Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 sausio 20d. 10:07

„Mano likimo broliai“ – naujas „Vogti arklius“ autoriaus romanas lietuviškai

„Mano likimo broliai“
Knygos viršelis / „Mano likimo broliai“

Vienas skaitomiausių Norvegijos rašytojų Peras Pettersonas Lietuvos skaitytojams geriausiai pažįstamas kaip kultinio, prieš daugiau nei dešimtmetį išleisto romano „Vogti arklius“ autorius. Po trylikos metų lietuviškai pasirodo naujas rašytojo romanas „Mano likimo broliai“, kurį į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė.

Naujausias rašytojo romanas laikomas geriausiu po „Vogti arklius“. Tai – kelionė po save, atvedanti į jausmą, kad viskas gali būti kitaip. Romanas „Mano likimo broliai“ Norvegijoje sulaukė šilčiausių kritikų ir skaitytojų atsiliepimų, buvo įtrauktas į daugelio laikraščių geriausių metų knygų sąrašus ir išverstas į dvi dešimtis kalbų.

Kelionės romanas

„Mano likimo broliai“ – išsiskyrimo romanas. Pagrindini personažas – rašytojas Arvidas Jensenas išgyvena visokeriopą išsiskyrimo krizę. Žmona, pareiškusi, kad daugiau jo nebemyli, išsikrausto drauge su trimis dukterimis. Jo tėvai ir brolis žuvo kelto katastrofoje pakeliui iš Oslo į Frederikshauną. Todėl romanas – apie staiga užklupusią vienatvę. Apie vyrą, netekusį šeimos ir artimųjų, vyrą, kuris nusiraminimo ima ieškoti baruose ir vienos nakties partnerių lovose. Tuščios buto sienos ima slėgti taip, kad nebeįmanoma to pakelti. Kaip gyventi toliau?

Tai ir Oslo romanas. Arvidas vaikšto po Oslo barus, atsiduria vis kitame šio pilko ir tylaus miesto rajone, jis vienišas ir sutrikęs, galbūt todėl taip lengvai vienišos moterys jį įsileidžia į savo gyvenimus, kuriuose jis neužsibūna ilgiau nei vieną naktį. Kartu tai ir kelionės romanas. Labai komplikuotos labai susipainiojusio vyro kelionės po atmintį, bandant įveikti savo dabartį. Arvido Jenseno krizė – šaknis praradusio žmogaus krizė. Tačiau ta vidinė kelionė gali turėti geresnį tikslą.

Naujas „Vogti arklius“ gyvenimas

Greičiausiai vieną skaitomiausių Norvegijos rašytojų P. Pettersoną jau pažįstate iš jo kultinės knygos „Vogti arklius“. Šis ryškus ir įsimintinas pasakojimas apie šešiasdešimt septynerių Trondą Sanderą, klajojantį prisiminimais po praeities vasarą, Lietuvoje išleistas 2008 metais tapo tikru literatūriniu įvykiu. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege.

Praėjus penkiolikai metų po pasirodymo „Vogti arklius“ prisikėlė naujam gyvenimui: 2019 m. pavasarį to paties pavadinimo filmas debiutavo Berlyno kino festivalyje. Romaną kinui adaptavo režisierius Hansas Petteris Molandas, o pagrindinius vaidmenis atliko Stellanas Skarsgardas, Danica Curcic, Jonas Ranesas ir Tobias Santelmannas.

Šiandien puikiai žinomas P. Pettersonas kaip rašytojas debiutavo gana vėlai. Tiesa, iki debiuto 1987 metais jis jau buvo gerai žinomas Oslo literatų sluoksniuose, Tronsmo knygyne buvo atsakingas už užsienio literatūrą ir artimai bičiuliavosi su žymiais rašytojais.

„Dar tada svajojau tapti rašytoju, bet man trūko pasitikėjimo savimi. Žvelgdamas atgal džiaugiuosi, kad pirmąją knygą išleidau būdamas jau gana brandaus amžiaus – 35 metų. Rašyti praėjusio šimtmečio 8-ajam dešimtmečiui būdingu socialinio realizmo stiliumi negalėjau. Tuo metu man ir tokio tipo literatūrai, kurią rašiau, tiesiog nebuvo vietos. Tik tuomet, kai buvo nušluotas 8-ojo dešimtmečio palikimas, niša atsivėrė ir man.“ Toje nišoje P. Pettersonas pamažu įsitvirtino kaip vienas populiariausių ir labiausiai gerbiamų rašytojų.

Abejingų nepaliekantis personažas

Grįžkime prie ką tik lietuviškai pasirodžiusio P. Pettersono romano. Pagrindinis „Mano likimo brolių“ personažas sulaukė itin daug diskusijų Norvegijoje. Jis anaiptol nėra personažas, su kuriuo norėtum ir galėtum lengvai tapatintis. Arvidas Jansenas – neviltyje skendėjantis vyriškis, išsiskiriantis stebėtinu nebrandumu. Tačiau, kad ir kokia sunki būtų jo kelionė po atmintį, vis dėlto rašytojas suteikia išeitį ir viltį.

„Arvidas gyvenime yra nedėmesingas, niekaip negali išbristi iš krizės ir nepakankamai brandus, kad tai suprastų. Jis – santūrus ir nutrūktgalviškas tuo pat metu. Tačiau labiausiai jam būdinga baimė įsipareigoti ir nesugebėjimas perteikti jausmų žodžiais. Kaip ir daugeliui vyrų, Arvidui sunku kalbėti, todėl, užuot rizikavęs apsijuokti, jis laiko liežuvį už dantų. Jis labai myli savo mergaites, bet vykdyti tėvo pareigas jam vis tiek nesiseka, nes yra pernelyg pasinėręs į savo vidinį pasaulį“, – pagrindinį „Mano likimo brolių“ personažą apibūdina romano autorius.

Tikroviškumas suteikia laisvės

Arvidas Jansenas nėra naujas P.Pettersono literatūros pasaulio veikėjas, jį galima sutikti ankstesniuose rašytojo kūriniuose, dėl kai kurių biografinių panašumų šis personažas tapo rašytojo alter ego. Jansenas – rašytojas iš Veitveto su revoliucionieriaus biografija, patyręs skyrybas ir praradęs kelis artimiausius savo šeimos narius valtyje kilusiame gaisre. Taip pat kaip ir P.Pettersonas.

P.Pettersonas nesijaudina, kad skaitytojai romanuose ieško paralelių su pačiu autoriumi. „Tiesą sakant, man tai visai nerūpi. Taip, nemažai išorinių Arvido Janseno gyvenimo aplinkybių perėmiau iš savo gyvenimo. Kai kurias išorinio gyvenimo detales paremdamas man žinomais faktais patiriu daugiau laisvės rašydamas. Rašant svarbu turėti inkarą tikrovėje, man svarbios mano šaknys, tačiau visa kita turi labai nedaug bendro su manimi. Tai grožinė literatūra.“

Automobilis kaip asmeninė šventovė

Automobilis, ko gero, viena svarbiausių erdvių romane „Mano likimo broliai“. Svarbi ji ir pačiam rašytojui. „Sėdėdamas už vairo, ypač vakare ar naktį, kai tvyro tamsa ir tyla, nusiraminu. Tačiau mano knygose vairavimas vaidina dar svarbesnį vaidmenį. Arvidas naudojasi automobiliu veikiau kaip prieglobsčiu nei gelbėjimosi priemone,“ – pabrėžia P. Pettersonas ir nurodo, kad tuomet, kai Arvido santuokoje atsiranda sunkumų, jis eina gulti į automobilį pasiėmęs čiužinį ir patalynę. Automobilis – jo pabėgimo, vienintelė saugi erdvė.

Kuklusis norvegas

Didžiausi P.Pettersono kūrybos mėgėjai puikiai žino, kaip rašytojas nerimauja prieš kiekvieno naujo romano pasirodymą. Jau tapo tradicija, kad artėjant knygos pasirodymui rašytojas iškeliauja į užsienį ir nusišalina nuo knygos pristatymo bei skaitytojų dėmesio. „Esu pažeidžiamas ir linkęs nerimauti žmogus, todėl skaityti atsiliepimus man būna sunku. Tiesiog nepakeliama. Belieka išvykti,“ – prisipažįsta P.Pettersonas.

Ir kasdien P.Pettersonas nesivaiko viešumos: su šeima sukūrė savo šventovę nedideliame Porteno ūkyje miško glūdumoje, kur jiedu su žmona Pia atsikraustė prieš 25 metus. Tuo metu pagrindinis ūkio pastatas buvo labai prastos būklės, vėjo perpučiamas, be įrengto vandentiekio ir tekančio vandens. Tačiau dabar jis prikeltas naujam gyvenimui, o vos už kelių dešimčių metrų nuo namų – P. Pettersono studija. Jis ten keliauja dirbti brėkštant aušrai ir būtent ten priima žurnalistus tais retais atvejais, kai pasikviečia apsilankyti savo nedidelame ūkyje. Į pagrindinį pastatą neįsileidžia nieko.

„Aš dirbu savo studijoje, todėl ten kalbėdamasis su žurnalistais jaučiuosi natūraliausiai. O gyvenu pagrindiniame pastate, kuriame jiems nėra ką veikti, nebent man kiltų noras, kad būtų parengtas namuose su rašytoju tipo reportažas. Bet tokio noro neturiu,“ – juokauja P.Pettersonas.

Parengta pagal norway2019.com

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

26:32
00:48
26:34

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/