Viena garbingiausių konferencijos svečių – profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė savo knygą „Laisvojo mąstymo properšos“ pristatė jau rugpjūčio mėnesį. Autorė, kurios knyga apibūdinama kaip „literatūrinė meditacija“, abejojo, kad jos kūrinys, kuris gimė iš laisvojo mąstymo ir laisvės džiaugsmo, gali sulaukti gausaus skaitytojų dėmesio.
„Ši leidykla turbūt rizikavo išleisdama šią mano knygą, nes skaitytojų greičiausiai ir nebus daug. Paprastai savo knygas tikrinu pagal save – jei man įdomu rašyti, tai kodėl gi kažkam negali būti įdomu skaityti. Tai nuolatinių susitikinėjimų ir dykinėjimų knyga“, – savo meditaciniais mąstymais dalinosi knygos autorė.
Antrojoje Viktoro Gerulaičio knygoje „Kupė su Johannu Straussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“ skaitytojai galės susipažinti su tokių muzikos korifėjų kaip G. Mahleris, A. Bruckneris, F. Lisztas, J. Haydnas gyvenimais, kurie knygoje kartais gali pasirodyti labai netikėti. Pasak autoriaus, geriausius jausmus jam kelia tai, jog jis savo gyvenimo „pakeleiviams“, atsirandantiems jo knygose, gali padėti tuo, jog žmonės jų muziką gali išgirsti kitaip.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Viktoras Gerulaitis |
„Atrodo, jog informacinės, bet ne visai sausos knygos yra reikalingos. Todėl ir pasirodė ši antroji knyga, skirta operetei, kuri nėra toks linksmas žanras, kaip jums atrodo. Bet aš nieko nežinau apie muziką, kaip kažkas sakė, tai vienas paslaptingiausių menų. Aš tik prisiskaitau ir rašau“, – šmaikštavo autorius.
L.Varanavičienė atskleidė, jog leidykla „Tyto alba“ ilgai neleido vaikų literatūros ar literatūros paaugliams. Tačiau rašytojos Kristinos Gudonytės knyga „Ida iš šešėlių sodo“ pagaliau papuošė leidyklos knygų lentyną. Beje, rašytoja, jaučianti begalinę meilę Vilniui, šiuo metu rengia naują knygą paaugliams apie šį miestą.
„Rašau paaugliams galbūt dėl to, jog iš manęs pačios išauga tas paaugliškas charakteris. Kai rašau, mėgstu paimti banalų dalyką ir padaryti nebanaliai. Naujausioje knygoje Vilnių noriu pateikti tokiu rakursu, kuriuo dar apie jį nebuvo rašyta“, – entuziastingai kalbėjo K.Gudonytė.
Pristatydama Aleksandro Ikamo knygą „Banginis prarijo lietuvį. Nepaprasti lietuvių nuotykiai 1900-1940 metais“, kurią sudaro tragikomiškos ištraukos iš to meto lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos, L.Varanavičienė pasidalijo savo baime, kad gal ne visiems skaitytojams tai gali būti juokinga. Autorius prisipažino, jog ir pačiam buvo kilusi tokia abejonė, tačiau kitų reakcija visa tai sunaikino.
„Galvojau, jog spauda iki 1940 metų yra labai nuobodi, tačiau, mano įsitikinimu, dabartinė spauda humoro žanru neprilygsta tuometinei spaudai. Tačiau mano knygoje humoras nėra įžeidžiantis ar piktas. Visos žinutės, esančios knygoje, yra apie realius asmenis, tai nėra anekdotai ar fantazijos vaisius“, – tikino Aleksandras Ikamas.
Debiutantė Gina Viliūnė, kalbėdama apie savo knygą „Karūna be karaliaus“, džiaugėsi, jog leidykla „Tyto alba“ iš profesionalios skaitytojos ją pavertė rašytoja. Anot jos, knygą įkvėpė pyktis, kad apie Vilnių ilgą laiką buvo rašoma liūdnai ar per daug filosofiškai, o pačiai autorei norėjosi kažko smagaus.
Donaldas Kajokas, mąstydamas apie savo knygą „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, juokavo, kad jis „besibaigiantis poetas ir pradedantis prozininkas“, nes proza iš jo reikalauja mažiau jėgų nei poezija. Ir pripažino, jog savo knygos netalpina į jokius žanrus ir netgi sunkiai įvardina, apie ką šis jo romanas. Pirmąjį prozos kūrinį „Judantys šešėliai“ išleidęs Laurynas Katkus, kaip ir D.Kajokas, teigė pasimetęs tarp poezijos ir prozos.
 |
| Luko Balandžio nuotr./Doloresa Kazragytė |
„Tačiau tokia proza, kurioje nėra poezijos – neįdomu“, – išsisuko autorius.
Tuo tarpu žymi Lietuvos aktorė Doloresa Kazragytė, pristačiusi septintąją savo knygą „Raudoni sandaliukai“, drąsiai pareiškė, jog tai jos – paskutinioji knyga, o jos knygos skiriasi tuo, kad knygų istorijos gimsta vis iš naujų patirčių.
„Galbūt mano knygos yra AŠ kūrimas, kad suprasčiau, kas aš pati esu. Tačiau ši knyga ypač skirsis tuo, kad viduje jaučiu didelį susidvejinimą – tarp nenoro gyventi ir tikėjimo, jog turi dar kažką daryti. Ir to knygoje nepabijojau atskleisti“, – atviravo aktorė.
Žurnalistė Laima Lavaste tvirtino, jog jos knyga „Mes. Lietuviai. Vadovėlis, kaip suprasti lietuvius ir jais naudotis“ yra tarsi vadovėlis užsieniečiams, padėsiantis suprasti lietuvius. Tačiau moteris baiminosi, jog ne kiekvienas gali suvokti knygoje skleidžiamo juodojo humoro.
Robertas Petrauskas, kurio pirmoji knyga susilaukė didelio susidomėjimo ir buvo išleista 8000 tiražu, ruošia naują knygą „Lemtingi sprendimai 1940-1941 m. Antrasis pasaulinis karas Europoje“ bei žada, jog tai – nepaskutinė jo knyga, tačiau prisipažįsta, jog „po pirmos knygos, ypač jei ji sėkminga, parašyti antrą vis dėlto sunkiau, nes užsikeli sau kartelę.“
