Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 17d. 20:12

Latvių rašytoja N.Ikstena: „Žmonės sako, kad skaitydami mano knygą patyrė sveikimo procesą“

Nora Ikstena
Aigos Redmane nuotr. / Nora Ikstena

Noros Ikstenos naujausia knyga „Motinos pienas“ susilaukė milžiniško populiarumo. Ji išėjo latvių literatūrai neįprastai dideliu – 17 tūkstančių egzempliorių – tiražu, ištisus mėnesius laikėsi perkamiausių knygų sąrašų viršūnėse Latvijos knygynuose, o bibliotekose prie jos stovėjo eilės. Apie knygą Norai vis dar sunku kalbėti. Pokalbio metu ji porą kartų valandėlei išeina į gryną orą – giliai įkvėpti. Su N.Ikstena žurnale „Patiesā Dzīve“ kalbasi Ieva Raiskuma.

Tai juk psichoterapijos seansai!

– Kaip tu pati aiškini milžinišką „Motinos pieno“ populiarumą?

– Knyga yra tekstas: sąžininga istorija juodu ant balto. Supratau, kad tiek, kiek buvau nuoširdi ir negailestinga savo giminės pasakojimo ir likimo atžvilgiu, tiek taip nuoširdžiai jis paveikė žmones. Apie šią knygą mąsčiau nuo 1998 metų – nuo tada, kai mama paliko šį pasaulį. Ta tema manyje ruseno ir asmeniškai, norėjau iš vidaus suprasti mamos gyvenimą. Kodėl jis buvo toks nepakeliamas ir taip greit nutrūko – tai man visą laiką nedavė ramybės. Ant knygos viršelio [latviško leidimo – vert. past.], kurį sukūrė mano vyras Levanas Beridzė – mamos vaikystės nuotrauka ir pirmieji kūdikio marškinėliai. Tai tarsi kažko gražaus simbolis, bet drauge simbolizuoja ir tai, kad ne visiems, ateinantiems į šį pasaulį, Dievulis duoda gražų likimą…

Kai tau prieš akis atsiveria didysis gyvenimo ir mirties stebuklas, atrodo neįtikėtina, kad tu jį išgyveni. Bet galiu pasakyti, kad visiškai realiai patyriau, kad mano mama antrą pusę savo gyvenimo, kuriame ji visgi buvo įvairių aplinkybių auka (jos sveikatos būklė, ir jai tekęs laikas) – pusę savo gyvenimo ji paskyrė man. Ir ta energetika, kurią per šią knygą išgyvenau ir gavau, yra be galo stipri. Šią knygą man tiesiog reikėjo parašyti, ir tai laimingai sutapo su fundamentalia Latvijos istorijos romanų serijos idėja [Latvijoje romanas išėjo valstybės šimtmečiui skirtoje serijoje „MES. Latvija, XX amžius“ – vert. past.]

Romano populiarumą aiškinu tuo, kad, visų pirma, paliestas laikas, kurį patyrė mūsų, mūsų mamų ir močiučių kartos. O dvidešimtmečiai, mano krikšto dukters karta, romaną skaito kaip savo tėvų jaunystės pasakojimą. Aš labai džiaugiuosi, kad „Motinos pienas“ populiarus ir tarp jaunimo. Visi tie susitikimai bibliotekose, į kuriuos važiavau kartu su žurnaliste Liega Piešinia, buvo tokie intensyvūs. Liega sakė – tai ne paprasti susitikimai su skaitytojais, o tikri psichoterapijos seansai!

– Ką žmonės tau sako per susitikimus?

– Jie sako, kad ši knyga juos išgydė. Kad skaitydami jie patyrė sveikimo procesą. Kad jie galiausiai išdrįso pažvelgti į sunkius savo gyvenimo įvykius. Daugelis man sakė, kad perskaitę siaubingai verkė – tarsi išverkė kažką, kas glūdėjo viduje. Bet ašarų pakalnėje ta knyga ir atsirado…

Daugelis man sakė, kad perskaitę siaubingai verkė – tarsi išverkė kažką, kas glūdėjo viduje. Bet ašarų pakalnėje ta knyga ir atsirado…

Dalis vyresniosios kartos mano, kad sovietiniai laikai knygoje pavaizduoti per niūriai, kad tai buvo jų gyvenimas, o juk negali būti, kad gyvenimas praėjo taip sunkiai. Tačiau aš manau, kad knygoje yra ir gana daug ironijos tam laikui – koks jau jis buvo, toks. Yra ten ir nostalgijos – galų gale, tai mano kartos vaikystė ir ankstyva jaunystė. Daugelį „Motinos pienas“ paskatino pasakoti savas istorijas. Apie tai, kas vyko jų šeimose. Daugelį romanas paskatino susimąstyti apie santykius su savo tėvais. Aš manau, kad bjauriausia, kaip žmogus gyvenime gali pasielgti, tai dėl savo nepasisekimų kaltinti tėvus. Knygoje viskas atvirkščiai – matom, kad ta maža mergaitė yra greičiau motina, o ne vaikas savo motinai. Bet ji ją myli, ji nori atgauti motiną, ji nori pažadinti joje gyvenimo alkį... Gyvenimo dovaną esame gavę tik dėka tėvų. Kaip su ja elgiamės – tai jau kita istorija, kaip pasakytų Dzintaras Suodumas [latvių išeivijos rašytojas, kuris grįžęs į Latviją gyveno pas Iksteną – vert. past.], visi esam žmonės, o ne angelai, apsaugoti nuo kasdienybės.

Iš dešinės – Stephenas Kingas, iš kairės – Rushdie’is

– Kokie buvo metai, pasirodžius knygai?

– Labai emocingi, labai sėkmingi, intensyvūs ir pilni. Matyti, kad tavo dvasios vaikas yra svarbus tokiai daugybei žmonių – labai svarbu. Per mamos pasakojimą man buvo perduota milžiniška energija, kurios nebūčiau gavusi kitaip, tiesiog gyvenime taip nebūna. Manęs dažnai klausia, ar aš, taip pat kaip ir mano istorijos herojė, vaikystėje negavau motinos pieno. Ne, negavau, bet dabar jis grįžta pas mane per dangiškąją energetiką. Motina manęs nežindė, bet tai kompensuota tokiu mastu ir tokia energetika, kad tai… tiesiog žodžiais neišreiškiama.

– Dabar kalbama, kad latvių literatūra pasaulyje nieko nebedomina. Jei dešimtojo dešimtmečio pakilimą pražiopsojom, tai ir viskas…

– Netiesa. Nuostabiausia ir yra tai, kad knyga neturi senaties termino. Mums sunku prasimušti, nes niekaip neišsprendžiam administravimo problemų, atsiminkime kad ir Latvių literatūros centro liūdną galą [uždarytas dėl pinigų plovimo skandalo – vert. past.] Bet tai nereiškia, kad latviškos knygos negali išeiti į pasaulį. Vašingtono knygų mugėje, kur dalyvavau kaip Baltijos šalių rašytojų atstovė, mane apėmė siurrealistinis jausmas: skaičiau „Motinos pieno“ ištraukas vienoje salėje, greta skaitė Stephenas Kingas, o kitoje pusėje – Salmanas Rushdie’is...

Autoriui svarbiausia būti skaitomam ir gerbiamam savoje šalyje. Bet jei pavyksta savo knyga prakalbinti ir kitakalbę auditoriją, tai tik pozityvu. Reikia kantrybės. Sakoma, kad gera proza pradedama rašyti tik sulaukus keturiasdešimt penkerių metų, tad viskas gerai!

Knygos viršelis/Nora Ikstena „Motinos pienas“
Knygos viršelis/Nora Ikstena „Motinos pienas“

Nuraminimas tikėjimu

– Esi patyrusi, kad kitus tavo knyga išgydė. O kaip paveikė tave pačią?

– Ji man davė labai daug. Bet, aišku, visą laiką teigiama energija verda kartu su neigiama. Per šiuos metus išgyvenau didžiausią profesinio gyvenimo pakilimą ir būtent šiemet patyriau dvi dideles artimų žmonių išdavystes, žmonių, kurie buvo labai artimi mano draugai. Kad ir kaip žiūrėtum – kažką gauni, o kažkas iš tavęs atimama, nėra taip, kad tau tik duoda ir duoda…

Kalbant apie knygą, viduje prasideda toks… Man sunku apie ją kalbėti. Ir man dar sunku viešai skaityti ištraukas. Labai keblu paaiškinti tuos vidinius jausmus. Tai ne tokia tema, kurią rašydamas galėtum nusimesti nuo širdies. Tai vidinė vibracija, kurią nuolat jaučiu. Tai knyga, kurios nebūčiau galėjusi parašyti nei dvidešimt aštuonerių, nei trisdešimt šešerių metų amžiaus. Ateina biologinis laikas, kai pasijunti visiškai subrendusi ir gali apie visa tai prabilti. Tačiau – galbūt tai labai asmeniška, ir aš to niekam nesu sakiusi – manau, kad jei turėčiau vaikų, nebūčiau galėjusi parašyti tokios knygos. Man gyvenime labai daug duota, bet kai kas iš esmės atimta kaip moteriai: neturiu vaikų. Ta styga, ta išgyventa trauma tikriausiai irgi kažką reiškia. Dabar to nebelaikau trauma, nes turiu krikšto dukterį, savo sesers dukrą, kuriai esu išgyvenusi tikrus motinos jausmus, ir sesuo visai nepavydėjo. Bet jei pati asmeniškai būčiau patyrusi vaiko pradėjimo ir gimdymo misteriją, manau, kad neparašyčiau tokios knygos. Knygos vidinis nervas toks stiprus dar ir dėl šios priežasties.

Ne viena moteris perskaičiusi knygą man sakė, kad tai moterų genties pasakojimas per kelias kartas: motina, motinos motina, dukra. Per jas papasakota ta atėjimo ir išėjimo misterija. Man atrodo, per vyrišką liniją ją būtų sunkiau perteikti.

– Romane ryškūs ir vyrų paveikslai, o kiti veikėjai – apskritai kaip ne iš šio pasaulio.

– Esama ir tokių biografinių personažų kaip mokytojas Blūmas. Jis yra realus asmuo ir jo likimas labai panašiai susiklostė. Išėjus knygai buvau nusigandusi, nes maniau, kad kai kurias raudonas linijas vis dėlto būsiu peržengusi. Tačiau tada mokytojas Blūmas iš Jūrmalos man parašė, kad jis pirmą kartą gyvenime jaučiasi reabilituotas. O Serafima, Jesė ir Vinstonas – apskritai ypatingi personažai. Kai rašytojas rašo, kartais Dievulis jam iš aukščiau įduoda kokį personažą. Kaip bonusą – matau, tu gerai rašai, tai imk, turėkis! Man pačiai šie personažai labai mieli, kiekvienas su sava energetika: Vinstonas iš Orvelio, Jesė – androginiškas žmogiškos meilės įsikūnijimas ir Serafima, kuri man padėjo įvesti į knygą stačiatikybės liniją. Mano mama nebuvo tikinti, be to, mes žinom, kaip sovietiniais laikais buvo žiūrima į religiją. Bet Serafimos personažas yra nuraminimui. Romanas – toks išdraskytų sielų pasakojimas, kad kažkokio nuraminimo tikėjimu reikėjo.

Vida Press nuotr./Nora Ikstena
Vida Press nuotr./Nora Ikstena

Kai kalba paima už pakarpos

– Tavo kelias į rašymą žvelgiant iš šalies atrodo paprastas.

– Susitikdama su skaitytojais bibliotekose aš paprastai sakau: jei koks rašytojas jums aiškina, kad patiria kaifą rašydamas, tai jis arba grafomanas, arba blogas rašytojas. Jokio kaifo rašymo procesas nesuteikia. Kai rašiau „Motinos pieną“, negalėjau gaminti maisto – buvau praradusi skonio ir kvapo pojūčius, kurių reikia, norint paruošti maistą. Tada net mano vyras pasakė, taip, tau jau tikrai nekas, nes kepti ir virti man nepaprastai mieli užsiėmimai, ir visi mano draugai tą puikiai žino. Gyvenimo skonis tave apleidžia tuomet, kai keliauji tokiomis dvasios prarajomis, kad kasdienybei ten nebelieka vietos. Bet kai skonio ir kvapo pojūčiai sugrįžo, buvo tiesiog nuostabu.

Rašytojų bendrijoj praleidau dvidešimt metų ir tikrai galiu pasakyti, kad mano kelias buvo palaimintas. Bet aš savo ruožtu irgi labai daug dirbau ir kalbos pustyklę, arba kalbos instrumentą, gludinau treniruodamasi visuose žanruose. Kalbos visatoje tikrai jaučiuosi labai gerai. Tai mano vieta. Esu jau sakiusi ir darsyk kartoju: jei tik galėčiau veikti ką nors kita, pasirinkčiau nerašyti. Apie tai esam kalbėjusios su rašytoja Inga Abele, kuri ne tik mano kolegė, bet ir artima draugė. Ji pasakė: „Aišku, galima pabaigus knygą pasakyti: aš daugiau neberašysiu. Bet kalba tave vis tiek laiko už pakarpos.“ Tai nėra pasirinktas kelias. Tikrą rašytoją kalba už pakarpos laiko taip, kad nori nenori tu vėl rašysi.

– O kai atsigręži į tai, ką esi parašiusi?

– Kai pasižiūriu į tą šūsnį, kurią esu prirašiusi... Kiekviena knyga buvo gan didelis emocinis įvykis. Kai kurias mūsų kritikai sutiko na – taip... Gal pasirodysiu snobiška ar išpuikusi, bet šiuo metu kritika manęs nedomina. Man svarbi skaitytojų amplitudė ir mastas, kokiu mano knyga randa atgarsį žmonėse. „Motinos pienas“ nėra pramoginė literatūra, ir tie tūkstančiai skaito ją ne vakare ilsėdamiesi. Tai visai kas kita: jie nori pamąstyti apie sudėtingus ir sunkius dalykus, jie nori suprasti, nori augti... Tai svarbiausia galvojant apie šią knygą.

Aš ir rašytojų bei menininkų aplinkoje turiu daug artimų žmonių ir bendraminčių. Bet tai siaubingai negailestinga aplinka. Ir teatre, ir literatūroje, ir mene mes esam orientuoti į pasiekimų kultūrą. Jeigu nesi sukūręs šedevro, tai...

–... tave suspardo?

– Būtent. Man kaip tik iš profesionalų aplinkos nekart teko girdėti: Ikstena išsisėmė, iš jos jau nieko gero nebereikia tikėtis... Kaip į tokias kalbas reaguoti? Tu į jas gali atsakyti tik savo darbu. Tuo, ką parašai.

Aš iš principo vengiu pasisakyti apie kolegų knygas, jau nekalbant apie vertinimą, kuris rašytojas išsisėmė, ar panašiai. Nes žinau, kaip sunku, kai tu paleidi savo vaiką į žmones, ir jis iškedenamas bei išnarstomas po kaulelį. Todėl stebiuosi kiekvienu, kuris vertina, lengva ranka nušluoja, diktuoja… Man tai nepriimtina. Laikausi nuomonės, kad meno kūrinio praba priklauso nuo skaitytojo.

– O kai jau tas meistriškas kūrinys parašytas – kas tada?

– Man daugelis yra sakę – kaip tu apskritai dar ką nors įstengsi parašyti po „Motinos pieno“? Bet tą patį man sakė ir po „Gyvenimo šventimo“ [Dzīves svinēšana, 1998 – vert. past.]. Svarbiausia: reikia atrasti ką nors savito. Matyti savo kelią. Atrasti savo kelią – kažkas panašaus į tai, kaip žmonės reaguoja į savo ligas. Vienų reakcija būna isteriška, o kiti nieko neima į galvą... Bet su savo ligomis reikia išmokti sugyventi ir eiti keliu, kurį intuityviai jauti esant teisingą. Iš šalies tau sakys – turėtum pabandyti tą ir aną, homeopatija tau sakys viena, tradicinė medicina – kita, o treti pasiūlys nueiti pas būrėją... Galima visiškai pasimesti!

Tas pats ir rašant: reikia pasikliauti tuo, kad viduje žinai, kaip ir kur tau eiti. Nes iš šalies kas nors visą laiką sakys: šita knyga per daug metaforiška, ana – per daug slysta paviršium. Jeigu pats nežinosi, kuriuo keliu eiti, visą laiką klupinėsi iš vieno griovio į kitą.

– Metai ir patirtis padeda ar trukdo?

– Šią vasarą patyriau labai sunkų išbandymą – būdama penkiasdešimt septynerių iš gyvenimo skausmingai išėjo gera draugė. Stebėjau ją iš labai arti. Man šiuo metu keturiasdešimt septyneri. Ko norėtųsi – jei Dievas duos ilgą antrąją gyvenimo pusę – suprasti, kad dar esi pajėgus ir gali daug nuveikti. Kai draugė mirė, susimąsčiau apie tai, kad mano močiutei buvo penkiasdešimt septyneri, kai mes su seserimi gimėm, ir kad būtent ji mus išaugino ir išleido į gyvenimą.

Negaliu paneigti, kad latvių moterys yra Latvijos stiprioji lytis.

Latvijos stiprioji lytis

– Nors „Motinos pieną“ skaito ir daug vyrų, man visgi atrodo, kad tai knyga apie mus – latvių moteris. O daugelio iš mūsų istorijos yra labai tragiškos.

– Negaliu paneigti, kad latvių moterys yra Latvijos stiprioji lytis. Bendraudama su skaitytojais aš sutinku tiek daug moterų, iš jų sklinda toks vitališkumas, tokia jėga! Galbūt tas tragizmas kaip tik ir kyla iš tos didelės jėgos ir to didelio pajėgumo. Eini, gyveni ir galų gale palūžti nuo to, kad viską gali. Toks didelis vienišų moterų procentas mūsų kartoje... Supuolė beprotiškas permainų metas, o permainų laikais moterys dažnai pasirodo tvirtesnės už vyrus. Daugelis vyrų jausdami, kad neįstengia būti šeimos galva, įvairiais būdais pasirinko lengviausią kelią, o moterims tą jungą teko vilkti. Ir vilko. Ir velka! Bet taip beprotiškai bėgant kartais ima ir pasidaro gaila savęs – negi nenusipelnei romantikos, palepinimo ar nešiojimo ant rankų?

Kai Gundaras Abuolinis perskaitė „Motinos pieną“, pasakė, kad žinojo, jog moters beprotiška misterija, bet kad tokia beprotiška... Regnaras Vaivaras neseniai prasitarė, kad jeigu būtų moteris, tikriausiai nusižudytų. Visokių nuomonių tenka išgirsti, ką aš galiu pasakyti! Man moters pasaulis toks artimas, mitiškai ir mistiškai paaiškinamas. Nepaisant visų pakilimų ir nuopuolių, laimių ir nelaimių, aš jame jaučiuosi labai gerai. Negaliu įsivaizduoti kokios nors kitos egzistencijos, kaip tiktai būti moterimi kalboje.

– Būti moterimi rašytoja – dovana?

– Dvidešimt šešerių metų pirmą kartą važiavau į Leipcigo knygų mugę ir Vizma Belševica tada mane priglaudė po savo sparnu. Ji pasakė: „Nieko gero, Norinia, iš to rašytojo likimo – sugadinti nervai ir didelis užpakalis.“ Dabar suprantu, kad ji buvo teisi – ir nervais tenka rūpintis, ir apie užpakalio plotį pagalvoti. Nežinau, kaip būtų pasisukęs mano gyvenimas, jeigu nebūčiau pradėjusi rašyti. Nors dar ilgai po „Gyvenimo šventimo“ nė nenutuokiau, į kokią kebeknę patekau...

– Gyvenimas būtų kitoks, jei nebūtum rašytoja?

– Garantuotai. Bet negaliu sakyti, kad esu nesuprasta kaip moteris, nes esu rašytoja. Vyrai, su kuriais teko būti, mane suprato. Jie priėmė daug daugiau ir daug atšiauresnių dalykų, negu galima būtų tikėtis iš vyro latvio. Moters menininkės tipas nėra pats idealiausias. Bet ribas reikia apsibrėžti, ir man atrodo, esu ir pakankamai pragmatiška būtybė. Dažnai pasibaigus susitikimams su skaitytojais bibliotekose man sako tarsi nustebę: bet juk jūs normali, vitališka moteris! Taigi klišė apie išprotėjusius tragiškus rašytojus ir menininkus tebėra galinga. Bet aš ir esu normalus kasdienybės žmogus... Iki tos akimirkos, kol nepradedu rašyti. Tai jau kita energetika ir kita dimensija.

Ieva Raiskuma, žurnalas „Patiesā Dzīve“

Vertė Laura Laurušaitė

Temos: 1 Nora Ikstena

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas