GERIAUSIŲ VERSTINIŲ KNYGŲ SĄRAŠĄ RASITE ČIA.
Laurynas Katkus: S.Oksanen yra gimusi 8-ame dešimtmetyje, jos motina yra estė, tėvas suomis, ji užaugo Suomijoje ir rašo suomiškai, nors labai dažnai savo tema renkasi Estijos istoriją. Ji pati yra sakiusi, kad iš suomių rašytojų didžiausius tiražus pasaulyje yra pasiekę du rašytojai: Tove Jansson, mums irgi žinomų „Trolių Mumių“ autorė, ir ji pati. Ji išsiskiria ne tik romanų tiražais, bet ir labai ekstravagantiška išvaizda. Štai ir ant šios knygos viršelio jos nuotrauka – tarsi roko žvaigždės, ir, kiek aš galiu spręsti, didžiausią įkvėpimą savo išvaizdai ji semiasi iš gotiško ar post-pankiško stiliaus. Literatūrologai neleidžia klausti, bet aš vis tiek paklausiu: apie ką yra jos romanas? Ir kaip jis atrodo kitų jos romanų kontekste?
Šiuose aprašomuose kataklizmuose labai išryškėja moters pozicija, jos aistros, jos išgyvenimai, jos kūniškosios patirtys, jos prisitaikymai
Jurga Katkuvienė: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad S.Oksanen nėra ta rašytoja, kurią mums reikėtų labai plačiai pristatyti, ji jau yra gerai žinoma lietuvių skaitytojui, nes „Kai dingo balandžiai“ yra trečiasis jos romanas, išverstas į lietuvių kalbą, ir jis užbaigia trilogiją, kurios pirmąsias dvi knygas turime išverstas į lietuvių kalbą ir kurios sulaukė labai didelio dėmesio ir gerų atsiliepimų. Aš pati pirmiausia perskaičiau jos knygą „Stalino karvės“, ir ji iškart išsiskyrė iš viso to bloko knygų, kurias tais metais teko skaityti. Drąsiai galima sakyti, kad S.Oksanen yra savita autorė, ir ši trečioji knyga tik patvirtina šį įspūdį. Galima sakyti, kad vieni romanai stipresni, kiti mažiau, bet jie visi kalba apie tą patį istorinį laikotarpį – Estijos likimą ar buvimą prieš karą, Antrojo pasaulinio karo metu, pokariu iki pat nepriklausomybės atgavimo dienų. Ir visuose tuose romanuose gvildenama ta pati tema – žmogaus išlikimo istoriniuose kataklizmuose, išdavystės, prisitaikymo, kolaboravimo arba kaip tik neišvengiamų traumų temos. Temos gal ir nėra labai naujos, nes yra autorių, kurie rašo panašia tematika, bet man, kaip lietuvių skaitytojai, buvo labai įdomu, kad ji rašo apie Estijos gyvenimą, paralelų Lietuvai tuo pačiu metu. Ir tie likimai, kurie aprašomi knygose, atspindys to, ką ir mes patyrėme per savo giminaičių, savo artimųjų, giminaičių istorijas. Lietuvių literatūroje to nėra.
Laurynas Katkus: Ne visai sutikčiau, kad lietuvių literatūroje to nėra. Manau, kad lietuvių literatūroje tai seniai yra – čia paminėčiau kad ir Ričardą Gavelį, „Vilniaus pokeris“ tik ir laukia, kol galės būti palygintas su S.Oksanen veikalais. Man irgi buvo įdomu skaityti knygą, nes tai – tarsi paralelus pasaulis, labai panašaus į tai, kas vyko Lietuvoje, bet visgi ne toks pat.
Jurga Katkuvienė: Romanas „Kai dingo balandžiai“, taip pat jos kiti romanai būtų unikalūs lietuvių literatūros kontekste dėl to, kad šiuose aprašomuose kataklizmuose labai išryškėja moters pozicija, jos aistros, jos išgyvenimai, jos kūniškosios patirtys, jos prisitaikymai. Turbūt išskirtinis šių romanų ir S.Oksanen kaip rašytojos bruožas – pavaizduoti istorinį įvykį per savo kūniškąją patirtį. Galbūt paskutiniame romane „Kai dingo blandžiai“ tai nėra taip stipriai jaučiama, čia labiau išryškėja keturių žmonių, dviejų porų likimas, bet šitoks vaizdavimas yra jos unikalumas.
Laurynas Katkus: Taip, iš dalies su tuo sutikčiau. Antra vertus, mūsų aptariamame romane jo ašis yra vyrai – du veikėjai, Rolandas ir Edgaras, kurie akivaizdžiai sudaro kovotojo ir išdaviko porą. Jie yra pusbroliai, jų likimai nuo pat pradžių iki pabaigos glaudžiai susiję. Rolandas įsijungia į antitarybinį, paskui į antinacistinį judėjimą, vėliau vėl į antitarybinį pogrindį, įsilieja į partizanų judėjimą, kol galiausiai prisiima svetimą tapatybę ir paslapčia gyvena kažkur Estijos kaime.
Iškart pasakysiu, kad Rolando tipas, jo portretas atrodo vykęs – tai tvirtas, paprastas žmogus, savo kraštą mylintis ūkininkas, kuris taip pat turi ir literatūrinių talentų. Ir man patiko tai, kad S.Oksanen nevaizduoja jo kaip šimtaprocentinio herojaus, didesnio už gyvenimą herojaus ir parodo, kaip gyvenimo pabaigoje, nebegalėdamas kovoti ir priverstas slapstytis, jis degraduoja, prasigeria. Tuo tarpu Edgaras tik iš pradžių baudžiasi kovoti, su naciais jis greit susigyvena, jiems tarnauja, grįžus tarybų valdžiai jis nuslepia savo praeitį. Tas praeities ir tapatybės falsifikavimas yra viena iš svarbių šios knygos temų. Jis uoliai tarnauja valdžiai kaip toks propagandistas ir saugumo agentas, kuris seka jaunimą. Čia yra svarbi knygos tema, kuri turi aktualių paralelių – tai, kad Edgaras, nors pats tarnavęs naciams ir tai nuslėpęs, rašo propagandinę knygą apie tai, kad visi estai, kurie netarnauja tarybų valdžiai – emigrantai, partizanai ar dar kas nors – yra iš tikrųjų fašistai. Manau, kad S.Oksanen tą paralelę daro sąmoningai, mes matome tai dabartinės Rusijos propagandinėje kampanijoje dėl Ukrainos.
Jurga Katkuvienė: Šalia šios vyriškos poros, kuri apibendrintai sudaro tas dvi galimas karo metų, pokario, tarybinių laikų gyvenimo perspektyvas – gyventi prisitaikant arba gyventi laisvai, pažeidžiant normas, tačiau prarandant visas savo tapatybės galimybes, yra ir ryškūs moterų paveikslai. Vyrų paveiksluose tokia opozicija yra pateikiama labai ryškiai, moterys gi – viena yra Rolando mylimoji Rozalija, kita – jų vaikystės draugė, kuri nelaimingai išteka už Edgaro – nesudaro opozicijos, jos kaip tik atskleidžiamos daugiau individualių gyvenimo dramų trajektorijomis. Rozalija yra viena iš istorinio atsitiktinumo, patekimo ne vietoj ir ne laiku auka, o Juditos paveikslas žymiai ryškesnis, parodoma, kaip žmogus neturi net teisės pasirinkti, kaip tos aplinkybės ir susiklostę įvykiai sukuria mūsų gyvenimą, kokia linkme jas pasuka, ji pergyvena ir nelaimingos, ir laimingos meilės istorijas. Skirtingai nei vyrai, kurie daro labai aiškius pasirinkimus, ji yra likimo minkomas žmogus, tarsi negalintis nieko pasirinkti. Ir sunku pasakyti, ar tai sąmoningas rašytojos vyrų ir moterų situacijų atskleidimas, bet jis labai ryškus ir labai įdomus.
Laurynas Katkus: Aš dar norėčiau pratęsti Lietuvos ir Estijos panašumų temą. Kai skaičiau šią knygą ir galvojau apie Rolandą ir Edgarą, mąsčiau, kad Lietuvos pokario istorijoje tie prototipai yra labai gausūs – Rolandas galėtų būti ir Juozas Lukša, ir Bronius Krivickas, ir paskutiniai partizanai, ypač Juozas Deksnys. Beje, žiniasklaidoje radau, kad Edgaras turi realų prototipą Estijoje, buvo toks režimo tarnas, labai talentingas falsifikatorius.
Apibendrinant tai, kuo šis romanas imponuoja ir kuo jis nuvilia – man ne visiškai įtikinamas pasirodė to blogiuko, Edgaro, paveikslas. Paaiškėja, kad jis ne tik pataikūnas, valdžios padlaižūnas ir mistifikatorius, bet ir neaiškios seksualinės tapatybės, kurios sau neprisipažįsta, ir dar žmogžudys. Žodžiu, toks labai standartinis blogybių rinkinys, kuris, manau, labiau falsifikuoja negu atskleidžia režimui tarnavusių žmonių tikrąsias paskatas, jų veidą. Ir dėl to kai kur man tas trilerinis siužetas, kuris susijęs su Rolando ir Edgaro priešstata it jų paieškomis vienas kito, pasirodė truputį pritemptas. Priešingai, tas vietas, kur S.Oksanen vaizduoja patį laiką, epochą, ar tai būtų vokiečių laikai, ar tarybiniai laikai, skaičiau su pasigėrėjimu. Man atrodo, kad ji turi labai gyvą ir konkrečią vaizduotę. Matyti, kad ji labai daug dirbo, skaitė daug istorinės medžiagos, važinėjo, kalbėjo su žmonėmis, nes ji sugeba pateikti labai konkrečias detales, ar tai būtų apranga, ar pasilinksminimai, ar gyvenimo sąlygos, per jas atkuria epochos vaizdą, ir tai ypač įspūdinga, kai ji kalba apie moterų pasaulį.
Jurga Katkuvienė: Su tuo galima sutikti, aš tik nesutikčiau su personažų apibūdinimu. Man irgi pasirodė, kad Edgaro paveikslas labai išsamiai, analitiškai vaizduojamas, ir kai kur bandoma netgi per daug jį pabrėžti, išryškinti. Bet man atrodo, kad jų paveikslo stiprybė ir pasirodo per jų visų keturių tarpusavio likimų susipynimą, kaip kiekvienas jų, pats to nežinodamas, peržengia kito žmogaus gyvenimą ir jį kreipia tam tikra linkme. Bent jau man tai buvo šio romano stiprioji, įdomioji pusė, kuri sudaro visą siužeto intrigą.
Laurynas Katkus: Reikia pasakyti, kad romaną vertė Danutė Sirijos Giraitė, ir vertimas yra labai sklandus, išraiškingas, kokybiškas.
