Literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė BNS sakė, kad itin produktyvūs paskutinieji rašytojo metai buvo tarsi „trečiasis gyvenimas“, kuris tęsis ir po jo mirties.
„Tai buvo tikrai vienas žymiausių rašytojų. Žmogus, kuris turėjo pamatinį gyvenimo jausmą. Paradoksalu, jis ilgus metus neišėjo iš savo buto, buvo lyg uždarytas, bet tas gyvenimo pulsas, jo jutimas tik aštrėjo: tuo metu, kai jis gyvenimo negalėjo pasiekti, pats gyvenimas į jį plūdo“, – sakė V.Daujotytė-Pakerienė.
Paradoksalu, jis ilgus metus neišėjo iš savo buto, buvo lyg uždarytas, bet tas gyvenimo pulsas, jo jutimas tik aštrėjo: tuo metu, kai jis gyvenimo negalėjo pasiekti, pats gyvenimas į jį plūdo
Ji pažymėjo dar vieną paradoksą – R.Granauskas, kuris nebuvo baigęs universiteto, „savo protu yra pasiekęs labai stiprų išsilavinimo lygį“, suderindamas daugybę skirtingų gyvenimo sričių.
„Jis galėjo kalbėti apie fiziką, buvo labai muzikalus iš prigimties, pažino muzikos pasaulį, buvo smalsus istorijai, seniesiems istorijos dalykams, galėjo kalbėti su datomis, įvykiais siužetais. Buvo auksinių rankų žmogus – meistras, turėjo subtilių staliaus įrankių rinkinį, darė neįtikėtinai gražius baldus. Po to, kai jau nebegalėjo dirbti su tais įrankiais, tuos įrankius padovanojo Juozui Apučiui. Tikiuosi, kad ir J.Aputis su jais galėjo ką nors padaryti – dabar jau tie įrankiai be abiejų meistrų“, – prisiminė profesorė.
Literatūrologas Regimantas Tamošaitis taip pat atkreipė dėmesį į stebinantį rašytojo pastarųjų metų produktyvumą bei vadino jį senosios kultūros atstovu, paskutiniuoju Mohikanu lietuvių literatūroje, kuris sugebėjo senąją kultūrą perteikti mūsų laikais „kaip prasmingą ir modernią“.
„Pirmiausia, Romualdas būdavo spontaniškas ir nuoširdus, kažkoks tikras. Jo lyg turėdavai bijoti, nes jis rėždavo savo nuomonę, bet ne dėl savęs, savo asmeninės reikšmės, o dėl kažkokio teisingumo principo – jam buvo svarbus teisingumas, dėl kurio kartais pasireikšdavo impulsyviai. Kartais jis būdavo atšiaurus, sakykime, literatūros renginiuose jausdavo, lyg akademinio pasaulio žmonės jį daugiau vertina kaip žymų vardą, bet ne tiek žmogiškuoju požiūriu, tarsi jausdavo, kad nesutampa kultūrinės patirtys. Todėl jis lyg užsibarikaduodavo tokia ironijos, atsainumo siena“, – BNS tvirtino R.Tamošaitis.
Jo lyg turėdavai bijoti, nes jis rėždavo savo nuomonę, bet ne dėl savęs, savo asmeninės reikšmės, o dėl kažkokio teisingumo principo.
Literatūrologas pabrėžė, kad jam pačiam R.Granauskas buvo „kūrybinės sąžinės pasitikrinimo kriterijus“ – paskutiniais metais jis elektroniniu paštu susirašinėdavo su rašytoju dalydamasis mintimis, kurias manė R.Granauskas suprasiantis geriausiai.
„R.Granauskas amžiumi ir autoritetu buvo labai toli nuo manęs, bet kartu kaip menininkas visada labai arti. Jis, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas yra tarsi mano vidinio gyvenimo dalis, man didelė dovana buvo jo kūryba“, – prisipažino pašnekovas.
Jis taip pat prisiminė vieną rašytojo susitikimą su kaimynais, kai jis po daugelio metų buvo užsukęs į savo gimtinę. Bendraudamas su tenykščiais rašytojas tapdavo nuoširdus, paprastas, labai šnekus, „lyg būtų tik vakar išvykęs ir vėl atvažiavęs“.
„Atmenu, kaip kartą jis ir ant manęs supyko – per vieną renginį jis buvo labai pavargęs nuo kalbų ir klausimų. Buvo didelė laukiančiųjų autografų eilė. Aš kukliai stovėjau pačiame gale, atėjau su dviem knygomis. Jis labai norėjo rūkyti tuo metu ir kone pasiuto: „Tu ką, sako, prekiausi jomis?“ – prisiminė R.Tamošaitis.
Pastaruoju metu sunkiai sirgęs R.Granauskas mirė eidamas 76-uosius ligoninėje Vilniuje.
R.Granauskas buvo apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, 1999 metais jam skirta Vyriausybės meno premija, 2000 metais – Nacionalinė kultūros ir meno premija.
Pernai R.Granauskas pripažintas kūrybiškiausios knygos autoriumi.
