Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 10d. 15:12

N.Vaitkutė: „Sutikčiau turėti įsivaizduojamą draugą, kuris per karantiną susigalvotų visokiausių pramogų, gal net nuskraidintų į Saturną“

Neringa Vaitkutė
Asmeninio archyvo nuotr. / Neringa Vaitkutė

Slaptasis agentas, įsivaizduojamų draugų departamentas, kosminiai pūkučiai, ilganosiai kuitikai, mergaitė, vardu Upė, nenorinti turėti nieko bendro su įsivaizduojamais draugais ir, žinoma, visa galybė įvairiausių nuotykių – visa tai telpa praėjusį mėnesį Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje vaikų rašytojos Neringos Vaitkutės knygoje „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“ (leidykla „Nieko rimto“). Apie vaikystę, fantaziją, gebėjimą nenuobodžiauti ir įsivaizduojamus draugus – interviu su autore, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Ar esate kada turėjusi įsivaizduojamą draugą, o gal visą jų departamentą? Papasakokite.

Įsivaizduojamo draugo (tokio, kuris aktyviai dalyvautų mano kasdieniniame gyvenime) aš neturėjau, tačiau turėjau mažiausiai tuziną skirtingų įsivaizduojamų pasaulių. Vaikystėje, žaisdama su lėlėmis, sukurdavau joms ištisas karalystes su savais dėsniais, įstatymais, geriečiais ir blogiečiais, nuotykiais ir intrigomis. Kadangi žaisdama garsiai pasakodavau, kas vyksta, mano žaidimų draugė pusseserė Rasa mesdavo lėles šalin ir tiesiog klausydavosi plepėjimo, sekdama įsivaizduojamų herojų meilės nuotykius ir didvyriškus žygius.

Antrasis pasaulis buvo gan keistas ir dar keistesnėje vietoje – močiutės griežčių lysvėje, po tankiai suaugusių lapų arkomis. Ten gyveno rupūžės (mano nuomone, turinčios stebuklingų galių), pūkuoti ir nelabai pūkuoti vikšrai, glotnūs tylūs sliekai ir gležni vabzdžiai. Įsivaizduodavau slaptą šių padarų gyvenimą, apdovanodama juos neįtikėtinomis galiomis, pavyzdžiui, gebėjimu prišaukti lietų ar saulėtus orus.

Trečiasis paslaptingas pasaulis – tankūs tamsių urvų labirintai po senų medžių šaknimis.

Trečiasis paslaptingas pasaulis – tankūs tamsių urvų labirintai po senų medžių šaknimis. Manydavau, kad tai vartai į požemių karalystę, kurioje gali sutikti nykštukus ar fėjas. Kartais net palikdavau ten saldainių ir vogčiomis tykodavau pasaloje, laukdama, kol pasirodys paslaptingos požemių būtybės. Ilgai tūnoti nieko neveikiant man greit nusibosdavo, todėl susigalvodavau kitų pramogų, o grįžusi saldėsių jau nerasdavau. Greičiausiai juos nutąsydavo landžios močiutės vištos, bet aš galvodavau, kad čia nykštukų darbas ir gailėdavausi jų nepamačiusi.

Kaip žinoti, kada vaikui jau laikas atsisveikinti su įsivaizduojamu draugu? Kaip manote, ar toks laikas išvis egzistuoja?

Psichologų nuomone įsivaizduojami draugai pasitraukia tada, kai baigiasi vaikystė. Kartais įsivaizduojami draugai atsiranda, kai vaikas išgyvena sunkias patirtis – netektį, atstūmimą, išsiskyrimą su artimaisiais. Pasikeitus aplinkybėms ar susiradus tikrų draugų įsivaizduojamas draugas tyliai pradingsta. Jis jau atliko savo paskirtį, laikas judėti pirmyn. Manau, kad kiekvienas įsivaizduojamas draugas atlieka savo misiją ir turi išeiti, kai yra nereikalingas. Tačiau net suaugusieji gali turėti įsivaizduojamų draugų, nelygu koks tas suaugęs. Pavyzdžiui, rašydama knygą aš taip įsijaučiu į herojų gyvenimą, kad tuo metu jie man atrodo visiškai realūs, o kartais krečia mažas kiaulystes, pvz., atsisako paklusti sukurtiems siužeto vingiams, priešinasi, kol tenka ištrinti ištisus skyrius ir perrašyti kitaip. Kaip JIEMS atrodo geriau. Kartais apima keistas jausmas, kad knyga rašosi pati, o mane išnaudoja kaip spausdinimo priemonę.

Kas būtų, jei ir įsivaizduojami draugai nematytų tiksinčio laiko, kurį mato knygoje aprašyto įsivaizduojamų draugų departamento nariai, o galėtų su vaikais pasilikti net ir jiems užaugus?

Įsivaizduojamų draugų departamentas turi daug darbuotojų, tačiau jų, ko gero, neužtektų visiems pasaulio vaikams. Tektų samdyti pagalbininkus iš kitų, kaip pasakytų Jeronimas Dryžius, „ne tokių svarbių“ departamentų ir galop kiltų chaosas, kokio pasaulis dar nematė. O jei rimtai, būtų visai neblogai. Tikrai sutikčiau turėti įsivaizduojamą draugą, kuris per karantiną susigalvotų visokiausių pramogų, gal net nuskraidintų į Saturną ar kitą galaktiką. Skrisčiau net zuikiu.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Knygoje „Jeronimas Dryžius ir Įsivaizduojamų draugų departamentas“ sukūrėte ne tik visą būrį įsivaizduojamų draugų, bet ir kitus ne mažiau įdomius personažus, tokius kaip kosminiai pūkučiai ir ilganosiai kuitikai. Pasidalinkite, kaip jie apsigyveno Jūsų vaizduotėje, o vėliau ir knygoje.

Tikriausiai kiekvienoje šeimoje yra savas folkloras – juokeliai, kuriuos supranta tik šeimos nariai, saviti ritualai, nereikalingų, bet labai mielų dalykėlių lobynai. Tai, kas susiję su įvairiais maloniais ar kurioziškais įvykiais. Mūsų šeimoje yra dvi samanotos legendos. Pirma byloja apie paslaptingai dingstančias kojines. Po vieną iš poros. Dukra mano, kad jas pasiima kojinių dievai, kaip būtiną auką. Vyras mano, kad kojinėmis mes atsiskaitome uoliai dirbančiai skalbyklei. Sūnus įtariai šnairuoja į katinus, o aš manau, kad mūsų namuose įsiveisė ilganosiai kuitikai. Tai landūs padarai, naktimis gvelbiantys kojines ir nusinešantys į savo urvus. Kol kas nė vieno nemačiau, bet jie tikrai egzistuoja.

Pūkučiai tapo Jeronimo istorijos dalimi. Aš tikrai norėčiau turėti tuntą šių spalvotų augintinių.

Kaip kitaip paaiškinti kojinių prapultį? Kosminis pūkutis ne mano kūrinys. Legendą apie jį sukūrė mano sesuo Jurgita ir aš neketinu neigti jos autorystės. Viskas prasidėjo seniai seniai, kai aš buvau dar jauna ir gan smagi mergiotė. Ėjom su sese per automobiliais užstatytą prekybos centro stovėjimo aikštelę ir staiga pamatėme tuščią vietą, kurios viduryje gulėjo didelis ryškiai žalias pūkutis (tikriausiai kepurės bumbulas). Sesuo pradėjo krizenti ir pareiškė: „Žiūrėk, kažkas pūkutį priparkavo!“ Iškart pradėjom vystyti sąmokslo teorijas apie tai, kaip pūkučiai bando užkariauti Žemę, o amerikiečiai turėtų sukurti apie tai fantastinį filmą... Galop sesuo pasakė, kad jei filmą kurtų japonai, pavadintų „Godzila prieš kosmo pūkutį“ ir viskas. Aš negalėjau to pamiršti. Besimokydama universitete prirašiau krūvą eilėraščių apie kosmo pūkučio nuotykius, o paskui nusprendžiau – gana tokiam puikiam personažui tūnoti mano vaizduotėje. Pūkučiai tapo Jeronimo istorijos dalimi. Aš tikrai norėčiau turėti tuntą šių spalvotų augintinių. Būtų gerai grįžti iš darbo į namus ir rasti ant lentynų tupinčius kosminius pūkučius, kurie mane kasdien iškilmingai pagarbina. Taip ir savivertę pasikelčiau.

Šiuo metu daugelio kasdienybė apsiriboja nuotoliniu ugdymu ar darbu bei laisvalaikiu namuose. Natūralu, kad vis dažniau gali aplankyti ir nuobodulys. Kaip jam nepasiduoti ir atrasti nuotykius arba leistis į slaptas misijas net ir tūnant namuose?

Išvaikyti nuobodulį man padeda vaikai ir naminiai gyvūnai. Kai esi tris mėnesius uždarytas tarp 35 sienų (taip, aš jas suskaičiavau!), mažos ir didelės naminės pramogos pakelia kovinę dvasią ir padeda ištverti sunkius laikus. Mes prisigalvojam visokių nesąmonių: suruošiam šuns fotosesiją, kad „atrodytų kaip kvepalų reklama“, tauškiam paikiausius niekus kaskart griūdami iš juoko. Išeinam pasivaikščioti tamsoje, kad pažiūrėtume, kaip iš tolo atrodo žibintais švytintis miestas. Voliojamės šviežiame sniege. Žaidžiam „Monopolį“ (paskui laimėtojas perka loterijos bilietus ir tai dažniausiai būnu aš). Kartais elgiamės protingai: kiekvieną mielą vakarą maitiname benames kates, kurios mus pažįsta ir leidžiasi glostomos.

Su dukra skaitome knygas, o perskaitę verkšlenam, kodėl autoriai tokie nedorėliai, nugalabijo mylimiausią herojų.

Su dukra skaitome knygas, o perskaitę verkšlenam, kodėl autoriai tokie nedorėliai, nugalabijo mylimiausią herojų ar neparašė 28 pamėgtos knygos tęsinių. Kartais žiūrim serialus, paskui vienas kitam pasakojam, ką pamatėm, ir įkyriai siūlom: „šitą tai būtinai pažiūrėk!“ Kartais susėdam ir garsiai svajojam apie paprastus išsiilgtus dalykus. Kaip pagaliau aplankysime senelius ir susitiksime su sesers šeimyna. Kaip vasarą važiuosime į kaimą. Kaip iškilmingai žingsniuosim į biblioteką išsirinkti knygų (kuo storesnių!). Kaip visa šeima važiuosime valgyti picos. Paprastos žemiškos svajonės ir viltys. Tikiuosi, laukti liko nedaug, tikiuosi, jos išsipildys.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/