraštis rimuojasi, o [kaip formą] išsirinkome itališkąjį sonetą (juokiasi).
A.Punte: Mes sau uždavėme klausimą, kaip sukurti eilėraštį, parašytą universalia kalba.
– Jūs esate tarpdisciplininio meno kūrėjai. Kokia klasikine literatūra domitės?
A.Punte: Bėgant laikui tai keičiasi.
S.Chaninas: Williamu Shakespeare’u, be abejo! Jis labai geras – aš rekomenduoju.
A.Punte: Man labai patinka romėnų literatūra. Eilėraščiai, parašyti lotyniškai, o Gajus Valerijus Katulas – vis dar mėgstamiausias mano poetas.
