Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 13d. 19:01

Maja Lunde romane „Vandens istorija“ svarsto: kodėl žmonės tokie protingi ir kartu tokie buki?

Rašytoja Maja Lunde
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Rašytoja Maja Lunde

Maja Lunde, „Vandens istorijos“ (Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė, išleido „Tyto alba“) autorė, – norvegų rašytoja, scenaristė, kurios romanas „Bičių istorija“ jau sulaukė daugybės skaitytojų dėmesio ir tapo pasauliniu bestseleriu. Pasakojimas apie bičių dingimą – pirmoji rašytojos suplanuotos tetralogijos dalis, o antroji – apie gyvybės pagrindą – vandenį. Romane susipina su pasakojimai apie katastrofą, galinčią ištikti netolimoje ateityje, svarstoma, kas ištiktų nykstant vandens ištekliams. „Vandens istorija“ – tai romanas distopija, romanas perspėjimas.

Apie apslinkosaugą, vandenį ir kūrybą Maja Lunde kalbasi su vokiečių rašytoju Uwe Jensu Schumannu.

– Jūsų romanuose galima rasti daug atsakymų į aplinkosaugos keliamus klausimus. O kur atsakymų ieškojote ir ieškote pati?

– Mano romanai kelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų, ar ne? (Juokiasi) Parašiusi knygą nesijaučiu paprotingėjusi, nes mano galvoje sukasi dar daugiau klausimų. Man viskas įdomu, tikiuosi, taip bus ir toliau. O atsakant į jūsų klausimą – dažnai lankausi bibliotekoje, nuolat ką nors skaitau, klausausi radijo ir žiūriu dokumentinius filmus. Mintis parašyti „Bičių istoriją“ kilo pažiūrėjus dokumentinį filmą – tada veikėjai su savo istorijomis atėjo tarsi savaime. Veikėjai – visų mano knygų varomoji jėga.

Man būtina įlįsti į žmonių, apie kuriuos rašau, vidų. Niekada nepradedu nuo žinios, nes kuriu grožinę literatūrą. Mano susidomėjimas tam tikromis temomis kyla iš mano pačios nerimo. Kaip sako norvegai, „iš ten, kur svyla“. Rašydama stengiuosi negalvoti apie žinią, viziją ir net temą – galvoju apie istorijas ir veikėjus, bandau įsijausti, pajusti, ką jaučia jie, bijoti to, ko bijo jie. Jeigu pradėčiau nuo žinios, tuomet būčiau politikė.

Mano susidomėjimas tam tikromis temomis kyla iš mano pačios nerimo.

– Niekada nesvarstėte galimybės eiti į politiką?

– Ne jūs pirmas manęs to klausiate! Ne, rašymas man – svarbiausia. Kai nerašau, mane apninka depresija. Galbūt ateis diena, kai, pritrūkusi istorijų, imsiuosi ko nors kito, bet šiuo metu rašyti man daug svarbiau. Galvoje sukasi daugybė naujų istorijų, kurias norėčiau papasakoti, ir kol jausiu, kad rašyti man būtina, tol nesustosiu. Aš ištverminga, turiu, kaip sakoma, šeštąją pavarą. Visada mėgau dirbti, mėgau rašyti, tad manau, viskas kyla iš vidinės motyvacijos. Bet džiaugiuosi, kad tokia sėkmė neaplankė manęs anksčiau.

– Buvote jau keturiasdešimties, kai pasirodė „Bičių istorija“. Kaip jautėtės, kai romanas tapo bestseleriu?

– Tai sėkmei tinkamiausias gyvenimo etapas. Ji manęs nebepakeis. Džiaugiuosi, kad tai nenutiko anksčiau, nes, išleidusi romaną, jau turėjau tris vaikus, buvau subrendusi ramiai priimti tai, kas įvyko.

– Woody Harrelsonas yra sakęs, kad jauni žmonės – tikrieji aktyvistai, nes jų susirūpinimas aplinkosauga ir kitais svarbiais dalykais kyla iš širdies.

– Mano vyresnėliui jau 14 metų, mes, žinoma, apie viską su juo pasikalbam. Kalbėtis su vaikais apie aplinkosaugą turėtų visi tėvai. Juk užkrauname visus rūpesčius ant jų pečių, tai bus jų ateitis.

– O kaip ateitis atrodo Jūsų akimis žiūrint?

– To derėtų klausti oro, vandens ir nykstančių rūšių ekspertų. Jie žino skaičius, o aš tik bandau įsivaizduoti, kaip viskas susiklostys. Vandens trūkumas yra didžiausia problema, kurią gvildenu romane „Vandens istorija“. Jo veiksmas vyksta 2041-siais, o ir bitės (aprašyta romane „Bičių istorija“) jau pradėjusios nykti. Taigi mėginu įsivaizduoti, kaip viskas bus, bet tai tik fikcija.

Leidyklos nuotr./Maja Lunde „Vandens istorija“
Leidyklos nuotr./Maja Lunde „Vandens istorija“

– Ar rašydama konsultuojatės su ekspertais?

– Taip, daug kalbėjausi su hidrologu, vandens ekspertu, – nagrinėjome statistiką, svarstėme įvairius scenarijus… Kėliau įvairius klausimus: o jeigu temperatūra pakiltų, maža to, penkerius metus gyventume be lietaus – kas tada? kaip žmonės rūpintųsi vieni kitais? ar rūpintųsi? ar Šiaurės Europa rūpintųsi Pietų Europa, o gal vėl atsidurtume pabėgėlių situacijoje, tik šįkart pas mus bėgtų kiti europiečiai?

– Kaip manote, kokie galėtų būti atsakymai?

– Galime įsivaizduoti tik tai, kaip elgtumės patys ir kaip spręstume savo problemas. Optimistinėmis dienomis manau, kad rasim būdą sustabdyti visuotinį atšilimą, juk jau dabar naudojame alternatyviąją energiją, be to, efektyviai.

– Kokio pobūdžio „o jeigu“ scenarijai neduoda Jums ramybės šiuo metu?

– Trečiojoje knygoje rašau apie nykstančius gyvūnus – apie tai pastaruoju metu daug mąsčiau. Man tikrai baisu dėl to, kas gresia visoms kitoms planetos rūšims. Pamirštame, kad Žemėje esame ne vieni. Pavyzdžiui, per pastaruosius penkiolika metų Vokietijoje 70 procentų sumažėjo vabzdžių. Žmonės jau išžudė baisybę faunos – tą darome tūkstančius metų. Dar prieš 10 ar 15 metų šioje planetoje buvo galybė fantastiškų gyvūnų, o dabar jų nebeliko – mūsų dėka.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde

– Nors žmonės yra galingiausi pasaulio gyvūnai, turbūt nesutirštinsiu spalvų sakydamas, kad esame ir vieni kvailiausių.

– Kaip tik apie tai daug galvoju rašydama. Manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl ir toliau ketinu gvildenti šias temas: tebeieškau atsakymų į klausimą: kaip galime būti tokie protingi ir kartu tokie buki? Atsakymo nežinau. Turbūt dėl to mums ir patinka knygos. Jos atspindi kažką svarbaus, žmogiško. Manau, kad ir ką rašyčiau, mano knygose bus kažkas ne vien linksmo ir šviesaus, antraip manęs tai netrauktų. Man reikia turėti rimtą pagrindą.

Parengė Emilija Ferdmanaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata