Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 3d. 12:55

Nacis, kuriam suleido žydo hormonų, ir Vytuko kelionė į Marsą: kokią fantastiką rašė tarpukario lietuviai?

„Svečiuose pas marsiečius“
techo.lt nuotr. / „Svečiuose pas marsiečius“

A.Smetonos vyriausybės įkurta karinė bazė Kanadoje, iš kurios galima nuskristi į Marsą, nacizmą pašiepiančios satyros, stebinančios ateities vizijos ir smegenis atpalaiduojantys nuotykiniai siužetai – visa tai, nors ir neminima per literatūros pamokas, yra lietuvių literatūros istorijos dalis.

Nors dabar apie tarpukario Lietuvos fantastinę literatūrą žinome mažai ir literatūros pamokų programose jos nerasime, tuomet fantastika buvo ne ką mažiau skaitoma negu dabar, sako populiariosios kultūros istoriją Lietuvoje nagrinėjantis VU Istorijos fakulteto doktorantas Audrius Dambrauskas.

Jis atkreipia dėmesį, kad tarpukario Lietuvoje, priešingai negu daugelis įsivaizduoja, Vakarų popkultūros mados Lietuvą pasiekdavo ne ką lėčiau negu dabar. Portalas 15min su A.Dambrausku kalbėjosi apie laikus, kuomet Tarzanas įkvėpė būsimuosius partizanus, literatūros kritikų į miltus malami nuotykiniai romanai vis dėlto buvo spausdinami įspūdingais tiražais, o naujausio fantastinio filmo premjeros užgniaužęs kvapą laukė visas Kaunas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Audrius Dambrauskas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Audrius Dambrauskas

– Kaip susidomėjote tarpukario Lietuvos fantastine literatūra? Juk daug net ir besidominčių istorija bei kultūra žmonių net nežino, kad toks dalykas apskritai egzistavo.

– Fantastika domiuosi nuo vaikystės, bet lietuviškos fantastikos istorija domėtis pradėjau atsitiktinai. Mano istorinių tyrimų laukas – kino istorija. Rašau disertaciją iš kino Lietuvoje tarpukario metais, karo metais ir šiek tiek vėliau. Tačiau kinas neišvengiamai yra susijęs su populiariąja kultūra apskritai.

Besigilindamas netikėtai atradau tokį tarpukario rašytoją Viktorą Kropą ir jo 1936 m. knygą „Svečiuose pas marsiečius“. Joje lietuvis Vytukas raketa keliauja į Marsą.

O draugai tuo metu kaip tik įkūrė tokį technologijoms, mokslinei fantastikai skirtą puslapį techo.lt ir pasiūlė jam ką nors parašyti. Sutikau, pradėjau domėtis, ir galiausiai gimė visas dešimties straipsnių ciklas apie fantastiką tarpukario Lietuvoje, kurį galima rasti tame puslapyje. Galima sakyti, kad tai – mano pagrindinio tyrimų lauko „atliekos“, tai, kas neatitinka mano disertacijos temos, bet yra su ja susiję ir labai įdomu.

Tiesa, rasti informacijos apie lietuvišką fantastiką – sudėtinga. Kažkada buvau pasiėmęs Lietuvos literatūros enciklopediją ir bandžiau prie „F“ raidės ieškoti informacijos apie fantastiką. Neradau nieko. Atrodo, tarsi tokios išvis nebuvo. Nors, pavyzdžiui, apie lietuviškus detektyvus informacijos ten buvo daug. O štai fantastika tokio pripažinimo nenusipelnė.

Viktoras Kropas man buvo didelis postūmis domėtis giliau, nes internete apie jį beveik jokios informacijos neradau – tik tiek, ką pats perskaičiau ir atrinkau.

– Kada prasidėjo fantastikos Lietuvoje istorija?

– Jei kalbėsime apie užsienio autorių kūrinius, pasiekusius Lietuvą – dar prieš I pasaulinį karą. Lietuvai būnant Rusijos sudėtyje, šalį pasiekdavo užsienio autorių romanai, nors ne lietuvių kalba, dažniausiai rusų ar prancūzų. Bet tie patys Jules'as Verne'as arba Herbertas Wellsas buvo skaitomi. O jų kūrinių ištraukos, nedidelės kūrybos dalys buvo spausdinamos ir laikraščiuose kaip trumpi tekstai.

Fantastiką rodydavo ir kino teatruose. 1902 m. sukurtas George'o Melies filmas „Kelionė į Mėnulį“, kuris buvo pirmasis mokslinės fantastikos filmas, buvo rodytas ir Lietuvoje.

Kada pirmą kartą būtent lietuviai sukūrė fantastikos kūrinį – pasakyti sudėtingiau. Nes tada reikia atsakyti į klausimą, kas yra fantastika. Jei prie fantastikos priskirsime padavimus, sakmes, legendas, tai reiškia, kad Lietuvoje fantastika egzistavo nuo gilios senovės.

Bet čia pritempimas (šypsosi). Nemanau, kad senų mitų ar legendų perpasakojimą, nesukuriant nieko iš esmės naujo, galima laikyti fantastika dabartine prasme. O grynos maginės fantastikos, fantasy su originaliais siužetais nebuvo. Elfų nebuvo, slibinas vienas kitas pasitaikydavo, bet irgi iš pasakų.

Svarbu prisiminti, kad ir „Žiedų valdovas“, iš esmės pakeitęs požiūrį į magiškąją fantastiką, Vakaruose pasirodė tik po II pasaulinio karo. Todėl pradėčiau šiuolaikinės lietuvių fantastikos istoriją nuo mokslinės fantastikos.

Pirmasis ir kartu žinomiausias tarpukario šio žanro rašytojas buvo Justinas Pilyponis. Jo knygai „Aplink Lietuvą per 80 dienų“ netrukus sueis 90 metų – ji pasirodė 1928 m. Jau vien knygos pavadinimas, aiškiai nurodantis į Jules'o Verne'o kūrybą, yra pareiškimas, kad tai yra fantastinė literatūra, siekiama sekti fantastinės literatūros grandais.

epaveldas.lt nuotr./Justinas Pilyponis
epaveldas.lt nuotr./Justinas Pilyponis

Tas kūrinys, tiesa, nėra visiškai fantastinis, tai labiau nuotykinis romanas. Keli vyrukai susilažinę nusprendė apeiti Lietuvą pasieniu per 80 dienų. Aišku, jie ėjo labai lėtai, nes aplink Lietuvą nėra kur tiek toli eiti (juokiasi). Stengėsi užtempti laiką, kad apeitų Lietuvą per 80 dienų ir laimėtų lažybas. Ir, aišku, patyrė daug nuotykių. Pavyzdžiui, jie eidami pasieniu pateko į miškuose paslėptą didžiausią pasaulyje pinigų plovimo mašiną, kuri gamina dolerius ir padirbinėja pasus. Tokia fantastinė realybė.

Iš viso J.Pilyponis parašė apie 14–15 romanų. Mažiausia knygelė – gal keliasdešimt puslapių, kitos yra ir po tris–keturis šimtus puslapių ar po kelis tomus.

– Kokie motyvai, siužeto ar stiliaus detalės dažniausiai pasikartoja J.Pilyponio romanuose?

– Dažniausiai pagrindinis personažas būna kažkoks lietuvis, kuris kažką padaro, nugali ir panašiai. Bet apskritai siužetai pas Pilyponį nėra labai išplėtoti, viskas „statoma“ ant veiksmo. Nėra sudėtingų veikėjų charakterių, spalvingai nupaišytų scenų ir panašiai – visko pagrindas yra veiksmas, veiksmas, veiksmas. Todėl siužetą kartais būna sunku sekti. Panašu, kad ir pačiam autoriui (juokiasi). Nes vis nauji veikėjai atsiranda, ir galiausiai viskas susimaišo.

O kalbant apie konkrečius siužetus... Pavyzdžiui, „Kaukolė žalsvame čemodane“. Ten yra Jules'o Verne'o įkvėptas povandeninis piratų pasaulis, jie gyvena povandeniniuose rūmuose, plaukioja povandeniniais laivais, turi savotiškus haremus. Ir atsiranda lietuvis, kuris patenka į tokį laivą ir „patvarko“ tuos piratus.

epaveldas.lt nuotr./Knygos „Kaukolė žalsvame čemodane“ viršelis
epaveldas.lt nuotr./Knygos „Kaukolė žalsvame čemodane“ viršelis

Kitame romane „Klubas nepatenkintų žmonomis“ rašoma apie po Nemunu Kaune įrengtą povandeninį kazino. Kadangi kazino tuometinėje Lietuvoje oficialiai nebuvo legalūs, Pilyponis aprašo klubą, įkurtą po vandeniu, kur vyrai gali eiti netrukdomi žmonių.

Dar viename romane „Amžinasis žydas Kaune“ nemirtingas žydas po dviejų tūkstančių metų klajonių patenka į tarpukario Kauną. Kituose romanuose atsiranda nematomi lėktuvai ir panašiai.

epaveldas.lt nuotr./Knygos „Amžinas žydas Kaune“ viršelis
epaveldas.lt nuotr./Knygos „Amžinas žydas Kaune“ viršelis

Tiesa, Pilyponis yra parašęs kūrinį „Antrasis pasaulio tvanas“, kuris ganėtinai išsiskiria. Tai tikriausiai pats fantastiškiausias kūrinys visoje tarpukario Lietuvoje. Deja, nebaigtas, nes buvo išspausdinti tik du iš trijų tomų, 1930 ir 1934 m. Nelabai aišku, ar trečio neišleido niekas, ar jis tiesiog jo nebeparašė. Nes buvo jis mėgėjas taurelę pakilnoti, dėl to su kūryba jam kartais sunkiai tekėsi.

Tas kūrinys yra tikras jo magnum opus, kur fantazijos fontanai liejasi laisvai. Jo veiksmas vyksta 37 amžiuje. Ten vyksta antrasis pasaulinis tvanas ir pasaulis yra ant pražūties ribos. Ir yra visko – vyksta masiniai rasių karai, juodieji prieš baltuosius, žmonės skraido raketomis, bando prasigręžti į žemės centrą, plaukioja povandeniniais tankais, keičia savo odą ir panašiai.

Vyksta masiniai rasių karai, juodieji prieš baltuosius, žmonės skraido raketomis, bando prasigręžti į žemės centrą, plaukioja povandeniniais tankais, keičia savo odą ir panašiai.

Daug veiksmo, sunku sekti, ne viskas labai gerai parašyta, nes su stiliumi jam būdavo problemų (juokiasi). Apie logikos klaidas net nekalbėsiu. Bet tai tikriausiai buvo fantastiškiausias tarpukario Lietuvos kūrinys.

Beje, Pilyponis buvo ir įsivėlęs į nelabai gražią istoriją: dirbdamas girininku, jis iššvaistė valstybinius pinigus. Pragėrė, pravaišino ir taip toliau.

1931 m. vyko jo teismas. Ir Pilyponis, tuomet jau žinomas rašytojas, paskelbė viešą išpažintį. Labai iškeikė savo kūrybą, vadino ją pornografija. Sakė, kad knygos, kurias jis rašo, stumia jaunimą į degradaciją, nusikaltimus. Sakė kalėjime sutikęs jaunuolių, kuriuos nusikalsti paskatino būtent tai, kad jie perskaitė jo romanus. Ir žadėjo daugiau romanų neberašyti. Vietoje to parašė autobiografinę knygą „Iš mano raisto“.

epaveldas.lt nuotr./Justinas Pilyponis su bendradarbiu
epaveldas.lt nuotr./Justinas Pilyponis su bendradarbiu

Tačiau netrukus jis vėl pradėjo rašyti romanus, ir dar baisesnius (juokiasi). Pornografijos, aišku, ten nebuvo, bet rimtos, sodrios erotikos buvo. Ta išpažintis buvo ne kas kita, kaip rinkodarinis triukas, skirtas pasiekti, kad autobiografiją geriau pirktų.

– O apskritai to meto lietuvių romanuose erotinių aspektų pasitaikydavo dažnai?

– Fantastikoje – ne itin. Tarkime, fantastinį romaną „Meilės prakeiktos sielos“ parašę rašytojai broliai Tomdykai kaip tik stengėsi jame akcentuoti katalikiškas vertybes, pasisakyti prieš komunizmą, parodyti dorovės, susilaikymo vertę. Tame romane mokslininkas sukuria aparatą, galintį numarinti ir vėl prikelti žmogų, ir to aparato pagalba patenka į pragarą.

Pilyponio „Vampyras iš Brijači pilies“ tikriausiai vienas retų siaubo romanų, tai ten buvo nemaža dozė tiek erotikos, tiek smurto.

epaveldas.lt nuotr./Knygos „Vampyras iš Brijači pilies“ viršelis
epaveldas.lt nuotr./Knygos „Vampyras iš Brijači pilies“ viršelis

Tačiau Lietuvoje tuomet buvo leidžiami erotiniai romanai. Pavyzdžiui, „Zuzi šoka“. Jie kartais būdavo konfiskuojami cenzūros, bet vis tiek pasirodydavo. Miesto Lietuva didele dalimi nebuvo skaisti ar drovi, o šita fantastinė literatūra buvo būtent miesto literatūra. Vakarų mados pasiekė ir Lietuvą.

– Kalbant apie Vakarų madas, kada tokie užsienio rašytojai kaip J.Verne'as ar H.Wellsas buvo išversti į lietuvių kalbą?

– J.Verne'as – gan vėlai, XX a. ketvirtame dešimtmetyje. Bet, pavyzdžiui, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“ pasirodė su puikiomis iliustracijomis.

H.Wellsas pasirodė gana anksti – trečiojo dešimtmečio viduryje, kartu su kai kuriais kitais fantastiniais kūriniais. Beprotiškai populiariu „Tarzanu“, Aleksejaus Tolstojaus „Aelita“ ir panašiai.

Įdomu, kad tuos romanus iš pradžių labai siūlydavo skaityti jaunimui, jauniems vyrukams. Ir, pavyzdžiui, išlikę kariuomenės bibliotekų duomenys rodo, kad ne tik užsieniečiai, bet ir Justinas Pilyponis buvo labai populiarus.

Įdomu, kad tuos romanus iš pradžių labai siūlydavo skaityti jaunimui, jauniems vyrukams. Ir, pavyzdžiui, išlikę kariuomenės bibliotekų duomenys rodo, kad ne tik užsieniečiai, bet ir tas pats Justinas Pilyponis buvo labai populiarus.

Juos siūlyta skaityti todėl, kad egzistavo požiūris – geriau skaityti tokią literatūrą, negu neskaityti nieko. Tikėtasi, kad skaitydamas kokį nors „Tarzaną“ jaunimas pamils knygą, o tada griebsis kažko rimtesnio.

Toks rašytojas ir literatūros kritikas Vytautas Bičiūnas netgi sakė, kad didelė garbė bus tam, kas sukurs „lietuvišką Pinkertoną“. Pinkertonas buvo populiarios XIX a. JAV detektyvinių istorijų serijos personažas.

Ir bandymų buvo. Pavyzdžiui, buvo tokia leidinių serija „Amerikos seklio Mato Motiekos nuotykiai Lietuvoje“. Plonytės knygutės, po keliasdešimt puslapių, ir kainavo keliasdešimt centų.

Tai buvo detektyvai, bet su fantastikos elementais. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Lietuvos kaime įsikūrusį pamišusį mokslininką, kuris išmoko radijo bangas paversti mirties spinduliais ir iš Lietuvos kaimo bandė sunaikinti visą pasaulį. Gan ambicinga, kaip Lietuvos kaimui (juokiasi).

Tai buvo lietuviškas Vakaruose paplitusių „bulvarinių skaitalų“ atitikmuo. Juos galėjai, pavyzdžiui, pigiai nusipirkti stotyje, perskaityti per valandą, kol važiuoji traukiniu, o tada atiduoti kam nors ar išmesti.

– O kaip fantastines knygas vertino kritikai, „rimtosios“ literatūros atstovai? Ar yra išlikusių vertinimų?

– Nors, kaip jau minėjau, publika tokius kūrinius mėgo, kritikams įtikti sekėsi daug prasčiau.

Galima kalbėti apie tarpukario fantastikos rašytojų trejybę – jau minėtus Viktorą Kropą, Justiną Pilyponį ir brolius Tomdykus. Broliai Tomdykai buvo Latvijos lietuviai, bet rašė lietuviškai. Irgi labai produktyvūs. Rašė daugiausia meilės romanus, bet turi ir vieną fantastinį kūrinį.

epaveldas.lt nuotr./Knygos „Klubas nepatenkintų žmonomis“ viršelis
epaveldas.lt nuotr./Knygos „Klubas nepatenkintų žmonomis“ viršelis

Tai va, jų visų romanai dažniausiai kritikų buvo malami į dulkes. Jie sakė, kad nereikia gadinti popieriaus tokiomis rašliavomis, ragino savo skaitytojus nepirkti tokių romanų ir dar draugus skatinti nepirkti.

Kaip jau minėjau, iš pradžių inteligentai tokią literatūrą dar kažkiek rėmė. Sakė, kad verta skaityti, nes bent jau kažką žmonės skaitys. Tačiau kai labai daug kas ėmė tokią literatūrą kurti ir publikuoti, kritikai suprato, kad atsivėrė Pandoros skrynia.

Reikia pripažinti, kad blogi vertinimai buvo ne be pagrindo. Tarkime, brolių Tomdykų kūryboje ne tik stiliaus problemų buvo – trūko logikos, buvo gausu netgi elementarių gramatikos klaidų. Bet knygas pirko, ir jas leidyklos leido kaip tiems laikams gana dideliais tiražais: po 2-4 tūkstančius vienetų. Žmonės pirko, todėl buvo, ir kas leidžia.

Beje, ir dabar daugelis tų knygų lengvai prieinamos: jas suskaitmenintas galima rasti puslapyje epaveldas.lt.

– Bet ar visi romanai buvo tokie jau primityvūs? Negi nebuvo nė vieno fantastinio romano, kuris būtų bent kiek aukštesnio lygio ir susilauktų geresnių vertinimų?

– Buvo vienas romanas, kuris tapo išimtimi ir buvo teigiamai įvertintas tiek kritikų, tiek publikos. Tai buvo Igno Šeiniaus romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“, parašytas 1934 m.

epaveldas.lt nuotr./„Siegfriedas Immerselbe atsijaunina“
epaveldas.lt nuotr./„Siegfriedas Immerselbe atsijaunina“

Igną Šeinių daugelis žino kaip „Kuprelio“ autorių. Tai va, šis romanas buvo jo sugrįžimas į literatūros sceną po ilgos tylos: „Kuprelį“ Šeinius parašė dar I pasaulinio karo metais.

Romano pagrindinis veikėjas buvo pagyvenęs vokietis, Miuncheno antropologijos muziejaus direktorius Siegfriedas Immerselbe. Šis personažas romane buvo pristatytas kaip vienas nacių rasinės ideologijos kūrėjų. Aišku, jis buvo išgalvotas.

Taigi, romanas prasideda nuo to, kaip vieną dieną Immerselbe vedė ekskursiją po muziejų amerikiečiams ir aiškino jiems, kaip arijų rasė yra viršesnė už kitas. Bet kai amerikiečiai jo paklausė, kas yra didžiosios Vokietijos vadas, vargšas senas Immerselbe nesugebėjo prisiminti dėdės Adolfo vardo. Taip jis suprato, kad paseno ir kad smegenys nebeveikia kaip seniau.

Tuo metu rusų mokslininkai ar veikiau pseudomokslininkai skelbė, kad gali atjauninti senyvus vyriškius, jiems suleisdamas iš beždžionės sėklidžių paimtos medžiagos. Šeinius „pasiskolino“ šią idėją ir savo romane Immerselbe išsiuntė į Italiją pas daktarą, kuris jam turėjo suleisti panašių hormonų, kad jo jaunystė grįžtų.

Tačiau to daktaro padėjėjas, kuris, žinoma, buvo lietuvis, tam rasizmo ideologui suleido ne beždžionės, o žmogaus hormonų. Ir ne bet kokio žmogaus, o jauno žydo. Ir jo požiūris pasikeitė. Jis ėmė smerkti nacizmą, įsimylėjo žydaitę ir taip toliau.

Šis kūrinys tuometinėje Lietuvoje buvo ypač aktualus, nes Klaipėdoje ruoštasi Klaipėdos krašto nacių teismui. Žiniasklaida ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, nuolat apie tai rašė, vyko propagandinis karas. Šita knyga į jį „įsipaišė“, pasmerkdama Vokietijos ideologiją per fantastinį siužetą.

Knygą „Siegfried Immerselbe atsinaujina“ ne tik publika mėgo – tiražas buvo didelis – bet ir kritikai sutarė, kad siužetas, nors sensacingas, bet parašytas grakščiai. Knyga vertinta kaip lengvai skaitomas, kokybiškas europinio lygmens laisvalaikio romanas.

Šį romaną lengva perskaityti ir dabar – jis buvo 1988 m. išleistuose Igno Šeiniaus „Raštuose“, kurie vėliau dar buvo perleisti. Bet, nepaisant to, jo beveik niekas dabartinėje Lietuvoje nežino.

Wikimedia Commons nuotr./Ignas Šeinius
Wikimedia Commons nuotr./Ignas Šeinius

Tiksliau, niekas, išskyrus ekspertus. Neseniai literatūros ekspertai šimtmečio paskelbė 100 geriausių lietuviškų knygų sąrašą, ir jame „Siegfried Immerselbe atsinaujina“ atsidūrė 52 vietoje – vos viena vieta žemiau negu gerokai labiau žinomas „Kuprelis“. Gal reikėtų šį romaną išleisti atskira knyga, blizgiu viršeliu, kad jis patrauktų tą publiką? Juk paprasti žmonės raštų neskaito (juokiasi).

Beje, Justino Pilyponio romanai irgi buvo masiškai perleidžiami Sąjūdžio metais, tiražai buvo milžiniški. Bet ir tada juos perleidinėjusios leidyklos susilaukdavo daug skaitytojų laiškų. Vieni gyrė: „Ačiū, kad perleidžiate šiuos puikius romanus“, kiti piktinosi: „Kam jūs leidžiat šitą blogai parašytą šlamštą, kuriam trūksta logikos, o stilius – prastas? Negi nėra geresnių to laikotarpio romanų?“.

– Anksčiau minėjote Viktorą Kropą – dar vieną fantastikos rašytoją, apie kurį, sakėte, informacijos internete nedaug. Galite plačiau pristatyti jį?

– Viktoras Kropas tarpukariu gyveno Brazilijoje, bet XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje grįžo į Lietuvą. Čia pradėjo publikuoti pirmuosius savo kūrinius. Tie kūriniai buvo nuotykių romanai apie brazilų plėšikų nuotykius, aukso paieškas, kovas su indėnais.

V.Kropas viską aprašė taip, tarsi jis pats viską būtų matęs savo akimis. Ir visiems įrodinėjo, kad viskas yra tiesa, kad jis aprašo savo patirtį. Aišku, tai tebuvo elementarus rinkodarinis triukas, su jokiais plėšikais jis nekeliavo, ir kritiški skaitytojai jau tada tai puikiai suprato.

Tačiau knyga „Svečiuose pas marsiečius“ išsiskiria iš kitų, nes tai visiškai fantastinis kūrinys. Jį V.Kropas skyrė vaikams ir jaunimui.

Knygos pagrindinis personažas – aštuonmetis Vytukas, kurio mama mirusi, o tėvas yra Lietuvos karininkas. Vytukas su tėvu keliauja į Kanadą, kur stovi slapta karinė bazė, kurią kartu įkūrė JAV ir Kanados lietuvių išeiviai, remiami Antano Smetonos. O toje bazėje yra kuriama raketa, kurią iššovus į erdvę, jos mirties spinduliai sunaikintų Lietuvos priešus.

Per bandomąjį raketos paleidimą Vytukas slapčia įsliūkina į ją, pakeičia raketos kryptį ir nuskrenda į Marsą. Į Marsą nuskristi, kaip rašo autorius, trunka neilgai – tiek, kiek trunka išgerti puodelį arbatos ir suvalgyti pora sumuštinių. Nuskridęs jis susitinka su marsiečiais, pagyvena Marse ir grįžta atgal.

Į Marsą nuskristi, kaip rašo autorius, trunka neilgai – tiek, kiek trunka išgerti puodelį arbatos ir suvalgyti pora sumuštinių. Nuskridęs jis susitinka su marsiečiais, pagyvena Marse ir grįžta atgal.

Knygos tikslai buvo du. Vienas buvo mokslinis – siekta supažindinti jaunuosius skaitytojus su astrofizikos žiniomis apie Marso planetą, nors kai kurie knygoje aprašomi faktai buvo pasenę jau jos pasirodymo metu.

Tačiau dar svarbiau buvo diegti vaikams patriotines, provyriausybines idėjas. Grįžęs į Žemę, Vytukas buvo apdovanotas Lietuvos ministro pirmininko medaliu už misijos įvykdymą. Skambėjo kalbos, kad kiekvienas jaunas vaikas turi aukotis tėvynei, mokytis, dirbti, ir tada jis kaip Vytukas galės keliauti į Marsą.

– O kaip tarpukario Lietuvoje buvo su fantastiniu kinu?

– Rodė, bet Lietuvoje kartais su tuo kinu įvykdavo įdomių dalykų. Paimkime vokiečių „Metropolį“ – vieną brangiausių to meto kino filmų, fantastinio kino legendą. Lietuvą pasiekę Vakarų kultūros elementai kartais savotiškai transformuodavosi, ir „Metropolis“ yra to pavyzdys.

Kadras iš filmo/Legendinis filmas „Metropolis“
Kadras iš filmo/Legendinis filmas „Metropolis“

Lietuvoje „Metropolis“ pasirodė 1927 m. pabaigoje, beveik metai po premjeros Vokietijoje. Premjera Lietuvoje vienu metu vyko dviejuose iš didžiausių Kauno kino teatrų, kas tada buvo neįprasta. Reklamuota ji buvo iš anksto, skelbta, kad gros padidintas orkestras, ir taip toliau.

Bet Lietuvą pasiekė tokia sena ir padėvėta šio filmo juosta, kad per premjerą ji plyšo bent 10 kartų ir ją tekdavo nuolat klijuoti. Taip visos ambicijos nuėjo velniop. Įsivaizduokite: žiūri į ateitį, matai specialiuosius efektus, bet juos pertrauka nuolat plyštanti kino juosta, nes negebėta nusipirkti geresnės.

– Ką dar apie fantastiką Lietuvoje tarpukariu, ko nepaklausiau, galėtumėte papasakoti?

– Pradėkime nuo to, kad Lietuva buvo labai ambicinga. O kas yra mokslinė fantastika? Labai ambicingi kūriniai.

Pavyzdžiui, 1933 m. ANBO lėktuvų kūrėjas Antanas Gustaitis viešai svarstė, kaip gerai būtų nuskristi į žvaigždes. Ir netgi bandė pasiūlyti išeitį: sakė, kad reikia tokios ir tokios galios tokio ir tokio lėktuvo modelio ir jau bus galima į žvaigždes lėkti. Ambicija buvo.

Fantastinių bruožų turėjo netgi kai kurių politikų mintys. Tarkime, ministro pirmininko Augustino Voldemaro idėja, kad Lietuvą turėtų sudaryti šimtai mažų miestelių su sava industrija, visi vienodi ir visi save išlaikantys. Kiekviename tokiame miestelyje, A.Voldemaro požiūriu, turėjo būti lengva ir gera gyventi.

Tiesa, dažnai tokios fantazijos, ambicijos susidurdavo su skaudžia realybe ir žlugdavo. Taip pat buvo ir su literatūra. Tikėtasi, kad populiariosios literatūros rašytojai rašys kaip Pinkertonai, bet kai pradėjo rašyti, kritikai ėmė žegnotis: ačiū, geriau nereikia.

Dar viena įdomybė: iš užsienio į Lietuvą mados ateidavo ne tik filmų, bet ir komiksų pavidalu. Komiksai buvo spausdinami laikraščiuose, pavyzdžiui, Klaipėdos laikraštyje buvo gana ilgai perspausdinami Anglijos iliustratorių komiksai. Bent šimte numerių tai tikrai. Pasirodę Didžiojoje Britanijoje, po pusmečio jie buvo perspausdinami Lietuvoje iki tol, kol naciai užėmė Klaipėdą.

Ypač „Tarzano“ komiksai buvo labai populiarūs. Ir apskritai „Tarzanas“ buvo neįtikėtinai populiarus tarpukario Lietuvoje. Parodyti 6-7 „Tarzano“ filmai, išleistos knygos su K.Šimonio iliustracijomis. Ten Tarzanas laksto po ąžuolų giraites, o Džeinė yra tokia lietuviška vaidilutė.

epaveldas.lt nuotr./Johnny Weissmulleris 1939 m. filme „Tarzanas“
epaveldas.lt nuotr./Johnny Weissmulleris 1939 m. filme „Tarzanas“

Tarpukariu netgi skelbta, kad Anykščiuose užsimušė žmogus, kuris prisižiūrėjęs į Tarzaną ėmė šokinėti po medžius. Ir mirė kritęs.

Mes kažkada su kolega skaičiavome, kiek buvo lietuvių partizanų, pasivadinusių Tarzano slapyvardžiu. Radome 21 identifikuotą, apie 10 neidentifikuotų.

O Panevėžyje buvo netgi lietuviškas cirkas „Tarzanas“. Rodė triukus su šunimis, gyvatėmis. O didžiausias triukas buvo, kad vadovas pabėgo nesumokėjęs muzikantams, palikęs medinę sceną miestelio viduryje. Toks lietuviškas biznis (juokiasi).

Vienas paprastas faktas įrodo milžinišką Tarzano populiarumą. Mes kažkada su kolega skaičiavome, kiek buvo lietuvių partizanų, pasivadinusių Tarzano slapyvardžiu. Radome 21 identifikuotą, apie 10 neidentifikuotų.

Gali būti, kad buvo dar daugiau. Tai visiškas tarpukario Vakarų populiariosios kultūros įtakos rezultatas. Ir tuo pačiu įrodymas, kad Lietuva buvo Vakarų kultūros dalis, ne sovietinės Rusijos satelitas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018